Tai,
kas skaniausia,
Duodame
vaikams,
Saldainį,
žaislą,
Pamokome
pasidalinti,
Pasiūlo
ir tėvams, seneliams,
Jei
vaikas supratingas...
Auga
gėlė ir žydi,
Nereikia
jos nė mokyti,
Tiktai
palaistome tą žemę,
Ant
kurios ir stovime,
Bet
esame visokie –
Laimingi,
nelaimingi...
Užaugę
tik suprantame,
Kiek
daug visko nemokame:
Nuvysta
gėlės nepražydusios,
Vaikams
ir dantys skauda,
Pakampyje
jau mėtosi
Užmirštas
žaislas,
Visai
nereikalingas.
Ar
senas vaikui pasakys,
Kada
pavargsta,
Kai
rankos jo pakelti nebekyla?..
1 komentaras:
Kai augau, brendau, auklėjo mane senolė žemaitė Juzefa. Mes daug su ja kalbėjom ir apie pirmą, ir apie antrą pasaulinius karus. Apie rusų ir vokiečių kareivius: beje, vokiečiai buvo geresni, nes už priverstinai atimtą kiaulę sumokėdavo, nors ir infliuojančiomis markėmis, o rusai kiaulę tiesiog atimdavo. Tiek daug iš tų močiutės pamokymų galima sužinoti, reikia tik mokėti klausytis.
Rašyti komentarą