Tarp kryžių

Esu laisva, kada užmiegu,

Bet seka iš paskos sapnai

Ir žadina iš miego,

Kad čia prisipažinčiau,

Kur mano namai,

Iš kur atbėgau, kur buvau,

O savo kelią visada žinai...

Dabar langą atvėriau,

Įleidau laisvą vėją,

Bet jis užkliuvo už palangės,

Paslydo, subyrėjo,

Teliko šipuliai...

Esu laisva, kada prisėdu

Vienu viena miške,

Ant seno kelmo:

Šalta, sniegas,

Praeitis neliečia,

O ateitis – naktis bemiegė...

Nakvynė, pinigai

Ir medžiai, einantys per sniegą,

Mano minčių sargai,

Nelieskite, būsiu laisva,

Kada miegosiu amžinai.

Žalios spalvos

Ruduo pasiima,

Kas jam priklauso,

Visus žalius,

Palieka krūmą pilką

Ir atidengia šaką sausą,

Tuščius lizdus.

Kiek akys mato,

Pievos žalios,

O smilgos lenkia

Savo šluoteles,

Jas vėjas sušukavo

Ir įbėrė į žemę

Mažyčius grūdelius –

Pavasarį jie prisikels...

Tas lieka, kuris prisiglaudžia

Prie gimto namo

Ar prie eglės motinos,

Pušynai, kadagio šakelė

Lieka gyvi ir po žiemos.

Pakalbinsiu ir žalią rūtą,

Pridengsiu nuo šalnos,

Kad saugotų mergelė

Žaliąjį vainiką

Savo mylimam berneliui,

Kaip aukurą, meilės tyros.

Lankau artimuosius

Lankau medžius, –

Jie – mano broliai,

Liečiu lapus,

Jų rezginiai – tai siūlai,

Iš kurių žinau,

Iš kur atiteka ir sugula

Tie žemės klodai,

Matuoju ir matau

Net savo delnus,

Nes linijos panašios,

Veda į rytojų...

Dvi pėdos – šaknys,

O po jomis pakyla vasarojus;

Vienas tik grūdas dygsta,

Sušildytas tik vienos saulės

Ir dangaus malonės.

Ant ajerų iškepta duona

Kvepia ežeru,

Tarpupirščiais nuteka lašas

Į dirvožemį...

Atsigeriu, suvalgau, kas man duota,

Prisiimu kaltes,

Jei trupinys nubyra

Po stalu – į žemę juodą...

Vėlinių išvakarės

Sielovada

Kai klavišus paliečia maži pirštai,

Prasideda ir ateitis,

Tarsi su muzika išeina

Į kelią šviesų

Naujos kartos žmogus.

Keliauja ir nutolsta

Gimtinė ir upės krantai...

Į didmiestį, kur klauso

Jo rankų pavergti vargonai

Ir ploja minios,

Kol šviečia žiburiai...

Kiekvienas sielos pakylėjimas,

Prisilietimas – taktas,

Širdies atodūsis,

Kol ji pavargsta,

Bet rankos siekia,

Kur muzikos harmonija

Ir paskutinis žingsnis

Į nepaprastą, nežinomą kelionę

Iki dangaus...

Už viską po dangumi

Yra daug žodžių priesaikos:

Už laisvę, už Tėvynę,

Už savo žemę, protėvių kapus,

Už motiną ir tėvą,

Kuriuos turėjau,

O dabar širdy turiu.

Už teisę – būti savimi,

Už savo kalbą,

Net pakelės kryžių,

Prie kurio prigludusi verkiu,

Už pilką akmenį,

Ant jo ir daugelis prisėdo,

Paliko ir savo žodžius.

Brangiausia – tai svajonė,

Su kuria keliuosi ir gulu,

Už šviesų dangų,

Viską ir po juo,

Be kraujo ir skriaudų...

Kas lieka gyvas,

Tas iškala raides:

Tikiu.

