Atidengtos sėklos

Kol dar lapai žali

Ir sėklų nesimato,

Laja tokia tiršta, žavi,

Atrodo, kad nebus žiemos,

Medžių – be lapų...

Pavasarį nužydi,

Per vasarą prisirpsta vaisius,

O ruduo sėja į visas šalis,

Kiekvieną savo vaiką mato,

Palaimina geru žodžiu,

Kaip šilto vėjo gūsis papučia...

Vėjelio dvelksmas – tai atodūsis,

Kad sėkla savo vietą rastų, –

Ne ant akmens, kur samana žalia,

Net žiemą ir pavasarį...

Medis užauga ant akmens

Ir pakelia jį šaknys

Tik po daugel metų,

O reikia ir šiandien gyventi, –

Auginame užgimusius,

Suspėsime pakelti akmenį...