Sunku
surasti žodį,
Kad
galėčiau apsakyti,
Kaip
einant į pakalnę
Gimtoji
žemė traukia,
Kur
sutinku pažįstamus,
Žiūriu
jiems į akis,
Apkabinu
net nesiklausus.
Garuoja
čia ir pašalas
Savu, kitu
kvapu
Ir želia
įkalnėje plukės -
Baltai,
baltai, baltai,-
Kaip
išnešiota
Lininė
skara močiutės...
Kas
neturėjo sodo
Ir neskynė
obuolių,
Paskiepytų
tėvelio ir mamytės,
Tas
nesupras ir žodžio,
Kurį
vienintelį turiu
Paėmusi
iš sodžiaus,-
Kaip
brangiausią savo
Obelėlės
skiepą...
Esu nuo
Anykščių,
Esu dukra
ir sodų , ir laukų,
O miškas
aidu atsiliepia:
-Myliu!