Ruduo – rausvų spalvų
Ir įvairi paletė,
Nuo švelniai gelsvų
Iki rudai pilkų,
Joks mėnuo negali pasigirti tuo,
Tik šiltasis rugsėjis, –
Čia lyja,
Vėl gražu…
Lietus ir vasaros
Dėmes nuprausia,
Parausvina ir obuoliams
Putlius skruostus, –
Kaip kvepia sodai,
Kaip į žemę bumbi,
Kaip žadina miškus,
Kad nusimestų rūbą seną,
Pasirūpintų naujais,
Priderintų ir baltus apdarus
Prie atlapų žalių…
Tą puikiai žino voverės,
Lapė ir kiškučiai,
O visada išlieka mėlynas dangus,
Pasipuošk ir tu…
Ir vėl – rugsėjis,
Daugel metų atmintis,
Pasveikinimas ant lentos,
Baltai parašytas,
Glėbyje – puokštės gėlių,
Ant suolų – naujos knygos,
Dar sąsiuviniuose – tuščia,
Nėra ir pabraukta
Raudonu pieštuku,
Niekas neįrašyta ir dar netaisyta...
Mokytojau, tavo data –
Ne pirma ir ne paskutinė, –
Rugsėjo 1,
Kaip ir visada,
Atversi aukso skrynią,
Joje į vaikų akis
Tik iš tavo širdies ateina
Šypsenos ir žinios,
Sveikatos ir kantrybės.
Ona Baliukienė
Kuo tyliau, tuo nuoširdžiau
Skamba akordai,
Garsiai pašaukia tik vedlys,
Vedantis į kovą…
Kai šalyje, taika,
Apkabina mama sūnų,
Jaunamartė priglaudžia
Prie krūtinės
Savo pirmagimį –
Prasideda nauja diena…
Suklykiame iš džiaugsmo gimę,
Paglostai ir užaugęs
Motinai rankas, –
Jos surandėjo, šiurkščios,
Storesnė plaštaka per sąnarius,
O švelniai vis pašaukia,
Kad grįžtų jos visi vaikai,
Dar neataušo duonos kepalas,
Sriuba…
Naujos dienos vis suskamba
Tyli daina.
Ona Baliukienė
Ona Baliukienė
Saulutės šilumą
Pajuntame rytais
Su tavimi ir laukiu,
Kad šviestų įdienojus,
Gerumą priimu – ji saulė
Po tamsios nakties,
Nors purškia ir iš debesų, –
Tai atgaiva rytojui…
Tavoji pažintis
Man įkvėpė – matyt gulbes
Mažame tvenkinyje,
Kaip saugo jie vaikus,
Net po sparnais nešioja,
Dabar mes – abi baltos,
Su šypsena ir laime širdyse,
Kaičiamės ir saulės spinduliu
Prie ežerų ir jūrų marių, –
Jis ir namus atstoja.
Norėdamas žinoti – skaityk knygas,
Nemigdyk lentynose,
O žodžių – stalčiuje...
Norėdamas turėti draugą,
Niekam niekada nekenk,
Atleisk ir jo klaidas,
Nesi visai nekaltas…
Norėdamas sau laimės – kitam linkėk
Tik vieno – laimės…
Norėdamas būt sveikas –
Nusišypsok rytais
Saulei ir visam dangui,
Žemei nusilenk,
Paimk nors grūdą
Ir į ją subėręs,
Nusilenk lyg tėvui, motinai,
Pakalbink...
Keliauk ir džiaukis,
Kad vis dar atviras pasaulis.
Lietaus laše – gyvybės
Ir pradžios paveikslas,
Tai – kraujas, tekantis
Iš žemės motinos
Gyvos žaizdos,
Lyg ką tik nutraukta virkštelė,
Kai pats turi išgerti,
Kas tau yra duota,
Vėl įsilieti į dangaus
Palaimintą mėlynę,
Lietuje džiugesiu alsuoti
Dėl tavęs…
Lietaus laše – vaivorykštės
Gražiausios spalvos,
Saulės meilė,
Įstrigusi svajonė, –
Bus giedri diena,
Saulės zuikučius po pievą gaudę
Užmigsime tik vakare...
