2013 m. balandžio 30 d., antradienis

Tėviškės aidas




Sunku surasti žodį,
Kad galėčiau apsakyti,
Kaip einant į pakalnę
Gimtoji žemė traukia,
Kur sutinku pažįstamus,
Žiūriu jiems į akis,
Apkabinu net nesiklausus.
Garuoja čia ir pašalas
Savu, kitu kvapu
Ir želia įkalnėje plukės -
Baltai, baltai, baltai,-
Kaip išnešiota
Lininė skara močiutės...
Kas neturėjo sodo
Ir neskynė obuolių,
Paskiepytų tėvelio ir mamytės,
Tas nesupras ir žodžio,
Kurį vienintelį turiu
Paėmusi iš sodžiaus,-
Kaip brangiausią savo
Obelėlės skiepą...
Esu nuo Anykščių,
Esu dukra ir sodų , ir laukų,
O miškas aidu atsiliepia:
-Myliu!



Iš paukščio skrydžio




Apanka akys nuo kaitros,
Nuo šalčio sąnariai sustingsta
Ir nesinori nukeliauti
Į kitus kraštus,-
Kur būni, ten gerai;
Džiaugiuosi vasara,
Ji mūsų tėviškėje
Būna visada šilta
Ir ežero bangelėse
Plaukia kirai ir gulbės,
Galveles paneria narai
Ir iriasi po vandeniu toli,
Kol gaudo mažą žuvį
Ir atneša vaikams,
O aukšlių čia net tiršta,-
Kiekvienas paukštis
Prie savo krašto prisitaiko.
Galbūt mažytė žemė
Iš labai aukštai,
Kur balti debesys
Taip nevienodai plaukia...
Pakilkite aukščiau,
Gerieji paukščiai,
Juk niekur taip nėra gerai,
Tik čia, kur tėvų žemė,-
Tėviškė brangiausia.



Ką turiu gražiausia




Neskubinu dienų,
Jos pačios dar manęs palaukia,
Kol augo mano ąžuolai,
Stebėjausi jų aukščiu,
Kaip visos motinos savo vaikais;
Dabar jie atžalas išleido
Ir einam per gyvenimą
Su šypsena
Ir atvirais veidais.
Priimkite, miškai,
Mus tokius, kokie esame,-
Ir per šventes,
Ir kasdieninėje būty.
Pakylame aukščiau
Į saulės šviesą,-
Juk nepaslėpsi ir tarp lapų,
Ką jaučiame širdy -
Gražu, puiku aplink.
Gyvenimo gražiausias dėsnis -
Trauka prie savo žemės,
Kur užauga ąžuolai.






Moteris ir angelas



Jūra ir Juozukas

Gražiausiai moteris nutapo vyrai,
Nes gamtos šauksmas
Toks stiprus,
Kad perkopia per kalnus,
Nuplaukia vandenynais,
Pasiekia savo mylimas
Kaip Rojaus obuolį
Pasiūlo jiems jausmus.
Tik meilė abiejų
Pasaulį vėl pripildo
Gyvybės medžio daugelį spalvų
Ir tampa drobė nemirtinga
Su Dafnijo ir Chlojės
Amžinu paveikslu ir žodžiu...
Tik neapdenkite ir negalvokite,
Kad mūsų kūnas nuodėmingas,
Kai jo netenkame,
Gal siela tampa miražu...
Tada ir tapo angelą -
Jis su baltais sparnais,
Bet moteris su vaikeliu.



Gyvenimą mylėti




Tik meilė užkariauja
Visų širdis;
Pavasario paukščių giesmė
Vėją nutildo,
Kas tiktai ją išgirsta,
Yra laimingas kaip dangaus erdvė.
Graži ir muzika,
Kai skamba meilei himnas
Iš dainininko lūpų,
Iš pačios širdies,-
Nėra gyvenimo ribų,
Kad nepaklustų meilei,
Gali kiekvieną žodį
Skirti visagaliam jausmui -
Mylėt, gyvenimą mylėt...
Oi, kiekvienam jinai skirtinga,-
Serenada ir melancholija,
Kančia ir netektis,-
Tai ta pati styga,
Kuri dar sielą virpina,
Mylėt, tave mylėt...