Tokia tiesa

Negali amžiais tęstis karas, –

Žmonės apkurto

Nuo šūvių ir nuo verksmo;

Namai, pastogė laukia,

Kad duonos būtų

Ir balto ragaišio,

Lopšyje suptų motina vaikus,

Sau prie krūtinės glaustų

Ir jau suaugusių vaikų

Pražilusias nuo karo galvas...

Kas sės javus,

Kas žemę laimins,

Jeigu tavęs nebus

Jau šitame pasaulyje?

Negali karas tęstis amžiais.

Geros mintys

Prasideda diena iš ryto,

Kas gali kitaip pasakyti;

Prausiuosi ir linkiu

Visiems gerų minčių

Ir sau, žinia, tik tų pačių:

Kad rankos, kojos neskaudėtų,

Visus kampus pelės aplėktų

Ir uodegos, kad neužkliūtų,

O spąstų niekada nebūtų.

Per naktį katinas galvojo,

Kad pelės susirado Rojų,

Nė krepšt, nė barkšt nesigirdėjo,

O sūrio jau ant stalo

Žiu ir nėra...

Užmigo tiktai paryčiui,

Nusinešė pelytės trupinius

Paskui...

Gerų minčių nebūna,

Jei tuščias pilvas groja ,

Nėra kalbos apie Amūrą.

Švarus vanduo

Yra daug upių,

Tekančių į vandenyną,

Jos neša lietaus vandenį,

O šis – vis tiek sūrus,

Kitur upės nuslūgo,

O druska liko atvira,

Išdeginta sausros...

Kalnų upeliai teka

Nuo viršukalnių, ledynų

Ir sniego griūtys užtvenkia

Užutekius plačius,

Vėl prasiskverbia net per akmenis,

Kas namo kelią žino,

Iš kur pakilo lašas

Į dangaus mėlynę, –

Lietus gaivina – ne sūrus.

Geriu, atrodo, vandenį

Iš tėvų šulinio,

Kuris gimtinėje švarus,

O pravirkstu ją prisiminusi

Ir byra sūrios ašaros...

Iš kur jos?

Labanakt

Vis laukdavau, kada paklausi,

Ko, mama, nesimiega,

Dabar prabudusi ir naktį

Tavęs klausiu: „ Kaip tau,

Sūnau mažiausias,

Rytas švinta, kai aš miegu?“

Kai man – ruduo, naktis ilgiausia,

Tau ir pavasaris,

Jau paukščiai gieda

Ir plaukia mėnesiena,

Todėl abu nemiegame...

Viena ir ta pati saulė

Pro langą šviečia,

Pagaunu spindulį, rašau ir danguje,

Kad tu matytum,

Koks dangus žvaigždėtas...

Mano abu delnai

Tavo skruostus paliečia

Ir pasuku rodyklę, kai baigiasi sapnai,

Į dienos šviesą...

Ar tu jauti, ar tu girdi,

Ką ilgesys nušviečia?

Iš sielos

Italija su Gabriela

Galiu žiūrėti ir klausytis

Žmonių – kūrėjų;

Jie man panašūs į dievus,

Graikų, romėnų,

Kurie globojo amatus

Ir tiek laiko turėjo,

Kad iš jų rankų

Menai užderėjo,

Kaip gerbiamas žmogus, –

Iš jo svajonių gimė

Mums nepasiekiami šedevrai.

Šventieji aukurai,

Šventyklos, mauzoliejai –

Tai žmogaus darbas,

Atvaizdas Kūrėjo,

Klausausi muzikos,

Nes ji – iš sielos...

Žmogaus nėra,

Bet menas lieka,

Mintis – gyva srovė

Ir žodis pasilieka.

Seni albumai

Seni prisiminimai – laimė;

Vėl kelionės

Per kalnus, slėnius,

Kur Italija šilta,

Keliai – svajonė,

Kai pro akis vis praslenka

Nauja panorama...