Lietaus laše
Matau save
Šalia tavęs.
Atsikeliu ryte
Ir bėgu pažiūrėti,
Kaip sužaliavo vejos
Po nakties lietaus,
Gal žvaigždėmis nubėrė
Voratinklius, rasakilas,
Ramunėse atrado žodį „myliu’’
Ir čia sustojo
Saulės palydėti nakčiai,
Ramiai ilsėtis
Ligi kitos aušros…
Nėra užuolaidų nė danguje
Ir nė žalioje žemėje,
Žiemos paklodė – visada balta,
Mano ruduo – gandrinės,
Kai iš namų pulkas vaikelių
Išskrido laimės paieškoti
Į tolimus šiltus kraštus,
Kitoje Žemės pusėje…
Atsikeliu ryte – žiemą ir vasarą –
Pavasariui atveriu vis langą,
Girdžiu varnėno,
Vyturio giesmes,
Tikiu, kad laimės kelias
Dar suka link manęs
Ir pro tave.
Neprisimenu – buvo seniai,
Ar su tavimi šokau tango, –
Tai meilės šokis,
Tiktai išrinktiesiems,
Ar įteikei man rožę,
Gal ji nubiro
Nužydėjusi darželyje,
Ne man ją skynei
Ir ne man davei…
Neprisimenu ir tų dienų, –
Dabar – seni laikai, –
Atsimenu darželį,
Kur žydėjo rožės,
Prie tvoros jurginai
Lenkė sunkias galvas,
O vėjas grojo tango,
Kur tu tada buvai?
Neprisimenu visai,
O tu vis man kartoji,
Kad viską žinai.
Kaip reikia dar sparnų,
Kad galėčiau skristi,
Kur neišvaikščioti keliai,
Padangėse ir debesėliai
Kasdien švyti…
Kaip reikia man žmonių,
Kurių širdyse – laimės kibirkštis, –
Drauge galėtume
Ir nuskriaustus apginti…
Ar ne per daug aš noriu ?
Metai – ne jaunystės...
Duok, dangau, plunksną, –
Tiek jų daug debesyse,
Kai vėjas gena juos prieš audrą,
Paskirk, nors vieną dainą,
Perkūnijos lai nesigirdi…
Kaip reikia dar melodijų,
Kurios sušildo,
Žodžių iš mylimų vaikų,
Vaikaičių lūpų,
Te nepažįstami ir girdi:
„ Dangų ir žemę
Mylime!’’
Graži ir vasaros baigtis,
Kada jau žiedas
Darosi mažesnis, –
Mažiau – šviesos,
Ilgesnės naktys,
Nors žvaigždėm apšviestas dangus,
Atrodo – migloje,
Tarsi jaunamartės šyde,
Slėpiningas, apsiblausęs…
Graži senatvė – amžiaus pilnatis,
Labiau jauti artėjant rudenį
Ir žiemos šaltį,
Skubi suskinti tiek gėlių,
Nesutalpini į glėbį,
Prie krūtinės spaudi…
Prabėga metai keleri – atsisuki į praeitį,
Matai save lyg veidrodyje, –
Kokia buvai graži
Gėlių apsuptyje,
Jaunesnė ir už ateitį…
Kiek liko dar dienų,
Pagerbkime.
Ona Baliukienė
Pavasarį pražysta obelis,
O rudeniop tik obuolius
Prinokintus renkame, –
Ilgokai tenka laukti…
Gimsta sūnus – jį augini,
Pakol pražyla ir plaukai,
O vis atrodo mažas,
Ne viską jam davei,
Globodamas pasensti….
Renku jau derlių – kokia laimė,
Žiūrint į dangų
Šilto rudens sulaukti,
Kada esu laiminga,
Dalinu ir laimės obuolius,
Kad justum laimės kvapą,
Namų jaukų balsą…
Sodas...pieva...kalnas, –
Jų negali nevaikščiojęs
Aplenkti.
