Visiems

Viskas nauja

Laukiu stebuklo,

Kad atsivertų visos eketės,

Aukso žuvelė paprašytų

Iš manęs gerų žinių...

Kas aš be jų?

Esu tik savimi,

Dažnai kvatojuosi

Žiūrėdama į dangų,

Seku baltąjį debesį,

Net visų juokui, pasiekiu...

Aukso žuvelei

Seną vandenį pakeisiu,

Kad nereikėtų kitais metais

Akinių rausvų...

Šiandien taip gera

Ir be jų.

Linkėjimai Naujisiems

Linai

Pakylame kaip paukščiai,

Tik praėjusius apžvelgę

Ir sveikiname dangų,

Kad buvome su juo,

Kiekvieną dieną skrydį seka

Saulutės spindulys,

Nuslystantis per veidą

Ir atveria į širdį

Vis naujus geismus...

Taip norime gyventi,

Kad šis pasaulis būtų mūsų,

O jo vaisiai – mums.

Laiškai

Visus metus ėjau taku,

Kol atsivėrė kelias:

Apsidžiaugiau ir supratau,

Kad atvedė viltis,

Kalėdinė šviesa,

Stebuklinga žvaigždė,

Pakėliau eglės šaką,

O po ja radau

Ir tavo laišką.

„ Tave dabar matau,

Kai apšviestas dangus

Ir spindi Paukščių Takas,

Juk pas tave ėjau,

Nesuklupau net naktį“...

Atsiklaupiau ir parašiau

Atsakymą:

„ Palauk, sulauksi,
Atsišauk, nes tu man artimas,

Kaip vienas takas“...

Pasiklydę foto kadrai

Šeškinės Ozas

 Jonas Ramoška foto

Kokia graži mūsų Tėvynė

Ir žmonės, nuostabiai geri,

Kokia man artima Šeškinė

Su savo parku, kalvomis...

Kokie čia krūmai, šabakštynai,

Kada net pro šakas vos pralendi,

Kokie čia paukščiai čiulbantys

Ir voverė lazdynuose

Riešutus lukštenanti

Ir vaikams nešanti,

Kokie žali čia papartynai,

Net žiemą žiedą juose surandi.

Palaiminimas

Išvykime iš kiemo

Nekviestus svečius,

Dundulius ir laumes,

Iš kaminų net aitvarus,-

Ant stalo duona

Iš tikrų rugių,

Motulės iškepta,

Palaiminta.

Ant eglės pakabinkime

Stiklinius žaisliukus,

Kol nėra šerkšno,

Kad ji blizgėdama pakviestų

Gerus norus,

Visiems pasiųstų laiškus...

Į tolimus kraštus

Pakelsiu skristi ir balandį,

Po jo baltais sparnais

Pririštas žodis -

LAIMĖ.

Takelis į Naujuosius

Nušluosiu į kitus metus

Net sniego likučius,-

Negalima liūdėti,

Prisnigs, dar visko bus

Ir gniūžtėmis dar pasimėtysim...

Iškepsim pyragus,

Ugniakurui egles genėsime,

Padės margas genys,

Išpildys mūsų norus

Kalėdų Senis ir Snieguolė,

Atneš net į namus,

Ko tik panorėsime...

Pakūriau krosnį -

Šilta ir jauku -

Ateis svečių, pavaišinsiu,

Ką tiktai turėsiu.

Šližikus kepam

Metai pre pabaigas;

Gal pakalbėkim šindij,

Kaip aukštaičiai šneka

Ti, ape Utenu,

Ir mana Anykščiais,

Ti, kur Švintoja teka...

Šalčia pradžia

Užšalde tik balas

Ir untinai sava pačias

Dar iš netyčių kalbina,

Kad neužmiršt sava lizdų,

Kai raiks parskrist

Pre markų ir ježerų,

Kur varlas kurkia,

Kaip Kurklalias...

Vysas linksmybes tik pavasarį,

Bet jas sapnuosma ir int pečiaus,-

Ritynsma šližikus

Diedui sterblėn,

A tas gerklėn ir čepsi...

Raikia ir gerintis untelam,

Kad kiaušinių paperintų,

Pagaus bint vienų

Rudeny, kur pabalėj,

Ir tų iškepsma,

Raikia tik šakalių

Iš myška, kad parneštų

Par Kūčias ir Kalėdas

Iki Naujų metų.