Pajūris mėlynas,

Skaisti dangaus mėlynė,

Be debesėlių saulė

Ir jos bučinių kaitra,

O prie fontanų susibūrę

Visų šalių vaikai,

Pavėsis tik po palmėmis,

Kitur tokios šalies nėra...

Šiltas vanduo,

Kurio mano gimtinė

Niekada neturi,

Čia saulė teka viename taške;

Ugnikalnio lava pilka

Ir kojas duria,

Kaip gaila,

Kad čia mano mylimo nėra...

Toli paliko atminimai,

O čia – tik mano meilė,

Lietuva.

Neteisk

Didžiausia motinos svajonė –

Nuo pirmo riksmo

Lydėti per gyvenimą vaikus,

Parodyti pasaulį

Naujam žmogui,

Tarsi pavasario žydėjimą,

Nuprausti veidą,

Į ežero bangas,

Drauge pamerkti kojas,

Klausytis volungės, lakštingalos

Ir vieversio giesmių;

Sulaukus lapų krentančių

Rašyti testamentą

Savo vaikams su priesaika:

„Aš tavimi tikiu,

Pakelsi naštą ir vargus,

Kuriuos gyvenimas uždėjo,

Augink dabar savo vaikus,

Neteisk savęs, nuteis kiti,

Kuriems tu nesvarbus.“

Istorija ir istorikai

Profesorius Antanas Tyla

Istorijos eiga, –

Kaip siūlų kamuolys

Išdriko, susipynė,

Iš naujo vėl vyniojame gijas,

Vis renkame pagal spalvas

Kurių laikų,

Kokios gadynės

Ir visų mūsų Lietuva.

Nuo akmens kirvio,

Kuris kirto, statė

Ir surentė pilis,

Paskui sudegino lyg žaibas

Ir daugelio viltis...

Nuo aukuro ugnies

Dangus nuščiuvo,

Į debesį pavirto dūmų kamuolys,

Nuo aukšto kalno Gedimino

Dabar vėl žiūrime,

Kokia mūsų šalis.

Palaimink, Dieve, žmones,

Kurių istorija – Tėvynė

Vis dažosi naujomis spalvomis...

Atvaizdas

Nuo seno buvo šventa –

Garbė, orumas, pareiga

Ir savas veidas,

Kurį atspindi veidrodis,

Upelis, ežero banga;

Dažnai jis mainosi,

Bet kito neturiu kol kas.

Kada tyli diena,

Matau jį ir be raukšlių

Net kaktoje...

Vėjas suvirpina ir tįsta

Per veidą šypsena,

Kurioje pasiklysta

Išaušusios dienos šviesa.

Kai iš dangaus atklysta

Parbloškianti audra,

Tada širdyje nerimas,

Išbrėžia veidą šukės,

Esu sena, raukšlėta,

Verkianti mama...

Girgžda

Visą gyvenimą ėjau vienu taku,

Kurį tėvai pramynė,

Tikėjau jų žodžiu,

Kad ir pats Dievas skyrė:

Garbingai įmintas pėdas

Pabarstau smėliu, žvyru,

Kad piktžolių būtų mažiau,

Akmens – tik trupiniai

Dar prieš akis išnyra

Ir pasakoja, ką išgirdo

Ant viešo kelio,

Kuriame pėdų daugiau:

Ir moterų, ir vyrų...

Basų mažai, –

Nepratę padai ir prie kaitros, –

Akiduobėse – smėlis...

Kada prieš vėją

Dar savo keliu einu,

Jaučiu ir burnoje

Kažkokį gurgždesį...

Gal smėlio,

Skaldos, žvirgždo?

O gal ir žodžių ant akmens,

Kurie vis girgžda...

Lietuviška muzika

„Skamba, skamba kanklės,

Atataria vamzdžiai“...

Kas buvo, tas pražuvo, –

Sakydavo tėvai,

Laikai ir papročiai, –

Aukso mintis dar nuo romėnų,

O mes – juk Lietuvos vaikai,

Medines klumpes iki šiol vis avime...