Gražiausias žmonių tikslas –
Laisvas kelias,
Kuriuo ėjo mūs seneliai,
Jų tėvai vis ėjo,
Eina vaikai sukibę
Paduodami rankas vieni kitiems,
Neša išsvajotą gėlę,
Priekyje – vėliava
Ir šalies herbas,
Taikos vainikas
Ir laisvės fakelai,
Keliami aukštai…
Praėjo Lietuva šį kelią,
Padėkime visiems,
Kurie mūsų paprašo,
Tuo pačiu pakylėtai eina,
Paskatinti vėl laisvės pojūčio,
Eiti šiais keliais.
Nežinoma visatos paslaptis, - kiek ją tyrinėtų, tik daugiau atsiranda klausimų, iš kur atsirado gyvybė, kas ją ir naikina, kur dingsta mūsų sielos, kokie eksperimentai vyksta žemėje ir tenai, į kur sugrįžtama.
Visagalis Kūrėjas yra viso to sumanytojas: ką sukūrė, tas ir nedingsta, tik keičia formą. Ką mes, paprasti žmonės, laikome genijais irgi yra tik eksperimentas. Kūrėjo sūnus sumanė tobulinti Tėvo sumanymą ir keisti žmogaus prigimtį. Žmogus tobulinamas, kai kelis kartus pasiunčiamas į žemę. Daug filosofų, menininkų iki šiol bando pralenkti Leonardo da Vinci, bet nepasiseka įminti ir vieno jo paveikslo paslapties, o Mona Liza iš tų pastangų vis dar šypsosi …
Žmogus vis stengiasi pralenkti ne tik buvusius genijus, bet ir Kūrėją, prigamina tiek produktų, kad tenka daugybę išmesti nė karto nepanaudotų, apsiginkluoja taip, gindamasis nuo savųjų, kad galima būtų sunaikinti ne tik gyvybę, bet ir planetą. Tiek su savimi atsineša į žemę ydų, kad užteks amžiams darbo jas taisyti ir taisyti...
Į vieną kūną Kūrėjo sūnus sumanė sudėti ne vieną sielą. Šis eksperimentas – nepakartojamas. Nepakartos žmonija tos ląstelės DNR kodo, nes ji yra sukurta ne žemėje.
Peršasi mintis, kad mes nesame šios žemės tikrieji gyventojai, o atsiųsti čia, kaip naujų eksperimentų dalelės, kurios bus vėl sugrąžintos į nežinomą Visatos erdvę.
Gimstame naujame kūne ir niekas nesidomi tol, kol vėl sugrįšime pakeitę savo paveikslą, besišypsantys paskutinę sekundę dangui.
Vis mokausi gyventi
Be tavęs…
Einu į ateitį
Iš praeities…
Nešu prisiminimų
Šviesų daigą…
Prisiliečiau ne kartą
Prie ugnies…
Nudegusi pirštus
Staiga atleidžiu…
Nėra nė skausmo,
Beldžiasi tik užmarštis…
Noriu sulaikyti –
Vis dar kabinuosi...
Dabartis – sunkesnė,
Negu praeitis...
O ateitis – palikęs
Drovus meilės aidas…
Dar neišmokau
Gyventi be tavęs…
Dar skauda.
Kai vaikštau pamiške,
Matau pasvirusius medžius,
Giliau – vien kelmus, –
Berželių – mano brolių,
Ievų – mano seserų, –
Vis suskaičiuoju, kiek rievių,
Tiek jie gyveno,
Miškas – toks gilus...