2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Gerumas




Kai aušta, gera,
Nes pasibaigė naktis
Ir saulė keliasi,-
Tarsi jauna mergelė
Sau šukuoja plaukus,
Vėjas kyla, velia,
Gera...
Rasa nuo lapų krenta,
Giesmėje paskęsta miškas,
Voras tinklą neria
Ir taip gražu aplinkui,
Gera...
Kai migla išsisklaido,
Suveria ant smilgos
Spindulius šešėliai
Ir eina takas per pievelę
Prie baltų ramunių,
Gera...
Jau vakaras artėja,
Susigūžia paukšteliai,
Uždengia vaikučius
Savo sparneliais
Ir visiems taip šilta,
Gera.





Atverta širdis




Tėvai kalbėjo,
Kad niekada trobos jie nerakino,
Nes buvo atviri,-
Tokie ir liko lig mirties;
Iš pagarbos savo tėveliams
Vis atveriu visiems duris
Ir savo sielos langą,
Gal ačiū kažkas pasakys...
Kai nueinu toliau,
Žiūriu į debesį,
O vakarais į saulę,
Jaučiu – ateina
Pas mane naktis...
Oi, koks gražus galudienis,
Kai debesys uždengia,
Kas buvo ir negera
Ir migla nusileidžia,
O pievoje užgroja,
Paprastas svirplys;
Prie namo stogo – kopėčios,
Bet jos to gaisro nebe sulaikys...
Ateik, kalbėk, kas gera, pasakyk.




Praregėjimas




Pagal save susikuriame
Tobulą pasaulį,
Iš kito reikalaujame
Ir to paties.
Oi, kaip užpykstame,
Kai jis neklauso...
Ar tobulas tada jautiesi?
Atrodo, toks gražus
Kiekvienas žiedas
Ir tokios taisyklingos formos -
Krašteliais apvaliais,
O spalvos tinka
Ir akies nerėžia,
Tada ir nuskini,
Namo nešiesi...
Ar tobulas jautiesi?
Girdi melodiją, kiti sukūrė,
Jei nuotaikos nėra,
Tada ją supeiki,
Nors per gyvenimą neužrašei
Net nė vienos natos...
Ar tobulas jautiesi?
Gali beprasmiškai net barti saulę,
Pilnaty mėnulį,
Bet už tave ir už mane -
Už mus visi tobulesni.




Gero vėjo




Nekvieskite manęs
Ant šilto tako,-
Aš – ne gipso lėlė,
Kad aptaisytų skudurais,
Tegu ir šilko skiautės,
Auksiniai būna auskarai.
Geriau nueisiu prie upelio,
Pamerksiu kojas
Ir nupraus baltai;
Prilipo molio bekeliaujant
Nepramintais dirvožemio takais...
Geriau ramunę prisisegsiu
Ir pasipuošiu pilkais ir paprastais,
Dar smingančiais į širdį,
Varnalėšos spygliais,
Kuriais vis mėtėmės vaikystėje,
Kada ir tu, ir aš -
Maži ir gražūs -
Žiūrėjome į dangų,-
Jis labai aukštai...
Pakviesi šokti, vėjau, aš išeisiu
Į plačią pievą
Su visais savo vaikais:
Su paukščiais ir drugeliais,
Su varnalėšų skrendančiais pūkais.





Fonograma ir gyvai



Skiriu Aleksui Michailiukui

Tu man – aš tau,
Pakeitei kortą,
Pamirksėjai,
Suraukei antakius
Ar pagrasei pirštu,
O kitą kartą jį pakėlei,
Kai reikia pasakyti,
Iš kur pučia vėjas,
Kad tik palaistytas
Ir šlapias būtų,
O kuo? Argi svarbu?..
Kai verda kraujas,
Aiktelėja ir žiūrovas,
Daina ateina
Ir pro sukąstus dantis,
Nusilenkia ir eina atlikėjas
Iš scenos pro duris...
Žinai, kad tikra buvo -
Ne suokalbis.