Savi ir instrumentai –

Kanklės ir dūdelės,

Iš medžio barškalai,

Net smuikai ir birbynės,

Tarsi dangaus dovanos.

Darbštieji mokė ir savo vaikus,

Kaip muziką mylėdamas

Visus ir ūkio darbus padarai,

Kaip šventą pareigą,

Be nuobodulio.

O pirštai virpina penkias stygas –

Į širdį garsas atsiduoda,

Sukūrė mums melodijas tėvai,

Nuo pat mažens išmokė

Ir kankliuoti...

Visas gyvenimas – viena melodija.

Algirdui Svidinskui

Užuojauta Romualdo Granausko artimiesiems

Kiekvienas Lietuvos žmogus

Prisimena medžius,

Senovės mišką,

Iš kur atėjo dainos –

Nuo aukurų po ąžuolais;

Šventa ugnis sudegino

Tik žemiškąjį kūną,

Bet liko sielos balsas,

Skambantis jau amžinai.

Ne vieno didvyrio vardais

Buvo ir pilkapiai pavadinami,

Todėl išliko tautos pamatai,

Nauja karta kitus supylė,

Prie namų auga ir klevai,

Jų lapai dideli,

Ant jų parašomos ir knygos

Apie gyvenimą, kaip įvykį,

O viršuje – kūrėjo vardas, pavardė...

Užverčiame tik vieną lapą:

Tiek jo istorijos

Ir trumpas užrašas

A + A

Prie amžinos duobės.

Saulės spalvos

Mažai spalvų, –

Jas nupūtė pašiurpęs vėjas,

Dar spindi saulė

Lapkričio dvelksmu,

Šermukšnių kekėse

Raudonis žydi

Ir kviečiasi paukščius,

Kad jų giesmė pažadintų šakas

Ir naujas pumpuras iškęstų

Žiemos šaltį,

Prikeltų žalumą miškų,

Jau naują baltą žiedą...

Naktis ilgiausia – prieš Kalėdas,

Tada ant eglės kabinu

Spalvotus žaisliukus;

Vaikų akelės žiba,

Iki pavasario skaičiuojam

Mėnesius, dienas,

Kad būtų saulės,

Giedra...

Mažai paukščių giesmių,

Todėl ir šalta

Visą ilgą žiemą.

Velnio akmuo

Vėjeli, tu nekaltas,

Kad man nuo tavo žodžių

Dabar šitaip šalta,

Ne vasara – ruduo

Ir dangaus skliautas,

Kaip juodas debesis,

Virš galvos užsitraukė.

Ne Dievas davė kančią,

Tai velnias akį merkė,

Kad eitume į pragarą

Praradę viltį, užsimerkę...

Pro debesis plasnoja

Juodas varnas – tai tik mintys,

Kada ant žemės nusileidžia,

Skaudžiai susižeidžia...

Viena koja – į sniegą,

O kita – į purvą,

Snapu – į juodą dirvą;

Iš ten ir duona auga,

Vandens srovė nuplauna

Juodą mintį...

Oi, vėjas šiaušia plunksnas,

Vieną nuplėšia ir pamirko

Į saulės spindulį;

Ant balto smėlio

Juodas lašas krinta

Ir pradingsta...

O gal į Velnio akmenį pavirsta?

Apie medžius ir mus

Iš vieno grūdo –

Visas javo pluoštas,

Grįžtė linų,

Suverpsiu ir išausiu juostą

Nuo savo lango

Iki tavo akių...

Tu pamatysi, kaip ji puošia,

Kai balta staltiesė

Ant stalo – brolių, seserų,

Kaip ji gražiai apjuosia

Klubus – jaunų, senų.

Prie miško – balta juosta

Berželių išlakių;

Nuo vieno tėvo – beržo,

Paskui – grūdai kitų...

Per žiemą eglės pasipuošia

Vieninteliu rūbu, žaliu žaliu,

Kad prisiminčiau uosį,

Kuris nesėja dar vaikų.