Aplinkui šakos išsidraikiusios,
Nuplikusios nuo laiko,
Nukirstos lyg botagu,
Nebuvo jie nė geresni,
Nė blogesni,
Žaliuoja atžalos prie jų…
Kiekvienas medis turi savo laiką,
Nuvirsta pats ir iš šaknų,
Metus parašo ant žievės
Mums visagalis laikas, –
Kiek samanų naujų – žalių,
Kiek jau pilkų…
Oi, neskaičiuoju niekada,
Ką tik matau, paklausiu, –
Kiek mano brolių,
Bėgusių į mišką,
Kiek dar į užjūrį,
Kiek ne savo valia išvyko
Sibiro tremtinių…
Pasodinčiau jiems po medį,
Kad paukštis jiems čiulbėtų,
Linkėdamas sugrįžti į namus...
Tau sodinu neužmirštuolę
Šalia tų kelmų,
Sugrįžk ir tu.
Mes – moterys,
Nuo prigimties paskirtos
Vis kažką globoti –
Išsirinktą sau vyrą,
Paskui ir vaikus,
Užkurti rytais krosnį,
Pavalgydint visus,
Nutiesti stalą,
Indus surikiuoti,
Apklostyti nakčiai užmiegančius,
O pačios sėdamės
Prie lango –
Pasvajoti…
Nusileidžia saulė,
Nusišypso mėnuo,
Apšviečia rausvai debesėlio pakraščius,
O mums atrodo,
Kad tik to ir troškome,
Kai nebėra glamonių,
Bučinių…
Mes – moterys,
Nuo prigimties prisiimame naštą,
Nors sveria ji pečius,
Nedrįstame net sau prisipažinti,
Kad esame ir silpnos,
Prieš aistros nasrus…
Tebūnie taip toliau,
Kaip bus.
Rudens pradžioje
Prinoksta vaisiai,
Garuoja šviežių bulvių blynai,
Duona ruginė iš nukultų varpų,
Vėlgi suartų laukų...
Paukščiai iš gūžtų pakyla,
Gandrai rikuojasi,
Suka dangumi ratus, –
Tokia pilnatvė gamtoje,
O vis dėlto pasaulyje
Yra ir akmenų...
Graudu palieka pažiūrėjus,
Kai to paties net grūdo
Perpus nesidalina,
Nori sulesti vienas,
Kovoja iki kraujo lašo
Dėl savo valdžios
Ir nepriklausančių valdų,
Ne dėl visų.
Smagu keliauti
Po tolimus kraštus,
Ką pamatai – jau tavo,
Pasveikinai ir nepažįstamus,
Manyk – susidraugavome…
O kuo daugiau draugų,
Nebus ten pykčio,
Griaunančio draugystės tiltus
Baisaus karo,
Perneša jaunikis nuotaką
Su rožių puokšte,
Pastato jie abu
Laimės trobelę…
Keliaukime!
Vėžliai gyvena daugel metų,
Jūra ir sausuma – tai jų namai,
Daug ir papasakotų,
Jei mokėtų mūsų kalbą,
Kaip iš kiaušinio ritasi vaikai…
Nors taip arti vanduo,
O mažam – kelias tolimas,
Palikti vieni su stichija,
Paukščių aštriais snapais, –
Kiekvienas gyvis tyko grobio,
Suaugusių – žvejų tinklai…
Surasti kelią į namus,
Kur gimsta artimieji, –
Visada klaidu
Ir nugali tik išrinktieji,
Užaugę senbuviai vėžliai.
Myliu žalius lapus,
Kaip niekada dar nemylėjau,
Ne paskutinis šis ruduo,
Bus vėjo gūsių, –
Jie ir pastūmėja,
Kad siektum meilėje
Naujų gėlių…
Aš – rausvas lapas,
Supamas nuo vėjo,
Sūpynės – tik vaikams,
Kurie vis auga
Ir linksmi užaugs,
O mano lapas – rudeninis,
Nukritęs vėl prie žemės
Tyliai prisiglaus…
Myliu lapus žalius,
Jie – mano praeitis,
Nematoma gija – nežinomybė,
Dvelksmas pavasariu šiltu,
Pabaliais geltų purienų,
Rausvėjančiu dienovidžiu,
Kurį stebėjome kartu…
Žinau, nebekartokime –
Myliu.
