2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Nauji puslapiai


Kiekvieni metai -
Vis nauja erdvė;
Nuo žemės paukštis kyla,
Kur ant šakos paliko
Senas lizdas.
Vėliau tas paukštis,
Mano mintys,
Nutūpė į metų knygą...
Joje vaivorykštė,
Kuri ir žiemą kartais spindi
O debesyje akys atsispindi.
Matau gyvenimą,
Jaučiu metų rankas,
Kaip kojas per kelius
Į žemę lenkia...
Sakai, nueisime visi tenai,
O man - tai kas,
Gal paskutinis šis dešimtmetis...

Atminties vingiai


Daugiau atidedu darbų -
Vėliau keliu,
Anksčiau guluosi,
Kad laiko sau padovanočiau.
Prisiminimai – laimė,
Ką tikra turiu,-
Tarsi šalis,
Į kurią vis grįžtu,
Kaip pasaką kartoju
Ir tie keliai,
Kuriais dar vaikščiojau
Tiktai su tavimi,
Nušviesti laime,
O po daugel metų
Virsta mūsų Rojumi.
Nėra laiko į ateitį,
Nėra tavęs šalia,
Kas buvo, vis kartojasi,
Oi, ne sapne – atminties
Vingiuose užstrigo net rytojus.

2013 m. sausio 30 d., trečiadienis

Vėjovartos




Miške tamsu -
Šešėliuose neauga medis,
Jam reikia šilumos,
O saulė tik viršūnėse
Kiekvieną dieną leidžiasi
Ir kyla tik rytų krašte...
Vienodai neapšviečia medžių,
Pro jų šakas į žemę leidžiasi
Ir mažas daigas skundžiasi:
-Nėra tiesos...
Didieji visada užstoja
Mažą ir bedalį,
Todėl ir ne visi vienodai auga;
Taip vis retėja tankus miškas,
Nes vėtros didelius išrauna
Nuo pat šaknų,
Kada mažieji neapsaugo,-
Nėra pažemėje klodų žalių...
Miškai, miškai;
Juose sutiksi draugą,
O ten ir priešas apsistos.

Liepa


Kiek daug gyvenimas žadėjo
Ir aš tikėjau,
Jame ilgai buvau,
Su juo jauna
Vaikus pradėjau
Ir vis ėjau, ėjau, ėjau...
Nepavydėk man, ąžuole,
Aš – tiktai liepa,
Aš - girių pažiba,
Mane sodina, laisto
Net prie namų, sode...
Aš – medžių giminės tąsa,-
Gimdau jūsų vaikus,
Be priekaištų juos gydau
Savo žiedais gelsvais,
Apaunu juos savo karna...
Kai atsistoju, susilieju su žeme -
Apačioje tik žemė,
Danguje saulė,
Tu ir aš.

Liepa




Rašau Tau laišką -
Ne iš reikalo
Ir ne iš būtinumo;
Mes - tiktai liepos,
Viena prie kitos
Arčiau pasvirusios,
Lapus numetusios
Jau vėlų rudenį...
Tu ir prieš vėją,
Ir per lietų grūdinta,
Dabar šalta žiema,
Už slenksčio – pusnys...
Nesulinkai ir nepasikeitei,
Nes ant tavo šakų -
Tavo vaikai,
Jie stebi, rūpinasi...
Tu jiems saulę nešei,
O jie Tau džiaugsmą atpūtė.



Svajonės

Kuo daugiau vargo,
Tuo daugiau svajonių,
Kad gimtų pirmas - tik sūnus,-
Bus tėvų padėjėjas,
Antrasis - muzikantas,
O trečias - šventas,
Kad palaimintų namus.
Ketvirtas – kareivėlis,
Kad ir kieme
Ir visoje Tėvynėje
Vis seserys gyventų,
Gimdytų nuostabius vaikus,
Jos rankšluostyje maldą
Įsiūtų ar išsiuvinėtų,
Kad visi broliai grįžtų į namus.
Juo duonos kepalą uždengia,
Palaimintą vėl kryželiu...
Išeina tėvas į palaukę,
Apeina dirvą ir matuoja
Paprastai – žingsniu.
Ten mato saulę, debesėlį,
Vieversį, mažytį paukštį,
Su kuriuo skrenda tik į aukštį
Ir vėl sugrįžta prie rugių...