Pasirinkau ir karklą,

Išsisukau birbynę

Ir groju daug melodijų, –

Jos apie mišką kalba,

Apie medžius ir mus...

Rita Paulevičienė

Kvapai iš kaimo

Kaip kvepia žemė!

Rudens branda – nukritę obuoliai,

O daržinėje – šienas,

Primelžtas pieno kibiras

Garuoja, lyg pakepta duona,

Juoda ir žemė, kur žali rugiai...

Dar skraido paukščiai;

Surenka šermukšnių uogas,

Kas liko žemai, tas skalsu labai,

Prilipo net prie gomurio

Sūrio kąsnelis,

Apsalo kaip medus širdy...

Kaip kvepia tvarto šiluma!

Ar pajutai?

Tegu ir Tave laimina

Gražiausias tostas užstalės,

Mieliausias žodis namuose

Prie duonos kepalo

Už tėvų stalo:

„Aš tavimi pasitikiu,

Tu – draugas mano“.

Aš myliu Tave tėti, mama,

Kad jau užaugau,

Dabar pasvėriau žodį,

Žinau ir duonos skonį,

Kokio raugo...

Dėkoju žemei,

Į kurią įaugau,

Kaip medis šaknimis,

Tu – mano draugas,

Kai vėjas siaučia naktimis,

Klausausi ir kalbu net maldą,

Kad nė viena šaka nelūžtų

Mano draugo.

Kai sukalbu maldas

Prie tėvų, artimųjų kapo,

Tas Dievas laimina,

Ir ta malda, A+A – švenčiausia,

Mano drauge.

Dėkokim lemčiai

Kiekviena padėka –

Laimės akimirka;

Dėkoju saulei vakare,

Kad ji aplankiusi

Paglostė mano veidą

Ir liko antspaudas delne,

Ant pirštų – mažas spindulys,

Dalelė meilės...

Dėkoju žemei, nešančiai mane

Net į bekraštę lemtį,

Prie padų – smiltys,

O virš galvos Vakarė spindi,

Tolumoje – miškai,

Į proskyną žolelės lenkiasi,

Kada į širdį saulė nusileidžia...

Papuošiu ir tave,

Prieik, kaip vėjo gūsis,

Padėkosim lemčiai.

Lauko akmenėlis

Lankau kapus,

Tėvų ir artimųjų,

Ne vien tik pareiga

Tenai ir nuveda;

Šįkart rudens tyla kitokia,

O iš aukštybių laikas

Tarsi žiūri,

Puokštė gėlių prie antkapio

Ir žvakės mirksi,

Nors akių neturi...

O mano jau ir ašaros išdžiuvo,

Tiek daug tame laike

Upelių sruvo,

Vos vieną perbrendi,

Jau kitame akmuo užkliūva...

Oi, slidus lauko akmenėlis,

Nuplautas ašara,

Ant sūraus samana neauga,

Smėlyje ilgokai užsibūva...

Tiek laiko prašvilpė lyg vėjas

Ir vis dar nežinau,

Iš kur jos dažnai srūva.

Laiškai ant žalių lapų

Nublanko rašalas dangaus

Ir saulės spindulys nudilo,

Sustingo ir vanduo,

Šaltukas jau ledais pavaišina

Ir nosį trina...

Ką parašysiu rytą,

Kai nerimas nemiega,

Yra juk laukiančių žiemos

Ir pirmo balto sniego.

Atrodo, paskutinė lašą išdažiau

Ir sielos rašalinė ištuštėjo,

Semiu rudeninius lapus,

Atokaitoje dienos šviesoje subėriau,

Kol žemė neišbarstė

Visos šilumos,

Kurią per vasarą sugėrė.

Pušynai tolyje žali, net mėlyni;

Žibučių lapai peržiemoja

Giliausiai po sniegu,

Ant jų rašysiu ir prisiminimus,

Kaip ryškūs jų žiedai

Pavasarį prikėlė...

Kalbėsimės laiškais,

Rudens akimirkos – be rašalo,

Panašūs tik į Vėlines.