Ačiū




Kas gaunate gėlių
Pavasarinių puokštę,
Tam skirta laimė
Per visus metus;
Po vieną žiedą padalinsiu,-
Kiek metuose dienų,-
Ir tavo kaklą padabinsiu
Sakydama: „Myliu“...
Užteks to vieno žodžio
Ir pakalnučių kvapo,-
Gaivus tas aromatas,
Ilgiausiai primena pavasarį
Ir tavo bučinius, saulute,
Toks įdegis geriausiai laikosi;
Einu, dainuoju,
Jus apkabinu...
Išmokau iš pavasario giesmių,
Po vieną dalinu,-
Čia ir dangus
Ir tavo akys kaip dangus...





Tėveliai ir vaikučiai




Mano namai - mažyčiai inkilai
Ant aukštų medžių,
Varnėnai krykštauja rytais,
O vakare pelėda,-
Ji protingiausia iš visų ,-
Laiku apskelbia,
Kad skyla gražūs jos vaikai...
Didžiuojasi varnėnas
Savo giesmėmis,
Sulauksime ir jo vaikučių,
Kada iš inkilų išlįs.
Kiekvienas medis
Turi dar šaknis,
Kurios į žemę įsiskverbia
Ir kyla šakomis.
Ant jų vis nutupia paukšteliai
Ir gieda per dienas -
Tai mūsų mažosios trobelės,
Kiekvienoje – vaikų būrys;
Jie - mūsų paukščiai,
Jų gražios dainelės,
Mielų akelių spindesys.





Nesibaigianti daina




Mylėti – būtina,
Kad siela kiltų
Ir nepailstų skrisdama;
Galima mylėti paukštį,
Kuris šalia...
Ir debesėlį plaukiantį,
Kuris aukščiau tavęs,
Dar tolimą palaukę,
Kur gera buvo
Su balta ramune...
Mylėti – reiškia būti
Su savo svajone,
Sutikti šviesią aušrą -
Be debesėlio danguje...
Mylėti – amžinai sustingti
Ir plaukti bangoje,
Pavirsti nuostabia daina...
Mylėti – nuolatos matyti,
Kaip gęsta saulė vakare
Ir paskutinį kartą pasakyti:
- Mylėjau ir myliu tave.



Vaivorykštės keliai




Mano gimtinė - kraštas ežerų,
O kiek toliau – miražas,
Ką aplankiau ir kur buvau,
Į atmintį vis įsirėžia.
Sustingusi ugnikalnių lava,
Kur niekas dar ilgai neauga,
Šilti upeliai neužšąla niekada,
Praskrisdami paukšteliai geria,
Džiaugiasi ir maudosi.
Aplinkui sniego ištisa pluta,
O čia graži oazė,
Keliauja žmonės upeliu
Į slėnį - žalią, žalią...
Iš čia pakyla debesys ir plaukia,
Vaivorykštė nušvinta danguje,
Lietaus lašu pavirsti šaukia...
Svaja tokia tyra ir artima,
Kad sieloje kažkas vis atsišaukia...
Mano šalies melsvieji ežerai
Vaivorykštėje atsispindi;
Čia, tarsi sapne, miražas pasibaigia.
Į savo ežerą vis paneriu rankas,
Matau vaivorykštę dugne,
Iš kur visa esybė į padangę plaukia...






