Теодор Дутчак
Prisimenu
visas maldas,
Kurias
tėvai išmokė,
Menu
ir pasakas senas,
Šokius
senovinius;
Prie
kelio vis matau
Kryžius,
į saulę atsuktus,
Koplyčioje stulpus
išskobtus,
Prie
jų yra gėlių,
Sodintų
ir kitokių,
Sausiukų
puokštė primena maldas,
Kai
už paveikslų buvo užkišta,
Pašventinta
bažnyčioje...
Karklo
šakelė nuo upokšnio
Per
šventę – Verbose
Gyvybės
simboliu pavirsta.
Kiek
daug jaunų
Neras
namų,
Kiek
sielų nukeliauja
Su
malda prie Dievo sosto...
Kokia
graudi, be ašarų, diena,
Bet
su tikėjimu – kitokia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą