2021 m. liepos 30 d., penktadienis

Pupa

 




Sveikatos meldžiame

Ir sau, ir savo artimam,

Taip norime, kad mūs maldas

Dangus išgirstų,

Gyvybė – tai liepsnelė kiekvienam,

Duota ilgam,

Kad žemėje gyventume,

Nuo jos į dangų kiltume.

Mažą vadiname pupa,

Su pasaka ir dainele užmigdome,

Atvėręs akeles

Pamato motiną šalia,

Tėvelis pakelia į aukštį,

Didžiulė netektis,

Kai dangus neišklauso,

Per anksti nulaužia.

2021 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

Upeliukams gurgiant

 


Užtenka vieno žodžio

Ar posmo dainos

Ir širdis suvirpa,

Pavergia balso aidas,

Kai į mane kreipeisi…

Todėl ir meilės dainos,

Kai kalbasi du žmonės

Muzikos garsais

Žiūrėdami į vieną žvaigždę,

Prityla paukščiai,

 Vakarė sumirga…

Aš tavo balsą pamilau,

Atrodė, jis toks šiltas

Pirmąkart išgirdus,

Be žodžių palinkau

Ir prie liemens prisiglaudžiau,

Net vakaro šešėliai šildė…

Oi, neužteks viso gyvenimo,

Kad visus garsus sugerčiau

Upeliukams gurgiant.




2021 m. liepos 28 d., trečiadienis

Atmintis

 


Užuojauta Dariaus Kuodžio artimiesiems


Mes, kaip ir žemė,

Esam iš ugnies ir dulkių,

Sudegam drauge,

Belieka pelenai,

Paviršiuje išsisklaidome,

Dalis – į dangų,

Kita – giliai,

Kaip sielvartas dėl netekties, –

Mintyse – prisiminimas,

Po žemę vaikščiota

Labai trumpai…

Palieka dulkės,

Akmenys ir grumstai,

Juose – jausmai.


2021 m. liepos 26 d., pirmadienis

Ištikimybė – sielos išmintis

 




Nekeiskim šventinių suknelių,

Kiek pataisai, išlygini

Ir vėl naujai graži…

Nekeiskime ir per dažnai batelių, –

Pakali ir patepi,

Nuvalai su gulbės plunksna

Ir vėl eini, ne tai skrendi…

Nekeiskim sielos atradimų, –

Pirmi būna nuoširdūs,

Ilgam išlieka atminty,

Išsaugosi juos ir vaikams,

Dorą – vaikaičiams,

Ne kiekvienam ta laimė –

Būti ištikimu, savimi.





Poezijos vasara

 




Poezija ir muzika

Niekada nenulipa nuo pjedestalo, –

Dainuokim apie meilę,

Kol turime jėgų,

Pašvęskime mintis geriems tikslams,

Prikelkime ir palydėkim saulę,

Šviesi tebūna ateitis…

Yra viena tiesa ir ta pati svajonė,

Užgimusi viltis –

Pakalbinti paukštelį,

Palytėt rasotą žolę,

Užmigti debesy…

Poete, laisvas paukšti,

Ar tu šiandien muziką girdi?



Būkime drauge

 








Budėkime visur drauge,

Kaip sodo obelys,

Kai žydi, noksta vaisiai,

Kaip medžiai miškuose,

Pakelėse, prie upių, ežerų,

Nes lapija užstoja kaitrą…

Būkime tvirti

Net ir tada,

Kada audra mus kerta,

Lieka kelmai ir šaknys,

Sudūlės – bus žemė patręšta, –

Dygsta ir daigelis

Netgi iš po smilčių...

Dažnai dejuojame be reikalo.


Ona Baliukienė

2021 m. liepos 20 d., antradienis

Po vasaros liūčių

 


Paskutinius dešimtmečius skaičiuoju,

Kaip vasaros trumpėjančias dienas,

Lipu į kalną – skauda kojos,

Nešu save, kaip naštą,

Pritrūkstu kvapo

Ir slystu atgal…

Iš mėlyno dangaus

Dar baltas debesėlis moja,

Nukrenta lietaus lašas

Ir laikosi ant žolės,

Vos sužiba ir išgaruoja,

Tai toks jau atgarsis rudens...