2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Mokytojai ir mokiniai




Biblija skelbia
Apie Mozės apreiškimą -
Dešimt Dievo Įsakymų
Išliko iki šių dienų,
Niekas neginčijo,
Kad jis yra tik vienas ,
O kiek yra žmonių,
Kurie prisimena kas dieną
Ar laikosi bent vieno,
Nors paprasta -
Jie iš gyvenimo
Iš mūsų, mirtingųjų, tuo pačiu...
Vieni nuo kalno
Iki šiol vis skelbia,
Kuria Įstatymus kitus,
Bet patys savo sukurtuosius pamina,
Kiti gražiai apeina juos...
Kuris viršesni, garsiau kalba,
O slėnyje mažieji
Kruta vėl kas sau,
Nes žino, kad po kelių mėnesių
Ir šiuos Įstatymus
Tie patys dar atšauks.
Iš visų paskelbtųjų
Užtektų tiktai vieno:
Nemeluok.





Riedanti pasaka




Norėtųsi labai,
Kad tęstųsi vaikystės pasaka
Ir vaikų laimę
Tėvelių meilė palydėtų
Per margąjį pasaulį
Kaip saulės kamuolį,
Laimėtų tiktai mažas,
Kurio laikas netemdo...
Taip rieda ir mėnulis
Paskui šviesą,
O rankos auga, tiesiasi
Į jos kelius nueina pėdos -
Visų tėvų, senelių ir vaikų,
Bet šie atras daugiau,
Nes dar ne vienas kamuolys
Į ateitį nurieda...
Šeima – tai turtas,
Aplink visą žemę riedantis.



Temidė



LRT studijoje

Jei prieš akis
Beprasmė plynė
Ir smėlį pusto,
Užsidenk akis,-
Taip daro ir Temidė,
Kada nemato išeities.
O kol yra pasirinkimas,
Jei nugarą atsukti vėjui
Šiandien pajėgus,
Tegu ir supučia prie šono kopą -
Ant jos pakilęs
Pasakysi ir kitiems:
-Radau čia tiesą
Ir tu surast gali...
Vienos tiesos nebūna,-
Jinai – tiktai maža smiltis,
Nes byra ir nubyra,
Kai savo žodį pasakai,
Slysti ir kyli, vėl krenti;
Kiekvienas į Temidę žiūri
Tik savo akimis...


Mažo laivo kapitonas



 Su Kauno studentišku choru

Graži daina palydi
Į ramų sielos uostą,
O čia atplaukia
Tik maži laivai,
Kiekvienas garsas glosto,
Kai švyturys sumirga
Ir dažnai pakviečia:
-Atplauk, čia - atviri krantai.
Koks mielas pakraščiais
Nugludintas akmuo,
Toliau tik rifai, uolos,
Žemėlapiuose pažymėti slenksčiai
Ir stengiesi tik jų išvengęs
Gyventi nuostabiai ir atvirai;
Dar savame laive
Ir su savais...
Pro šalį plaukia dideli
Ir sukelia bangas,
Kur muzika pasklinda, rėkia,
Nors užsikimšk ausis,
Girdi, bet nematai...
O gal nėra savų laivų
Ir svetimi visi krantai?




Tarp dangaus ir po žemė




Gyva gamta - stebuklas;
Nepaprasta, kas auga,
Kiekvieną dieną kyla
Vis aukščiau, plačiau -
Tai mūsų matomas pasaulis,
Bet yra šaknys -
Jos giliau...
Sena kalbos raida;
Kiekvienas žodis – pirmapradis,
Jis sanskrite rašytas,
O gal net ir anksčiau,
Bet neišliko užrašytas,
Tik molinės lentelės kalba,-
Kas jau iškalta ant granito -
Jau daug vėliau...
Kiekvienas medis dega
Ir pelenai įsigeria
Į juodą žemę, glūdi paslaptis,
Kas juos sodino
Prie plokščių granito,
Tų niekas jau nebe prikels,-
Dangus labai aukštai...


Kas išliko iš nepaprastų gabumų žmogaus... 


2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Pilnatis




Sukurtas ir dar kuriamas
Visas pasaulis,
Neatrasti žvaigždynai -
Tai ne mums.
Gali žiūrėti ir gėrėtis,
Kaip kas dieną teka saulė,
Jinai gyvybės pradas,
Šiluma, ir tiek.
Apakina akis
Ir nematai tada,
Kas net ant tavo delno
Ir vaikui pasakas seki,
Kad danguje ir slibinas,
Jo kelios galvos,
O baimės uodega baisi...
Kai susibėga vakare
Ir pasisveikina diena su naktimi,
Nutyla kintantis gyvenimas;
Nekintantis tik jausmas,
Tėvų meilė – gerumo pilnatis.