Ona Baliukienė
Užgęsta žvaigždės,
O dangaus taku
Keliauja kitos…
Kiekvienas žiburėlis tamsoje
Geriau ir matomas,
Nes atmintyje švyti…
Vartau lapus – naktis,
Ir vėl diena,
Saulėlydis nušvitęs…
Mirtingas šis pasaulis,
Užges žvaigždė mana,
Liks kitos.
Mylėjau, o dangau,
Kaip tave mylėjau,
Palyginau su mėnesėliu,
Saule, žvaigždėmis,
Tavo akyse – šviesa, ugnis,
Rankų švelnume – jautrus judesys…
Mylėdama kentėjau,
Kai krebždeno vėjas
Praviras duris,
O niekas gyvas neatėjo,
Nepriglaudė sau prie širdies…
Myliu, kaip mylėjusi,
Uždegiau žvakę,
Skęsta tyloje viltis,
Pasakyk, dangau,
Kurgi nėra vėjo,
Kuris beldžiasi kas naktį
Į duris.
Darželius išpuošia
Daugybė žiedų,
O ežerus – lelijos,
Mimozos – tiktai
Karštuose kraštuose
Įvairiomis spalvomis
Visas kitas užgožia.
Vandens lelijos – nuo mažų dienų,
Gražios vienodai, –
Siūbuojasi bangelėse
Tarp nendrių, meldų, ajerų,
Į dugną įsikibusios
Nepasiduoda…
Lelijos primena svajas,
Vaikystės godas.
Pasveikinu rytais
Tik vyturį ankstyvą –
Graži te būna ir visa diena,
Kiekvienas darbas, regis, rūpestingai,
Su meile atliktas,
Kai pasižiūriu vakare…
O naktimis balsai nutyla,
Po darbų svyra ir galva,
Danguje žvaigždės plazda,
Dar skaisčiau sumirga,
Atrodo, Septyni Šienpjoviai –
Visai šalia…
Grįžulo Ratais suvežu,
Sukraunu į vežimą,
Ką dieną pamatau tolumoje,
Svirplys palydi į klojimą,
Taip dienos dienas veja
Dienovidžių pakraščiais,
Štai – jau delčia…
Paukšteli mažas,
Tave pasveikinu ryte.
Pasirinkau – ilgai ir nedvejojau,
Kokį kelią pasirinkti,
Nesikartosiu – daugel kartų
Tą patį jau sakiau,
Prie Seimo Sausio 13,
Prieš tai ir Vingio parke
Su mažais vaikais ant rankų
Prisiekiau,
Po to jau balsavau
Laisvai.
Iškenčiau nepriteklius, –
Galiu sakyti tiesiai – badą, –
O priesaiką lig šiol laikau:
Į bendrą šeimą – į Europą,
Einu Vilniaus senamiesčiu
Vėl su šeima, –
Gatvelės grįstos senu akmeniu,
Jie pasakoja iš lūpų į lūpas,
Pasikeitė sistemos,
Nebėra arklidžių Katedroje,
Bažnyčiose skamba varpai:
„Negrįš anie laikai.’’
Koks džiaugsmas,
Kad išmokau džiaugtis
Bent kokia melodija rytais,
Saulės spindulį pagauti,
Pavirsti jo šešėliu,
Zuikeliu mažu
Paauksuotais pakraščiais…
Koks džiaugsmas,
Kai galiu tikėti –
Saulė neilgam tik nusileis,
Jos spindesys liks žvaigždėse,
Žiūrėsiu ir žiūrėsiu,
Klausysiuosi dangaus…
Rugpjūčio naktys – skaisčios,
Kai nelyja, šviesios,
Bėga ratu aplink mėnulį
Saulės atšvaitai,
Jaučiu visame kūne šviesą,
Dėkoju dangui, –
Jis – visas manyje,
Nieko daugiau
Man ir nereik.
Nemiršta genijai, –
Jie keičia ateitį,
Kita ir dar kita karta
Juos gerbia, paminės,
Taps geresni, tobulesni...