Ne, nesiskundžiu ir neaimanuoju, –

Tokia tvarka mūs žemėje,

Kas nužydėjo, vysta

Ir amžiams išgaruoja,

Esu tik lašas

Žmonijos vandenyne,

Riedu su saule,

Kol perkūnija į širdį pasibels…

Oi, tie lašai rudens.



2021 m. liepos 19 d., pirmadienis

Reikia pasiruošti

 


Juk bus tas laikas,

Kai nebematysiu,

Kaip ims tirpt sniegas,

Varvekliai tirps,

Pradės lašėti…

Juk bus toks metas,

Kai nebegirdėsiu,

Kada varnėnas

Prie inkilo pradės čiulbėti,

Raškys vyšnias

Ir lesins vaikelius,

O šie vis dar prašys

Sparnus išskėtę…

Juk bus ruduo,

O aš nesugebėsiu

Pakilt iš sapno,

Prieit prie lango

Ir jį atvėrus

Į dangų pažiūrėti…

Reikia tam ruoštis

Nuo pat pavasario,

Per vasaros karščius

Ir gaivų lietų,

O žiemos – baltos,

Baltumu ir žemė apsigobusi

Pradės drebėti.



Pomirtinė atmintis

 



Žmogaus kūnas –

Tik menka dalis,

Ji reikalinga vaikštant,

Kai kažką kuria,

Šaukia, klausia…

O po mirties, ką pasakys

Prie kapo susirinkę?

Vieniems jis buvo tėvas,

Geraširdis brolis,

Motina, dukra...

Kitus ir į istoriją įrašo,

Jie ir po žemėmis

Kelia aistras, –

Žmonijai reikia genijų,

Karžygių ir vėliavnešių, –

Visko neišvardinsiu…

Tada prisikelia ir siela,

Didžioji mūs dalis,

Ją iki kaulelių, būna, narsto, –

Vieniems – teisus,

Kiti iš jo vis pelnosi,

Treti nulenkia galvas

Iš pagarbos ar baimės…

Trejybėje mūsų paskirtis,

Anot, Knygų knygos,

Kada pakylame į dangų.




Gėlių gyvenimas

 




Pavasarį paskelbia tulpės

Darželiuose – vis prie namų,

Kai paskutinis žiedas užsimerkia,

Lelijos skuba – dangui pasirodo

Visu gražumu…

Oi, kiek spalvų ir atspalvių

Kiekvienas žiedas turi,

Jais atsidžiaugti negaliu...

Puikūs buvo bijūnai,

O taip trumpai žydėjo, –

Kas gera, visada gražu…

Toks jau gyvenimas žiedų,

Toks panašus į mus.




2021 m. liepos 17 d., šeštadienis

Prisitaikėliai

 




Matai, kaip keičia

Per metus ir spalvą kiškis,

Žinai, kad jis ne tik bailus,

Bet ir labai gudrus, –

Silpnesnis išgyvena,

Tarsi gauna naują krikštą,

Kitaip – pražus…

Drugelis mėgdžioja ir vietą,

Kur užgimęs, –

Beržo tošis balta,

Taškuota jau iš prigimties,

Todėl toli nebando skristi,

O grįžta prie žievės..

Tada ir mes išmokstame

Žiūrėdami į kaimyną,

Ką reik sakyti,

Kaip pasipuošti

Ar kirsti iš peties…




2021 m. liepos 16 d., penktadienis

Žemės trauka

 




Neseniai supratau,

Kad niekada jau nebekopsiu

Į stačiausius kalnus

Pasižiūrėt kaip kyla mėnuo,

Ryto saulė…

Neseniai supratau,

Kad niekada nebematysiu

Vandenyno, jo baltų purslų,

Kaip kyla bangos…

Džiugu dar pažiūrėt į dangų,

Bet niekada jau nepakilsiu

Aukščiau debesų,

Kuriuos žaibai nuspalvina…

Keliauju mintimis,

Ką pamačiau gyvenime.



Prie rūtų darželio

 




Spalvoto kelio pakrašty –

Žemuogių pievelė,

O miško vidury –

Mėlynės, gervuogės,

Nužydėjo samanos

Ir pataisai sporas birena…

Per daugel metų

Niekas nepasikeitė,

Kas gimė, tas gyvena,

Renka ir uogas,

Puošia darželius,

Bijo nepriteklių ir karo…

Kas buvo, tas ir liks godus,

Perlips per kitų galvas –

Bus gudrus,

Duos kirviui peno…

Negi kitoks mūsų žirgelis?