Gripas ir visuomenė

Gyvybė nuostabi,-
Ji amžina, išlieka,
Kai žemėje katastrofa,
Net ji vėl įkvepia
Ir prikelia iš nieko,
Kad tęstųsi era.
Dažnai susimąstau,
Kas sugalvojo virusus,
Kurie kitais maitinasi -
Silpnesnis turi žūti,
Tokia ir atranka.

2013 m. sausio 29 d., antradienis

Žiema

Žiema – tiktai gamtos
Gražus gyvenimas,
O kaip joje gyvena žmonės,
Kur gi jų veiksmai,
Kai daro gera,
Pikta daro,
Tada žiemos atodrėkiai
Ir vėl šalčio nasrai.
Lengviau suvokti gėrį;
Jis gal ne tobulas dažnai,
Nepamatuosi jo simetrijos,
Iš kur jis atsiranda...
Kodėl vis perlas
Ir mėnulis, saulė
Mums vis atrodo tobulai?..



2013 m. sausio 28 d., pirmadienis

Baltai balta

Saulė ant medžių nusileido,
Ji glosto mano beržą;
Pavydžiu jai akių
Ir liemens - balto balto...
Dar gyvenu prie jų -
Žalių pušų ir ąžuolų,
Kur nepažiūri saulė,
Tada tave turiu;
Tu - mano numylėtas,
Baltas veidas...
Šaka prie mano kojų,
Aš - juk tavo žemė,
Iš kur ir kyla vyturys,
O jo vaikai tik pėdoje arklių,
Kurie jau vagos nearia...
Toli toli širmi žirgai
Nupurto šerkšną
Nuo šilkinių karčių...
Giliai giliai dar po sniegu
Žiedas paparčio.

Pietų kraštai

Didingos Alpės,
Apaugusios miškais,
Žvėrių takai ir paukščių čiulbesys...
Apačioje gražuolė upė
Girdo vandeniu
Kelias šalis;
Krioklių mažai, bet šiluma
Ir mėlynas dangus,
Kokio dar niekur nemačiau,-
Lietuvoje vis debesų daugiau...
Čia viskas atvira,
Balti ir sniego krituliai
Eglių viršūnėse -
Trumpa ta vasara aukštai;
Erelis sklendžia saulėje,
Šilti jo visada sparnai.
Mes taip žemai...

Pirmadienis



Koks rytas nuostabus,
Akių atmerkti negaliu,-
Tu vėl prie durų,
Toks artimas kaip vėjas,
Toliau ir saulės spindulys
Su tavimi atėjo...
Apkabinau kelius,
Matau : šalna ant lūpų.
Leisk pabučiuosiu
Ir nušluostysiu lengvai,
Rankas sušildysiu
Prie meilės aukuro
Prigludusi.
Tau paaukosiu dieną,
Niekur neisiu...
Tegu mūsų takeliai
Bus greta,
Aplinkui vieną stalą suktųsi,
Kur žvakė uždegta
Ir susijungia lūpos.


2013 m. sausio 27 d., sekmadienis

Baltijos rauda



Ko šiandien jūra verkia?
Kas bangomis atplaukia?
Svarstyklėse laiveliai
Žuvėdros balsu šaukia.
Kada vienas pakyla,
Jau kitas nusileidžia;
Gyvenimas nutyla,
Kai išmeta į krantą.
Paimsiu juodą kriauklę,-
Jinai ant balto sniego,-
Priglaudusi prie skruosto
Sušildysiu, paguosiu...
Ko banga pasišiaušė?
Kas jos krūtinę šluosto?

