2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Tarp kryžių



Esu laisva, kada užmiegu,
Bet seka iš paskos sapnai
Ir žadina iš miego,
Kad čia prisipažinčiau,
Kur mano namai,
Iš kur atbėgau, kur buvau,
O savo kelią visada žinai...
Dabar langą atvėriau,
Įleidau laisvą vėją,
Bet jis užkliuvo už palangės,
Paslydo, subyrėjo,
Teliko šipuliai...
Esu laisva, kada prisėdu
Vienu viena miške,
Ant seno kelmo:
Šalta, sniegas,
Praeitis neliečia,
O ateitis naktis bemiegė...
Nakvynė, pinigai
Ir medžiai, einantys per sniegą,
Mano minčių sargai,
Nelieskite, būsiu laisva,
Kada miegosiu amžinai.



Žalios spalvos



Ruduo pasiima,
Kas jam priklauso,
Visus žalius,
Palieka krūmą pilką
Ir atidengia šaką sausą,
Tuščius lizdus.
Kiek akys mato,
Pievos žalios,
O smilgos lenkia
Savo šluoteles,
Jas vėjas sušukavo
Ir įbėrė į žemę
Mažyčius grūdelius –
Pavasarį jie prisikels...
Tas lieka, kuris prisiglaudžia
Prie gimto namo
Ar prie eglės motinos,
Pušynai, kadagio šakelė
Lieka gyvi ir po žiemos.
Pakalbinsiu ir žalią rūtą,
Pridengsiu nuo šalnos,
Kad saugotų mergelė
Žaliąjį vainiką
Savo mylimam berneliui,
Kaip aukurą, meilės tyros.







Lankau artimuosius





Lankau medžius, –
Jie – mano broliai,
Liečiu lapus,
Jų rezginiai – tai siūlai,
Iš kurių žinau,
Iš kur atiteka ir sugula
Tie žemės klodai,
Matuoju ir matau
Net savo delnus,
Nes linijos panašios,
Veda į rytojų...
Dvi pėdos – šaknys,
O po jomis pakyla vasarojus;
Vienas tik grūdas dygsta,
Sušildytas tik vienos saulės
Ir dangaus malonės.
Ant ajerų iškepta duona
Kvepia ežeru,
Tarpupirščiais nuteka lašas
Į dirvožemį...
Atsigeriu, suvalgau, kas man duota,
Prisiimu kaltes,
Jei trupinys nubyra
Po stalu – į žemę juodą...



Vėlinių išvakarės


Sielovada

Kai klavišus paliečia maži pirštai,
Prasideda ir ateitis,
Tarsi su muzika išeina
Į kelią šviesų
Naujos kartos žmogus.
Keliauja ir nutolsta
Gimtinė ir upės krantai...
Į didmiestį, kur klauso
Jo rankų pavergti vargonai
Ir ploja minios,
Kol šviečia žiburiai...
Kiekvienas sielos pakylėjimas,
Prisilietimas – taktas,
Širdies atodūsis,
Kol ji pavargsta,
Bet rankos siekia,
Kur muzikos harmonija
Ir paskutinis žingsnis
Į nepaprastą, nežinomą kelionę
Iki dangaus...


2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Už viską po dangumi



Yra daug žodžių priesaikos:
Už laisvę, už Tėvynę,
Už savo žemę, protėvių kapus,
Už motiną ir tėvą,
Kuriuos turėjau,
O dabar širdy turiu.
Už teisę – būti savimi,
Už savo kalbą,
Net pakelės kryžių,
Prie kurio prigludusi verkiu,
Už pilką akmenį,
Ant jo ir daugelis prisėdo,
Paliko ir savo žodžius.
Brangiausia – tai svajonė,
Su kuria keliuosi ir gulu,
Už šviesų dangų,
Viską ir po juo,
Be kraujo ir skriaudų...
Kas lieka gyvas,
Tas iškala raides:
Tikiu.