Pa ta jau saula kitaip švies,

Trumpesnes bus jau naktis...

Keisti prisiminimai

Kaip keista,

Kada pavartau lapus -

Tiktai per penkerius metus,

Kuriuos čia užrašiau

Ir pagavau sustingusią minutę,

Patupdžiau žodį

Į naujai susuktą lizdą,

Kaip klajoklį paukštį...

Kaip keista,

Kad jau niekada nesikartos

Lašų melodija,

Kai lyja vasarą lietus,-

Bus kiti metai,

Lyg kažko ir trūksta,

Truputį net keista...

Ant naujo lapo žiogas

Atsistojęs smuiku groja,

Dievo karvutė nauju taškeliu

Sparnelį pasipuošusi

Į naują žiedą taikosi,

Kur ji nutupia,

Saulė atsigręžia,

Kad pamatytų laiką...

Ji amžina ir jai nekeista.

Prie Šventosios

Gyvenimas – knyga,-

Turi savo žodžius,

Patinkančią melodiją,-
Kaip tyrus upelius,

Skalaujančias bangas,

Žalius krantus

Ir medžiuose lizdus,

Kuriuose ir lopšinės

Vis iš savo sodžiaus...

Gyvenimas teka vaga,

Kurios ir gylio

Niekas nematuoja;

Prasideda kita diena

Ir pamiršau brastas,

Kurias jau perbridau,

Sušlapau tik iki kelių

Nuogas kojas,

Bet liko taip švaru širdy,

Kad paukščiui savo giesmę

Šiandien dovanoju...

Gyvenimas tik vakare

Jau primena apie save,

Kad baigiasi daina,

Kurią vaikystėje dainuodavau

Apie rytojų...

Dabar tik vakaras

Ir tau dainuoju.

Pakylėjimas

Didinga muzika,

Pakilūs ir aukšti akordai

Šiandien skelbia,

Kad trumpam savyje

Užmiršome šešėlį,

Blogį nugalėjome...

Netęsiu ilgesio natos,

Kad jis negrįžtų

Dar labai ilgai...

Į naują dieną

Šviesos pluoštas slenka

Iš pat ryto

Per varpų pastogę

Ir įtempia virves, paskambina

Pašaukdami visus

Į Pakylėjimą.

Dabar kalbėsiu maldą

Už visus, kuriuos myliu,-

Nėra jau žodžio lūpose :

„ Mylėjau“...

Tikėjimas į gėrį

Tikiu, kas gera,

Kai sieloje šviesa,

Tikiu pasaulio pilnatve,-

Kaip nuo senovės

Juo tikėjo,

Kad po Kalėdine giesme

Atsiveria kita diena

Į džiaugsmingesnę – atpirktą,

Ką jau kiti dėl mūsų,

Mes dėl ateities

Tikėdami į dangų

Akis pražiūrėjome...

Tikiu, kad kiti metai

Bus nauja aušra,

Nes gėris keliasi kas dieną.

Uždengsiu žvakę

Net abiem delnais,

Kad neužpūstų vėjas...

Kalėdų močiutė

Nebe priminkite dienų,

Kurios Šventąja nutekėjo,

Nesuskaičiuosiu gintarų,

Kuriuos radau prie Baltijos krantų;

Pavertus vėriniu

Jaunystėje ant kaklo užsidėjau,

Net gintarinį žiedą

Kažkada mūvėjau,

Bet jo gelsva akis

Lyg susvyravo ir įkrito,

Kaip sakai pušų,

Į mėlynas bangas,

Tik mano akys liko žalios -

Gal nuo dugne

Dar samanotų akmenų

Ar plaukiančių žolių,

Kuriose slepiasi

Gražuolės undinėlės...

Nešaukite kitu vardu,

Tik man duotu

Brangiosios motinėlės.

Tikiu ir netikiu,

Kad Kūčių naktį kalbasi

Ėriukai, visi gyvūnėliai...

Pašauk ir tu mane,

Aš atsiliepsiu močiute,

Vardu senolės sengalvėlės.