Vienatvės šnabždesys



Mėnulio pilnatis palydi naktį
Prie skersgatvio jaukaus,
Išsiskiria ir dovanoja
Saulės žiedą,
Vadina ją Aušros vardu...
Prisiminimai lieka,
Pabučiavimas saldus,
Ant lūpų rausva šypsena
Po baltu debesies šydu...
Skrendu taip visą dieną,
Juokiuosi ir liūdžiu,
O vakaras vilioklis
Apgaubia ir palieka,-
Vienatvės šnabždesys
Skaudus.




Motinystė



Prisimenu kaip dovaną,
Kaip laimę vaikystės,
Kai jau bėgiodavau,
O dar maitindavo mane mama.
Jos pienas – meilė motinystės
Ir šeimos legenda.
Nepamenu, kaip vystė,
Tik lopšio atrama
Ir dabar padeda,
Kai sunku būna širdyje.
Dabar vaikaičiai krykščia
Ir taip maitina juos
Marti mana.
Taip gera, kad vaikai užauga
Ir tampa tėvų atrama,-
Lyg šeimos tvirtas medis
Vis su nauja šaka.
Ši motinų dalia - šventa.

Strazdas



Sūpuoja vėjas
Strazdo lizdą vyšnioje,
Tarp apsnigtų šakų
Vos galima pralįsti,
Apačioje jaunutės dygsta
Ir jos užaugusios
Kitus sūpuos.
Parskris strazdai pavasarį
Ir švilpaus su varnėnais,
Kurių giesmes
Mano vaikai išmoks.
Pasaulis giesmėmis gyvena
Motulės mylimos...
Oi, strazde, tu strazdeli,
Paukšteli pilkas, mažas,
Net šuo tavęs neloja
Savo kieme ir soduose,-
Visiems užteks vyšnių rausvų;
Būk mūsų švyturiu.

Baltija



Tu - Baltija melsva,
Tu - Lietuvos motulė,
Eglės ir Žilvino namai,
Kur tinklus meta vyrai,
Išplaukia gintarai.
Visi vėjai iš jūros,
Visi bangų garsai -
Tebedainuoja ir Birutė
Prie aukuro tenai.
Kas gimė ir užaugo,
Ten ir gerai,-
Palydi savo vyrus,
Į tolimas šalis išplaukiančius,
Baltų žuvėdrų
Klykiančiais balsais...
Prie kranto laukia
Jų vaikai lyg burės,
O kito krašto nematai...
Tu – Baltija melsva,
Mūsų motulė...
Oi, iš gelmių ateina ir sugūra
Banga prie smėlio kopų
Net su žiemos speigais...


Garbė



Mano tėvai – bežemiai,-
Trūko duonos, cukraus,
Bet nieko neėmė veltui.
Žodis – druska;
Gali gyventi daugel metų
Visiškai be nieko,
O saugoti tik savo
Ir garbę savo giminės.
Dabar, po daugel metų,
Tėvų žodžiai
Kaip gėlas vanduo
Prie lūpų, nuo geros širdies:
Tik nemeluok ir būk dora, dukrele,
Jei skauda, pakentėk“...
Gyvenimas mane ir vėtė,
Ir badu marino,
Bet iki šiol prieš šiuos žodžius klaupiu
Ir tėvams vis meldžiuosi:
-Tegu mano vaikai,
Visi vaikaičiai būna orūs,
Mes – žmonės Lietuvos.

Praregėjimai



Kas eina pramintu taku
Ir neša savo kryžių,
Nenori pakartoti ir kančios,
Iš kurios jau atpirko,
Nes esame ne amžini...
O vis ranka parodo,
Kaip mylime tą skausmą,-
Tarsi pridengiame juo širdį
Ir lūpas ja užčiaupiame...
Nejaugi esame taip alkani?
Taip mirga akyse
Saulės šviesa,
Bet joje nėra baimės jausmo,
Kad pragarą regi...
Visas gyvenimas –
Tik vienas džiaugsmas,
Kad užgimei per skausmą,
Bet motina pamiršo,
Vėl gimdė tavo seseris ir brolius,
Jos akių šviesoje ir gyveni...