Viršukalnė

 



Su kaimynėmis



Gimstame ir dar nežinome,

Kuo būsime, kur eisime, –

Pirmieji žingsniai būna netvirti,

Juos gali suklaidinti

Ir lengvai pakeisti,

Kol nėra atramos nei galvoje,

O tuo labiau – širdy…

Lipi tarsi į aukštą kalną,

O akmenys nurieda,

Priešakyje – kiti,

Nenori būti akmeniu,

Kad ant tavęs užkliūtų,

Sustotų pakely…

Kada pasieksi tą viršukalnę,

Kuri jaunam atrodo –

Taip arti?



Šeima iš Minsko

Ona Baliukienė


2021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Kas gražu


 

Užuojautų galia

 



Užjaučiame mažus,

Slaugome, kai serga,

Atiduodame jiems savo

Gardžiausius kąsnelius

Ir stebime, kaip auga…

Užjaus jie mus,

Labai senus,

Kai akyse – siena balta,

Žalia pušis už lango,

Girdim svajonėse,

Kaip gieda paukštis šakose,

Upeliukas alma,

Malda pasiekia dangų…

Užjaučiu tuos, kurie jau –

Danguje,

Rojaus obuoliukus valgo…




Likusių dienų akordai




Ateina metas,

Kai gražesnis rytas,

O vakaras praėjo ir negrįš…

Ateina dienos,

Kai beldžiasi naktis,

Atslenka mėnuo

Pro praviras duris…

Klausausi muzikos

Ir ašara nurieda,

Lyg atsikąsčiau duonos

Paskutinį syk…

Atbėga metų bangos,

Prie kojų prisiliečia

Ir kyla palengva,

Kur paslėpta širdis,

Jaunystės viltys,

Meilės paslaptis.



Kartų pasaulyje

 


Ona Baliukienė


Mūsų vaikai – laimingesni, –

Jie nepatyrė karo,

Jiems nereikėjo žaisti

Su atrastomis tūtomis,

Kurios nesprogo,

Nenusinešė gyvybės,

Kai kurie tik verkė tėvo

Dėl natūralios mirties.

Mūsų vaikai – išmintingesni,

Nes jie tėvus praaugo,

Nepatyrė tikro bado,

Kai sena duona stringa gomury,

Pabarė tėvas,

Kad nukrito trupinys…

Laimingesni mūsų vaikaičiai, –

Jie skaito ir skaičiuoja,

Piešia nuo mažens,

Mato kas dieną

Motinos akis.




2021 m. liepos 14 d., trečiadienis

Jaunystės valsas

 


Sukosi poros – valsas,

O aš – jauna, –

Balti bateliai

Ir juodų plaukų banga,

Širdyje – karšta…

Vakaras,

Tu – mano princas,

Aistringas žvilgsnis

Ir tvirta ranka,

Mano žingsnius paantrini…

Atlape – rožė,

Ką tik nuskinta,

Raudoniu spindi veidas,

Lūpos atkartoja

Valsą…

Nepakartojama ir amžina.




Vasaros balionėliai

 




Vasaros lietus

Nuskabo pienių galveles,

Parašiutu sėklas skraidina vėjas,

Ir vėl – kaitra,

Antras gyvenimas,

Kai pienės sužydėjo…

Vasaros lietus – ant balų

Mirga balionėliai,

Juose saulutė žaidžia,

Kaip jaunystėje,

Prakiurdo – išsilieja,

Dangus su žeme susilieja…

Iš čia – daina

Ir lietaus muzika,

Palaiminta vaikystė,

Suplyšusi senatvė burbule,

Meilės prieglobstis

Ant baltos pagalvės supasi

Ir žavus rytas atsikėlus.