Visiems, vienmečiams ir mažiems,

Paklosiu baltą patalą

Ir pagalvę pūkų padėsiu

Iš minkštų meldų

Nakčiai prakartėlėje,

Ant jos ir paplotėlį...

Įsimylėjęs mėnuo

Irmos Randakevičienės foto

Saulutė besileisdama

Vis pasižiūri vakare

Mėnuliui į akis,

Prasiskiria net debesys rausvi,

Nubėga į žalią pušyną,

Lieka tokia tyra šviesa

Prie baltai besišypsančio beržyno,

Tarp žvakėmis sustingusių kamienų...

Paskęsta pamažu diena

Į vėjo išbučiuotą jūrą,

Geltonas ir aštrus saulutės spindulys

Pamoja ir giliai panyra...

Lieka spindėti naktį

Vienas liūdnas mėnuo

Tarp žvaigždžių –

Mirksinčių, įsimylėjusių...

Jo vieno širdyje – aušros laukimas,-

Prisimena jis saulės bučinį,

Pasikartojantį kas dieną.

Kas gali atsispirti rytui,

Saulės akių spindėjimui,

Nebent Jupiteris,-

Jis visada teisus,

Bet pasilieka vienišas.

Amžinas esi

Su Tautvydu Kontrimavičiumi

Kiek metų reikia,

Kad iš nakties pareičiau,

Kad pamatyčiau šviesą

Savo akimis,

Suprasčiau širdimi,

Kad nuo tada ir amžinas esi...

Tenai, kur užgimiau,

Mano pirma aušra -

Mažas trobelės langas

Prie kūdros, meldų pakrašty,

Ten medžiai jau užaugo,

Senieji senokai nudžiuvo,-

Jie taip ilgai lapojo,

O aš dar gyvenu...

Mano pirma ligoninė,

Pirmasis gydytojas,

Kuris nustatė diagnozę,

Kad esu gimusi,

Kur vandenų akis gili...

Pirmasis kelio kilometras -

Nuo sodo vyšnios iki obelies,

Iš kalno upeliukas išteka,-

Ten jo pradžia

Ir mūsų abiejų

Gyva vandens tėkmė.

Mano kelionė – senas spidometras,

Nėra šviestuvų, nėra ir taksi;

Kelioninis krepšys – be ratų,

Tik duonos kriaukšlė pusryčiams,

O vakare jau uždirbta

Juoda riekė.

Gyvenimo kelionė tęsiasi,-

Čia kreivas posūkis

Ir vėl tiesi gatvelė

Per kalnelius ir skersgatvius,

Kur byra smėlis,

Nes mano grindinys -

Tai akmenimis grįstas kelias,

Su giliomis, oi, giliomis ir duobėmis...

Į sveikatą!

Diena - tai rūgštus vynas,

Kai nieko nenutinka,

Putoja tik paviršiuje

Ir nėra gilumos;

Niekas nekalbino

Ir nieko nesutikusi,

Tarsi nemylima jaučiuosi...

Kažkas įgnybo,

Dar kitas įspyrė,

Trečias nudyrė odą

Nuo pačios galvos,

Tada jauti, kad skauda,

Dar esi gyvas

Ir neplauki paviršiumi,-

Kaip vėžys – atgalios.

Atsiprašau, jei kam įgnybau,

Netgi kam įspyriau,

Liko be galvos...

Pakelkime drauge

Taurelę rūgštaus vyno,

Išgerkime, nes vynas

Garuoja be putos.

Oi, kaip vienas kitą mylime,

Kai įsikibome tvoros...

Duonos magija

Gyvenimas – tai duona,

Kurią kepant visko pasitaiko:

Šaltai užminkyta

Nekyla ir tąsi,

Prie gomurio prilimpa -

Nė išspjauti, nė praryti,-

Kaip grumstas nesubyra,

Negrįžta ir į žemę -

Tai grūdo mirtis...

Kada krosnis karšta,

Susvyla ir plikyta,

Gražiai raugta, iškilusi,

Tada gumbai išmėto

Ir pusę kepalo

Reikia nupjauti,

Kad valgytų visi...

Nušluostysiu lūpas,

Kas ant jų liko,

Pabersiu patvory...

Matai, balandis bėga,

Jis lesa viską,

Kuo žemė soti,

Nes nebegali skristi...

Gal pakils?