Odisėjo keliai




Visi kartojame kelius,
Kur Odisėjas gudrus plaukė,
Sirenų giesmės traukia
Ir užsikimšusiems ausis;
Net ligi šiol atklysta
Tas žavingas šauksmas,
Kad užsimirštų kasdienybė
Ir nesikartotų širdies skausmas -
Dėl praradimų, netekčių,
Į vandenyno gilumą
Visiems laikams nugrimztų.
Iškyla burės ir vėl plaukia
Gilia gyvenimo vaga
Ir netektys visų laikų,
Ir tas pats skausmas...
Kas dar sugrįžta į Itakę
Ir vėl atskleidžia mįslę,
Būna laimingiausias.





Gyvenimo muzikai




Gyvenimo koncertas –
Graži muzika;
Jos niekas neįvertina,
Kiek čia sudėta meilės -
Ne viena nemigo naktis,
Kada sapne vis girdisi
Melodija tau nuoširdi.
Neša gėlės į sceną,
Kurios nuvysta,
Kol parneša namo,
O tu eini ir girdisi
Garsai gyvi nuo scenos
Ir ilga atminties giesmė...
Per dainą širdys susieina
Ir sėdasi prie židinio nakties;
Jauti, kad tu – ne vienas,
Šešėliuose – slinktis
Į gražią dieną,-
Ji – neišsenkanti versmė.
Atrodo, kad tik muzikai pražysta
Pavasario gėlė.






Šventinis koncertas




Šiandien - tau šventė
Ir tu groji, o aš šoku,-
Gyvenimas – tiktai scena,
O ryt ir vėl klajokliai
Ir tu, ir aš...
Dabar jau rūmai pastatyti,
Prieš mus pastatė...
Kas?
O mes abu įeiname
Į didelę šventovę,
Kad nusilenktume
Ir sukalbėtume maldas...
Ryt vėl išeisime
Į baltą sodą,
Kur obuoliai subręs,
Kiekvienas turime
Ir laimės obelį,
Visi aplankome savus...
Šventiniai rūbai – tik vilionė,
Kad vis po jais
Paslėptume kažką.


Einant su gyvenimu




Vaidotas J.

Sūnau, šį vakarą
Tu – mano bendraamžis,
Nes patyrimas būna amžinas;
Gali gyventi kelis amžius,
Bet vis nauji keliai
Kitur nuneš Tave
Ir vėl skalaus upes
Kitokie vandenys...
Dukrele mano,
Šį vakarą tu – nuotaka
Su baltu veliumu,
Visai tokia, kaip aš,
Gyvenimo nubalinta...
Visų upelių nesujungsime
Į vienus vandenis,
Nors bristume srove,
Kuri ir daug nuplauna...
Oi, mylimas,
Tu – šiandien mano,
Nors ryt audra
Nuneš į kitą krantą...
Beeidami neprasilenkime.



Vilties šviesa




Viltis – tai tik šviesa,
Liepsnos liežuvis,
Uždegtas ir parneštas į žemę
Pusdievio Prometėjo,
Kad žemėje sroventų
Amžina šviesa -
Ramybė ir taika.
Kai gęsta aukuras,
Naktis artėja,
Ją pakeičia daina
Apie gyvenimo verpetuose
Įstrigusį net vėją...
Oi, tegu dega žvakė,
Neužpūsk staiga!
Viltis – gyvenimo kūrėja,
Nematoma sielų kaitra,
Kada nurieda lašas
Nuo juodų blakstienų,
Pagauna raudą vėjas
Ir nuneša į saulę,
Tada jau užkurta aušra.
Viltis – tai paskutinė ašara
Šviesos delne...