Rudens laimė





Rudenį vėjas nupučia lapus

Ir stovi medžiai,

Lyg sustingę,

Kai užaugins naujus,

Pražys ir bus laimingi…

Visi turi teises –

Būti su draugu,

Vienodai būt laimingi,

Dviese pakelti naštą,

Kada tai reikalinga…

Gera sulaukti meto,

Kai žiema laiku ateina,

Šerkšnotos žiemos vakarai

Daug ramesni abiems,

Sėdime susiglaudę,

Šiltai apie jaunystę

Po žaliais medžiais

Pavasariškai kalbame…

2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

Vyšnia

 




Pavasarį esu balta,

Žiedeliais pasipuošusi,

Žydėjimas – gyvenimo pradžia,

Nuolatos – kaita,

Papučia vėjas – žiedlapiai nubyra…

Esu sena vyšnia,

Mezgu vaisius,

Kiekviena uoga – auganti šeima,

Net šakos svyra…

Nuraško kėkštai, žvirbliai

Ir neša kaulelius,

Tolimoje pakrantėje pasėja

Ir išdygsta sodas –

Toks gražus,

Kai žydi…



2021 m. liepos 11 d., sekmadienis

Princesė

 



Skaitau svajonių knygą,

Save matau – esu princesė

Su šilko suknele,

Kurpaitės – iš aksomo,

Sidabru išsiuvinėtos.

Rūmuose – svajinga muzika,

Šoka jaunas princas,

Senos damos sėdi, –

Pats laikas – mylėti.…

Pasižiūriu pro petį:

Užstalėje sėdi tėtis

Ir veja storą metų virvę,

Žiemkenčiai pasėti…

Mamytė kepa duoną,

Ima verpti, siuvinėti, –

Lino paklodė,

Lininis rankšluostis,

Batai stovi prie durų nuavėti…

Kokia graži esu princesė.




Kas pasėta, tas ir auga

 



Pavasarį anksti

Paukšteliai lizdus krauna,

Pražysta obelys,

Nurenka nuo jų vikšrus, –

Viskas – į naudą...

Užmezga vyšnios,

Pakol jos sirpsta,

Budi, saugo,

Pirmąsias uogas paragauja,

O sėklas gliaudo

Ir išpjauna…

Taip sėjasi medeliai –

Nieko nauja,

Reiks laukti,

Kol užauga.



2021 m. liepos 10 d., šeštadienis

Gėlių spalvų kaita

 


Keičiasi gyvenimas,

Kaip žydinti gėlė,

Pavasarį pražystame,

O žiemai užsimerkiame,

Save pažįstame

Į dangų žvelgdami…

Nereikia nieko keisti,

Tiesiu keliu eini,

Saulės takelį šviečia

Pražydusi gėlė…

Iš pradžių ji žaliuoja,

Paskui – rausvais žiedais,

Papuoštas visą krūmas

Raudonai ir melsvai…

Nereikia nieko keisti, –

Pakeis metų našta,

Apgręžia mūsų skaičių

Saulutės šypsena.



Gimtinė

 




Vasaros dieną šiltą

Saulutė aukštai kyla,

Pašlaksto žalią žolę

Lašai iš dangaus tyro…


Su debesėliu baltu –

Gražesnė ir mėlynė,

Saulės laidos pašvaistė

Nuspalvina gimtinę…


Kalneliai ir pakalnės,

Upeliai, žalios girios,

Rausta rūgštūs serbentai

Ir obuoliukai kibo…


Mama melžia žalmargę,

Tėvelis puošia žirgą,

Burkuoja du balandžiai

Snapeliais susikibę…


Sugrįžo naktys šiltos,

Marių bangelės dyla,

Kai vakarais dainelę

Užtraukia ir jaunimas.




2021 m. liepos 9 d., penktadienis

Žemei meilė

 




Kiemai nuo seno puošiami

Palangėse darželiais, –

Taip vertindavo ir mergelę,

Kad ji darbšti ir myli

Savo tėviškėlę…

O pačios dygsta ir pražysta

Tiktai pievų gėlės,

Jas greitai nušienauja

Ir kvepia daržinės,

Šiltas pienelis…

Iš kaimo keliasi žmogus,

O šilumą su savimi nešasi,

Mieste išnyksta būryje

Vardai ir pavardės,

O gėlėse atgimsta

Žemei meilė.




2021 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Vyturių žemė

 


Gimtoji žemė mano,

Kur pievos sužaliavo,

Sava, kaip motinėlė,

Kuri augina klevą…

Iš jo pavasarėlį

Kasmet sula sruvena,

Geriu ją ir iš delno,

Su žydinčiais žiedeliais

Braukiau per baltą dangų...