Mylime visokią

Žemė nebijo,

Būti purvina,

Nes jaučiasi graži,

Kai žydi sodai,

Ją giriame ir tokią,

Kada dirva vos užarta

Ir vagose lietaus bala

Dar telkšo,

Bet geria sotį...

Žemė nebijo

Savo gilių raukšlių,

Jeigu tarpekliuose vėsu,

Susuka lizdą paukščiai.

Žemė nebijo vėtrų,

Nes vėl atauga,

Kas nulaužta,

Tolyn tik nuneša

Mažyčius grūdus -

Iš jų svajonės bręsta,

Kyla meilės daigas,-

Kaip sklidinas sulos ąsotis...

Žemė tik bijo,

Kad nekristų ašara

Nekalto vaiko,

Kuriam nelemta eiti,

Ant juodos žemės tvirtai atsistoti.

Gerumo paslaptis

Skiriu Tautvydui Kontrimavičiui. Anykščiai

Nepaprasti tie vakarai,

Kai pajuntu, kad gera,-

Lyg dega akyse

Skaisti ugnis,

Nors nusileidžia saulė...

Tada ir danguje juodų dėmių

Tarp žvaigždžių nesimato,-

Turiu tik paprastas akis,

Kai pakeliu į aukštį,

Aplink mėnulį šviečia

Debesėlių ratas,

Antra saulė...

Nepaprasta ir šiluma,

Kai žmonės gerą žodį sako,-

Tarsi užlieja gerumu

Net visą Paukščių Taką...

Taip skrenda geros mintys,

Prisiminimuose šviesa

Ilgai negęsta,

Tada Šventoji kalba,

Spindi žvaigždėmis

Gerumo paslaptys...

Mums duotos rankos

Ir dvi jautrios akys,

Kad dovanotume kitiems

Žvaigždėtą ateitį.

Anykščių koplyčioje šventinė nuotaika

Ačiū Kalėdai

Kalėdų Senis

Šįmet dar - be rogių,

Tik pasikinkė vėją

Ir pas mus jau pasirodė,

Jį pasitiko gėlės

Ir dar žalios pievos,

O zylės pasakų parašė

Ant beržų kamienų.

Parašėme ir mes laiškelį,

Labai trumputį,

Kiek rašyti galime,

Dar ne visas raidžių pynes

Šį rudenį išmokę,

Nepratę buvome

Prie snaigių šokio,

O jos jau kitą dieną

Paslapčia ištirpo,

Senelis ne tuos kailinius

Dar apsivilko...

Bet dovanos nepaprastos

Ir labai gražios,

Nes katinėlis jų paprašė.

Kas šoko, piešė

Ir dainas dainavo,

Gražiai ir sklandžiai

Seniui deklamavo,

Tas dar saldainių gavo.

Močiutės kojinė kiaura,

Todėl ir liko su lazda...

Atgarsiai

Labai ilgai

Vaikas nori matyti mamą,

Kad vestų į darželį

Ir nuautų batukus,

O vakare priglaustų

Ir prie širdies girdėtų

Jį mylinčius žodžius...

Labai ilgai,

Net ir suaugus,

Reikia tėvelio,

Kad pasitikrintų žodžius,

Ar tik tas vienas kelias

Visada tiesus...

Kas atsakys į šiuos žodžius?

Tada glaudiesi ir prie medžio,

Žiūri net į takelį,

Kuris veda į duris,

Kur tuščia ir nyku...

Labai ilgai

Dar širdį gelia,

Kai žodžių jau nebegirdi.

Mūsų kartos nelaimė

Nelaimė,

Kada medis auga

Svetimame krašte,

Tarp jam neįprastų kupstų,

Nemato ir neapsižvalgo,

Kad žemė ta pati,

Tas pats dangus.

Nelaimė,

Kai žmogus praranda,

Kas brangiausią - tėviškę,

Savo tėvus,

Atskirtas vilku staugia

Ir ieško vis kaltų...

Įtarinėja ir kaimyną,

Gerą draugą,

Net brolis tampa

Pikčiausiu priešu,

Tada didi nelaimė

Atsisuka veidu piktu

Ir jam pačiam neleidžia

Išlikti sau geru...