Rašau, lai guli lapai po sniegu,

Tu neskaitysi vakarais,

Taip šalta prisikėlus.

Ilgu

Visi mes ilgimės,

Kiekvieno ilgesys – kitoks,

Kai žydi vasara,

Ilgu kelionių, –

Neaplankyti miestai,

Bažnyčiose ir muzikos vargonų...

Neperkopta per kalnus,

Neišmatuotos versmės,

Tyli tvenkiniai,

O upės veržiasi į tolius, –

Jų deltoje – balti laivai,

Jie ilgisi namų,

Svajonėse – tik mylimi

Sutinka muzikos garsais

Sugrįžusius iš tolimos kelionės.

Pasaulį jungia ilgesio giesmė –

Tyra visų laikų melodija,

Ją moka visi instrumentai,

Nes juos prikėlė ilgesys

Ir skamba, groja,

Ilgesį kartoja...

Ruduo.

Ilgiuosi ir žiedų melodijos.

Pirmi žiedai

Pirmi žiedai, kol nepražydę,

Akį traukia;

Vis laukiu tos akimirkos,

Kada užaugę išsiskleis...

Buvau ir aš jauna ir juodaplaukė,

Darželis puošėsi žiedais.

Dabar visa palangė –

Balta, kaip aš, matai...

Ir nežiūrėk pro langą, –

Ten eina jaunos,

Lyg pirmi žiedai...

Oi, mūsų akys – jaunos

Ir kaukši aukštakulniai tango,

Nors puošia nosį akiniai,

Juodi rėmeliai, kaip akiduobės,

Seniai pavargusios,

O širdyje – pirmi žiedai...

Kiekviena diena – šventė,

Gyvenimas – tik šokis,

Kai negirdėsiu muzikos,

Nuvys žiedai.

Baladė

Ne visi turi Dievo dovaną,

Klausytis, ką upelis šneka,

Ką sako miškas, vėjo blaškomas,

Ne visi turi noro,

Išklausyti svetimą,

Kurio laukai – dirvonai,

Samana kelmai apžėlę...

Aplenkia kalną debesėliai

Ir leidžiasi į slėnį,

Nes čia – ramu, tyla,

Gyvenimas lėtesnis,

Bet muzikos mažiau,

Kuri viršukalnėse nuaidėjo.

Kas gali būti nuostabiau

Už genijų – Šopeną;

Viena nata priglusta prie kitos,

Prikausto sielą,

Lyg amžiams atneštąją ugnį

Nepaklusniojo prieš dievą

Prometėjo

Ir paliktą žmonėms...

Gėlės

Laukiau pavasarį

Pražystančių purienų,

Paskui ir ievos susibūrė

Miško pakrašty,

Tokio baltumo dienos,

Koksai naktų kvapnumas

Pasipuošė žiedais...

Prabėgo vasara,

Vaivorykštės takai per dangų

Tiesiasi su lietumi,

Lašai spalvoti,

Kaip vaikų sapnai,

Saulutės motinos tik lūpos

Debesį paliečia,

Ateina vakaras,

Užmiega pienės žiedas

Ir vėl prisikelia naujai.

Žydėkit, gėlės jaunos,

Oi, žydėkit...

Ruduo ateina nelauktai.

Mėnuo

Jautiesi vienišas, nesuprastas kitų?

Pasikalbėsime su gėlėmis,

Jos laukia tavo žvilgsnio,

Kaip tyro vandens lašo

Ir iš dangaus šiltų

Saulės glamonių,

Svajose – žvaigždynų,

Tokių pat vienišų ir tolimų, –

Visi mes esame kelionėje...

Turiu gėlių tik ant palangės,

Dar tu pro langą pažiūrėjai

Ir darosi pasaulyje šviesu,

Nors šėlsta rudens vėjas,

Ir nesijausime taip vieniši

Abu ir gėlės...

Mano sūnau, nakties klajūne

Mėnuo.