Žemė man artimiausia,

Čia skalsus rugys brenda,

Grumste gelto iš molio

Ir jos akis atrandu…

Į žemę čia įspausta

Žirgelio pėdos laimė

Ir žemuogėlė rausta,

Lizdelį vaikams randi…

Mus žemė pamyluoja

Ir pakelia į saulę,

Su berželiu baltuoju

Linguojam susikibę,

Bendrą kalbą surandame.










2021 m. liepos 7 d., trečiadienis

„Tris dienas, tris naktis’’…

 



Gyvenimo yra trys tarpsniai,

Beeidamas ir prieini

Girelę žalią, pušį aukštą,

Gal čia ir tu pati…

Ketvirtas – kalnas aukštas,

Kur broliai devyni

Dešimtą žirgą pabalnoję

Į karą joja dar su dainomis…

Atneš sesutei šilko skarą,

Iš aukso skrynios žiedelį,

Vis laukia dvylika metelių ,–

Motulė visada kantri…

Pakilo vieversiu bernelis,

Jo balsas girdisi toli,

Naktis užstojo dydį kelią,

Kai vienas iš visų lieki…

Nėra nei aukso skrynių,

Nei gintaro pilių,

Banguoja – šniokščia jūra,

Trys vėrinėliai gintarų:

Laukiu, myliu, tikiu.


Prie metų slenksčio

 


Lazdelė klevo – grynas auksas,

Pasiramstydama einu,

Ji mane veda,

Nesibijau ir aukščio…

O kartais pamirštu,

Prisimenu jaunystę,

Statau kojas tvirtai,

Kai būnu su draugais,

Nebebijau paslysti…

Liūdniausia – neregio lazda,

Klausa atstoja – kelią rodo,

Prie metų slenksčio prieinu,

Lazdos galu pabeldžiu –

Vartus atidaro…

Dainą girdžiu,

Pritariu ir chorui, –

Vaikystės metuose jaučiau,

Kad bus senatvėje lazda,

Troba – iš molio,

Geltono smėlio – nepritrūksiu oro…

Lazda – tai kregždė,

Iš padangių vyturys,

Ir kas tik nori.



Ona Baliukienė su Dalia Bingelyte - Stroliene

2021 m. liepos 5 d., pirmadienis

Ant žolės

 



Pradėjau gėrėtis naktimis,

Kai išvydau jonvabalį,

Šviečiantį ant žolės,

Iki tol maniau,

Kad jis – drugelis,

Kaip ir tu,

Kada ėjome kartu…

Paliečiau ir nustebau,

Jis – mažytė kirmėlė,

O pilvelyje – ugnelė,

Tarsi drignė pamiškėje,

Laimės žiburys…

Pabaigiau svajoti naktimis,

Rytas vasarą ankstyvas,

Greitai švis,

Baigėsi ir Joninių naktis,

Tavo akys danguje

Sužibo vidury nakties

Ir užgeso…

Nebešvies.



Prisikėlimas

 




Mano gimtinės gelmėje

Paskęstų tik žuvis,

Lydeka čia išneršia

Ir grįžta vėl į ežerėlį

Iki kito pavasario,

Vaikų nebepažįsta,

Kai sutinka…

Mano gimtinės pakrantės balose

Purienos geltonuoja,

Lapais žiedus uždengia,

Kai atslenka šalna,

Juos gelbsti,

Kad vėl žydėtų,

Neprapultų amžiams…

Mano gimtinės laukuose,

Kanopomis varpytuose,

Kyla rugių varpos,

Rugiagėlių akelės žiūri melsvos,

Su aguonėle sveikinasi,

Paberia čia sėklas,

Kad prisikeltų…

Mano darželiuose dar žydi gėlės,

Senos moterėlės laisto,

Kad vis gražėtų

Prie namų,

Pavasaris, kad prisikeltų,

Į širdį pasibelstų.