Kada pasėjus grūdą

Jis gražiai užauga,

Supranta, kad matys dangus,

Atleidžia žemei,

Atleidžia savo draugui,

Nebūna svetimas tarp girių,

Kad ir svetimų...

Sugrįžo mūsų žmonės,

Likimą aplenkę,

Net iš „Dievo miškų“...

Kokie jie buvo kantrūs,-

Už tai ir atgulė gimtinėje,

Po ąžuolu žaliu.

Žiūriu pro savo langą

Dar nelieku viena,-

Pro langą matau kiemą,

Jame ir medis, ir žolė,

Gajesnė už mane,

Pavasarį atgyjanti

Ir toliau auganti.

Buvau ir didelėje šeimoje,

Kur giria šlama,

Ten paukščiai čiulba visada,

Kada tik nueinu

Ir pasisveikinu,

Jaučiuosi vėl pas mamą...

Žemai išaugusi arba palinkusi šaka

Priverčia pasilenkti,

Kad į voratinklį nekliūtų

Iškelta galva

Ir akių neuždengtų...

Tada matau, kas žemėje,

Kokia gyvybės paslaptis,

Kad nė vienos žolės

Nėra po vieną.

Gyvenimas... netylanti srovė,

Vis žemėje ir danguje

Čiurlenantis.

Žodis

Dar vaikštome po kaimus,

Mažus miestelius,

Bet gatvės ištuštėjusios

Ir dirvos pūdymais pavirtusios;

Jau greitai bus diena,

Kada vietovardžius surinkę,

Žodyną tik užversime,

Nes tol kalba gyva,

Kol žmonės kalba,

O ne paukščiai...

Tol dirvos myli grūdą,

Duoną kepa motina,

Jį atpažįstame ir skiriame

Nuo byrančių pelų,

Kurių ir nepilame į aruodą...

Pirma buvo mintis,

Kaip užauginti rugį,

Iš miežio raugti alų,

Avižomis uždengti sulos puodą,

Kad niekada gyva kalba neišgaruotų,

Nes iš visų brangiausias

Yra žodis.

Vargonų muzika

Tylos minutė vakare -

Dainų pasiklausysiu...

Už lango vėl tamsa,

Ramu ir gera,

Nes dega lempa

Ir tavo lange,

Ten, danguje,

Kaip aną vakarą,

Lyg pirmą sykį,

Kurio negalima pamiršti...

Mylėdama gyvenimą

Su tavimi kalbu,

Kiekvieną vakarą -

Tyla ir žvakė,

Prie kurios gimsta

Daug minčių,

Kodėl gyvenimas

Dažnai pavirsta

Į sudegusią žvakę,

Jau vienintelę...

Tylos minutė,

Paprasta daina,

Vargonai,

Mintys rimsta,-

Nieko negrąžinsi.

Spalvų kalba

Vaiko širdis -

Pražystanti gėlė

Rasotais lapais;

Pirmieji žingsniai -

Upeliukas iš širdies,

Į vandenyną tekantis.

Pirmasis žodis -

Dažniausiai tariamas:

- MAMA.

Oi, kaip skaudu,

Kada net jos netenkama...

Pirmasis piešinys -

Sielos kalba,

Į širdį šnekantis,

Kaip vyturėlis danguje,

Kaip marga plaštakė.

Toliau – erdvė,

Kur akys mato...

Laisvė

Parodos "Ukrainos revoliucija 2013" parodos atidarymas 

Vilniaus  miesto savivaldybėje

Kiekvienas augalas,

Kaip ir žmogus,

Energiją iš žemės gauna,

Nes tik iš jos gelmės,

Nepaprasto gyvybės lopšio,

Ir save suranda...

Kartojasi ir dar kartosis

Maidano aikštės šūkis:

LAISVĖ.

Čia renkasi žmogus

Ir didelė dalis šalies,-

Ukraina jau savo kelią

Susiranda.

Kai keičiasi kartų likimas,

Žmonės didžiuojasi,

Kad patys renkasi,

Ar laisvą žodį,

Ar komandą.

Dėkoju šiandien ir draugams,

Kad buvo su nepaprasta tauta

Ir ten su jais nakvojo,

Nepabūgo šalto vėjo,

Netikėtumų, daug ko...

Iš pirmų lūpų ir girdėjo:

LAISVĖ.