Pasikalbėkime



Miškai, laukai -
Gamta didinga ir galinga;
Gali kalbėtis su žole,
Gali ir vandeniui šnekėti
Apie visus, kurie tik atsispindi
Jo veidrodžio stikle.
Žiūri, o ar matai save?
Štai rankos kartais virpa
Ir ašara sustingus akyse;
Gali nusišypsoti iš savo lemties
Ir vėl toliau gyventi
Vienatvėje, sapne...
Tokie vaizdai nuplauna ir pagirdo,
Bet kai nebe užtenka,
Lieka nežinia,
Dėl ko tu gyveni,
Nes be tavęs gyvena
Visi, kuriuos tu kalbini,
Bet nematai tarp jų savęs...
Tiesa?

Rankų darbai

Albino Šileikos foto ir prieverpstė
Kūryba – vienetinis darbas;
Tai sielos polėkis,
Viena užgimusi mintis,
Matytas vaizdas
Prie gyvenimo upelio,
Išgirstas žodis ar melodija,
Ryto aušra virš miško,
Saulės taku vėl skrista
Iki vidurdienio
Ir vakaro daina tyli...
Ji nepasislėpė ,
Nauju raštu nuslydo,
Suspindo delnuose
Mėnulio pilnatis
Ir vėl imi į ranką
Savo lino siūlą,
Veji, veji, veji...
Taip skamba visos stygos -
Kūrybos ateitis,
Nes išbraižytą rugio grūdą
Eidamas beri.

Skola

Sako, reikia skolas
Net po mirties grąžinti,-
Jos lieka ir vaikams,
Bet kaip į praeitį sugrįžti,
Kad nebeliktų skolų sau?
Ėjau pro medį,
Akių nepakėliau;
Bridau upeliuku,
Ne viską pamačiau,
Dažnai paslydau ir kritau.
Buvo dienų,
Kai paukščių negirdėjau,
Atrodė, apkurtau...
Turėjau sėkmės grūdą,
Nepasėjau,
Duonos rieke nepasidalinau...
Pastačiau namą,
Niekas negyvena,
Už stalo nebesės tėvai
Ir tuščias kiemas
Žole rusva apaugęs;
Viena skola gyvenimui -
Ne viską padariau...

Viena žvaigždė



Dangus toks mėlynas
Būna tiktai tada,
Kai vėjas debesis
Į kitą pusę gena;
Dabar ir eisiu,
Tik man pasakyk,
Kur susitiksime vidurnaktį
Ir po kokia žvaigžde...
Ar turime ją vieną ir tą pačią,
Juk toks platus dangus
Ir daug žvaigždžių jame?
Tu – mano kelrodė,
Kas rytą prikeli
Ir skubini išeiti,
Į dangų pažiūrėti,
Sušukti:
-Mėlynas kaip tavo akys,
Pažvelk ir į manas!
Būsiu tavo žvaigžde...




2013 m. sausio 26 d., šeštadienis

Mūsų viena saulė


Draugui iš Indonezijos

Žemynas iš salų -
Tai atskiras pasaulis,
Kur tropikai
Ir amžinais karšta,
Čia karaliauja mano draugo saulė;
Kiekvienas paukštis džiaugtųsi
Tik tokia laime...
Kiekvienas gieda,
Veda čia vaikus,
Tylos, ramybės laukia.
Tokia melodija
Ir mano laukų,
Kur bitės medų renka.
Tau pienę dovanoju
Lietuvos;
Ant vieno stiebo -
Žiedas – saulė.

Mylėk mane kaip muziką



Ne visa muzika -
Džiaugsmo verpetai,
Ne visad mėnuo -
Pilnatis...
Yra ir meilės išdavystė,
Blyški delčia,
Kai dingsta jausmas,
O atvaizdas – naktis...
Tik ašarą pagaunu
Ir pakeliu ant piršto,
Sustingdau ją į ledą...
Dievo karvute,
Mažas vabalėli,
Skrisk.
Seniai meldžiausi Afroditei,
Esu balta savo nakty,
Neduok man obuolio,
Tik paskutinį kartą
Prisiglausk,
Mylėk.