Gėlių kalendorius

 




Visko, ko reikia, jau turiu,

Kol dirbau, užsidirbau,

Dabar bereikia vien gėlių

Ir žemuogių ant smilgos…

Kvepėtų troba vainiku

Iš paprastų ramunių,

Suktų bitelė rateliu

Ir mano dieną ilgintų…

Laiko rodyklės – iš gėlių,

Paremtos medžio lazdele,

Surištos kaspinu su tulpėmis,

Visko, ko reikia, jau turiu,

Trūksta vakarais tavęs,

Negrįžtančios jaunystės ilgesio…


Ona Baliukienė


Lietuvos gimtadieniai

 



Viniaus anykštėnai Mindaugo karūnavimo šventėje.



Dar vienas gimtadienis

Mūsų ir Valstybės,

Mindaugo karūna

Ir vėliavoje – Vytis,

Trispalvė…

Kaičiasi metai,

Keičiasi Valstybės simboliai,

Pasensta žmonės –

Kiti užgimsta

Ir naujus vėjus atsineša…

Kaip dokumentai,

Saugomi archyvuose,

Taip žmonių širdyse,

Naujai suskamba Himnas:

Lietuva – vienybė,

Nuo senų senovės, –

Per knygnešius, sukilimus,

Kudirką.


Ona Baliukienė

Pasenusi nauja alėja

 




Nauja alėja prie namų,

Medžiai užaugo ir paseno,

Kiti nulūžo – neišlaikė lapų,

Nubarstė žiedus, –

Jiems pakako…

Liejo asfaltą,

Klojo plyteles,

Kažko gal neužteko

Ir nuvingiavo pro medžius

Smėlėtas pilkas takas…

Dar akmenėlis byra po padu,

Kojoms žvirgždas atsako,

Kiek skirta tau pėdų,

Tiek eisi šiuo taku,

Nueisi į gatves

Ir pasiklysi minioje,

O medžiai palinksės kepurėmis,

Kol žalias lapas.




2021 m. liepos 4 d., sekmadienis

Kelias

 




Esu taurė,

Į kurią stengiuosi

Pilti, pilti pilti,

Sklidinai pripiltą

Gyvenimo skaidrių lašų

Ir tau nešu,

Einu atsargiai,

Lyg per ašmenis

Ar ploną smilgą, –

Išsaugoti lašus turiu.

Svyruoja prieš akis

Berželiai, drebulėlės,

O aš svyruoti negaliu, –

Nors vienas lašas išsiliejęs

Negrįžtų atgalios,

Negirdytų abiejų.

Keliu taurę priėjus,

Su ja keliuosi ir pati, –

Čia – mano gintarai,

Geltonos smiltys,

Rasos iš akių...

Ar tu įvertinsi,

Koks buvo kelias,

Ar tik nugersi ir pamirši

Po kelių dienų?



Nepagražintas gyvenimas

 



Senoliai reikalingi,

Kolei mato,

Pasiima vaikaičius iš darželio,

Pakalbina – pamyli

Ir ledams sukrapšto,

Gyvena atskirai, –

Nekliūva seni skudurai...

Kol kojos neša per kiemelį,

Lazda nebeldžia į vaikų trobelę,

Neprašo duonos žiauberės,

Dar pensiją mokės…

Nepajunti – po metų,

Nuleidę galvas paskui urną seka,

Nes retai kas sunkų

Medžio karstą neša,

Pamiršę ir maldos žodžius,

Užberia smėliu tik naujus kapus,

Pigiausią gėlę vazoj panardina,

Danguje bus gerai, –

Visi tai žino

Ir nieko dar po metų

Sąžinė nebekankina.




Žodžiai – su klaidomis

 




Patinka žodis – be klaidų,

Netgi ir tas,

Kuriame daugel rašmenų, –

Pakrypęs, suraitytas,

Kai šis ir iš kitos planetos,

Paskęsta dulkių debesy

Ir net klaidų jame neberandi…

Iš žodžio lyg fontanas trykšta

Gėla ir skundas

Dėl neatrastos laiku

Ir meilės, ir draugystės,

Kada senatvė atgalios pažiūri,

Pėdos ataušusios ir deimantu

Prieš saulę žėri...

Patinka dabar viskas,

Kaip gali nepatikti,

Nuskridęs drugeliu į laužą naktį,

Tamsią – niūrią,

Apsuka ratą ir išnyksta

Ir niekas nesupyksta...

Oi, žodis prakalbėtų,

Jeigu visi ausis turėtų,

Net ir klaida prie jo labai derėtų.