Kas iš dangaus paskirta,
Tą ir sau pasiimsi, –
Lieka paveikslai ir muziejuose,
O muzika – širdy…
Žmogus – netobulas,
Ir dažnas klysta,
Paslysta per gyvenimą visi,
Kas dar savas klaidas supranta,
Palaimintas ir mintimi…
Nekelk galvos aukščiau,
Negu tau lemta,
Nukirs, kaip žolę pievoje,
Kaip ąžuolą miške.
Viskas, kas gyva žemėje,
Yra ir reikalinga, –
Gėlės neskirsto nė spalvų,
Tik žmonės turi tą silpnybę,
Kad kartais būna
Nepatenkinti viskuo…
Aš myliu saulę, –
Ji – ryškiai geltona,
Myliu ir rožę
Geltonos spalvos,
Pavasarį purieną
Prie gimtojo upelio,
Mamytės siūtą lėlę,
Iš geltonų skiaučių,
Linu ataustų…
Nemyliu karo dūmų,
Kuris atėmė vaikystę,
Pelenais ir paverstų namų,
Geltonai vakaras šiandien nušvitęs
Po daugelio dienų.
Kas bebuvę – ačiū tiems,
Kas gyvenimą paskyrė,
Be tėvo ir mamos,
Nebūtum gimęs,
Paaugęs padėkok ir eik
Į žemę atsispyręs…
Gėlė neklausia,
Į ką ji panaši,
Medis vis auga,
Veši šakomis
Vienas ar dideliam miške,
Žolė pakyla nukirsta,
Velėną puošia žaluma…
Kas būsi jau užaugęs,
Nežino tėtis ir mama,
Pažinsi laimę danguje.
Ant vieno žiedo sutelpa,
Kas jaučia skonį,
Sugeria nektarą:
Kamanė, bitė, musė, skruzdėlė,
Mažytė čirpianti cikada.
Viename žiede – gyvybės pradas, –
Atsimerkia, užsimerkia,
Gręžiasi į saulę,
Į juodą žemę auga šaknimis,
O viršūne – į dangų…
Gyveni ir pajunti,
Kad mūsų žemė – žiedas,
Į ją ir kabiniesi šaknimis,
Skleidi šakas plačiai,
Kad atlaikytumei audras,
O subrandintas grūdas
Sugrįžtų vėl į žemę.
Pirmagimio labiausiai laukiau,
Kiti riedėjo pupomis,
Šitiek buvo džiaugsmo,
Kada žiūrėjo mėlynom akim…
Po metų spalva keitėsi,
Suaugo ir sūnus,
Gimė vaikaitis –
Toks panašus
Irgi su mėlynom akim,
Tarsi dangus,
Prasišvietė padangė,
Nudžiugo saulė,
Dėkodama rankas keliu…
Prašau,
Palaimink juos abu.
Ką suteikė dangus,
To žemėje jau niekas neatims,
Vėl susigrąžins dangus,
Kai tam bus laikas…
Prašau tik vieno –
Neatimk draugų,
Švelnumas, meilė, muzika –
Dvasios penas.
Gili erdvė –
Gilu po žemėmis, –
Kai riekiu kepalą,
Kažką ir nuo savęs atlaužiu,
Duona – darbas…
Nieko neprašau ir šiandien
Iš mėlyno dangaus, –
Nedrąsu sudrumsti
Debesų rimties,
Tą daro tik vėjas palaidas,
O man užtenka
Tavo meilės.
Klausau melodijų senų,
Jos mena mūsų
Bendrą praeitį,
Klausysiu tolei jų,
Kol nustosiu verkti…
Melodijos – sielos balzamas,
Užgydo atviras žaizdas,
Užgijus ir nebeperšti,
Paglostai randus – lyginasi,
O gal tik skausmas
Užsimiršta?
Kodėl tada vis sugrįžtu
Prie melodijų senų?
Metai slenka,
Į praeitį vis slenka…
Ieškau naujų, ką tik sukurtų,
Prie sielos neprilimpa.