Gelmės



Vis bėgu pas tave -
Į vakarą,
Į savo saulę,
Kada pasieksiu ją,
Dėkosiu žemei,
Tau, mano pasauli,
Kad čia verkiau,
Dažnai kvatojau vėjui:
-Ne tau mano daina...
Aš net ir akmenį mylėjau,
Stačias uolas,
Į kurias saulė leidosi,
O spindulys atskrido
Ir pervėrė mane...
Neliesk dabar manęs,-
Su saule susiliejau,
Nudeginsiu tave.
Žinau, kad susitiksime,
Kur saulė nusileis -
Žemės dugne.

DAYANA



Tolimos šalys,
Kurių nepamatysiu;
Aš tavo muzikos klausau.
Rašau žodžius,
Ką išgirstu iš tavo lūpų,
Melodiją kaip paukštį -
Taikos, draugystės garsą -
Parsinešu ir patupdau
Į savo šalies širdį,
Brazilijos melodija,
Dėkoju Tau.
Mano draugai –
Visi pasaulio paukščiai
Balti balandžiai
Nusileidžia ant peties,
O rankoje -
Mirtos šakelė,
Kurią ištiesiu tau,-
Ji - iš Tavo šalies.

Mocartas



Gera klausytis „Rekviem,“
Kai kūrinys - ne tau,
Ne tavo artimiesiems;
Ši muzika – ne šokiui,
Tiktai galiu susimąstyti,
Kas jau nebegirdės,
Kaip už langų
Prie inkilo paukštis pragysta,
Už durų vėjas pasiklysta...
Užgniaužia kvapą praeitis,
Kai virpina užuolaidą
Ir žiemos speigas rašo
Baltą raštą,
Didingas garsas paliečia
Sielos stygas
Ir ašara ištrykšta...
Ne man, kad ir ne tau,
Šis garsas neatklystų -
Jis būna visada netyčia.


Mūsų instrumentai



Kiekvienas kraštas
Turi savo instrumentą,
Jį rado,– senas paprotys,-
Iš medžio išskaptavo,
Davė vardą
Ir įkvėpė savo viltis...
Dabar tik groja
Jų vaikai, vaikaičiai;
Kitas melodijas,
Gal ritmas kitas,
Nes teka, bėga
Iš to paties laiko -
Tai protėvių medelis auga
Į dideles šakas
Ir į gilias šaknis...
Kur mūsų dainorėlių kanklės,
Skudučiai ir birbynės,
Kas juos į vieną vietą renka?
Mano tėvynėje
Gyva jų atmintis -
Tai tėviškės širdis.

Raikau atsidūsėjimus


Eugenija Pilinkienė

Niekada negirdėjau,
Kaip dūsavo močiutė
Savo varge, kai duonos nepakako,
Girdėjau tiktai tų laikų dainas,-
Jas vis dainuodavo mama...
O vargas vis už lango,
Duona net už durų
Taip kvepia kepama...
Riekiu po gabalėlį
Ir geriu jos kvapą,-
Jis iš giminės - į giminę,
Kaip dainos atiduodamos:
Leliumai, leliumai...
O rankšluostis ant stalo
Ir audimų juostos
Dar suriša dienas...
Leliuma...
Oi, žemė žiūri
Iš savo aruodo,-
Tarsi kepalėlis duonos:
Kas padainuos mano vaikams?

Ryto arbata



Koks džiaugsmas bristi upeliu,
Prie kurio augau;
Dabar - tai sapnas,
Kai žaliuojanti pakrantė
Vis apsupta kalnelių,
Kur žydi ievos,
Paskui noksta žemuogės...
Už kelių laiko žingsnių
Ir avietė kvepia,
Laikausi už šakų,
Lipu vis į pakriautę,
O apačioje – šaknys
Laiko tarsi alpinisto diržas...
Kiek daug tokių kalnelių
Ir slėnių, labai panašių,
Bet nerinkau ten raudonųjų dobilų,
Rausvų čiobrelių...
Dabar tik labai kvepia
Ant mano stalo arbata
Iš tėviškės laukų.
Oi, juk žinai,
Kaip sapnas kvepia...