Tokia tiesa




Negali amžiais tęstis karas,
Žmonės apkurto
Nuo šūvių ir nuo verksmo;
Namai, pastogė laukia,
Kad duonos būtų
Ir balto ragaišio,
Lopšyje suptų motina vaikus,
Sau prie krūtinės glaustų
Ir jau suaugusių vaikų
Pražilusias nuo karo galvas...
Kas sės javus,
Kas žemę laimins,
Jeigu tavęs nebus
Jau šitame pasaulyje?
Negali karas tęstis amžiais.








Geros mintys



Prasideda diena iš ryto,
Kas gali kitaip pasakyti;
Prausiuosi ir linkiu
Visiems gerų minčių
Ir sau, žinia, tik tų pačių:
Kad rankos, kojos neskaudėtų,
Visus kampus pelės aplėktų
Ir uodegos, kad neužkliūtų,
O spąstų niekada nebūtų.
Per naktį katinas galvojo,
Kad pelės susirado Rojų,
Nė krepšt, nė barkšt nesigirdėjo,
O sūrio jau ant stalo
Žiu ir nėra...
Užmigo tiktai paryčiui,
Nusinešė pelytės trupinius
Paskui...
Gerų minčių nebūna,
Jei tuščias pilvas groja ,
Nėra kalbos apie Amūrą.


Švarus vanduo



Yra daug upių,
Tekančių į vandenyną,
Jos neša lietaus vandenį,
O šis – vis tiek sūrus,
Kitur upės nuslūgo,
O druska liko atvira,
Išdeginta sausros...
Kalnų upeliai teka
Nuo viršukalnių, ledynų
Ir sniego griūtys užtvenkia
Užutekius plačius,
Vėl prasiskverbia net per akmenis,
Kas namo kelią žino,
Iš kur pakilo lašas
Į dangaus mėlynę, –
Lietus gaivina – ne sūrus.
Geriu, atrodo, vandenį
Iš tėvų šulinio,
Kuris gimtinėje švarus,
O pravirkstu ją prisiminusi
Ir byra sūrios ašaros...
Iš kur jos?



2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Labanakt



Vis laukdavau, kada paklausi,
Ko, mama, nesimiega,
Dabar prabudusi ir naktį
Tavęs klausiu: „ Kaip tau,
Sūnau mažiausias,
Rytas švinta, kai aš miegu?“
Kai man – ruduo, naktis ilgiausia,
Tau ir pavasaris,
Jau paukščiai gieda
Ir plaukia mėnesiena,
Todėl abu nemiegame...
Viena ir ta pati saulė
Pro langą šviečia,
Pagaunu spindulį, rašau ir danguje,
Kad tu matytum,
Koks dangus žvaigždėtas...
Mano abu delnai
Tavo skruostus paliečia
Ir pasuku rodyklę, kai baigiasi sapnai,
Į dienos šviesą...
Ar tu jauti, ar tu girdi,
Ką ilgesys nušviečia?




Iš sielos


Italija su Gabriela


Galiu žiūrėti ir klausytis
Žmonių – kūrėjų;
Jie man panašūs į dievus,
Graikų, romėnų,
Kurie globojo amatus
Ir tiek laiko turėjo,
Kad iš jų rankų
Menai užderėjo,
Kaip gerbiamas žmogus, –
Iš jo svajonių gimė
Mums nepasiekiami šedevrai.
Šventieji aukurai,
Šventyklos, mauzoliejai –
Tai žmogaus darbas,
Atvaizdas Kūrėjo,
Klausausi muzikos,
Nes ji – iš sielos...
Žmogaus nėra,
Bet menas lieka,
Mintis – gyva srovė
Ir žodis pasilieka.





Seni albumai


Seni prisiminimai – laimė;
Vėl kelionės
Per kalnus, slėnius,
Kur Italija šilta,
Keliai – svajonė,
Kai pro akis vis praslenka
Nauja panorama...
Pajūris mėlynas,
Skaisti dangaus mėlynė,
Be debesėlių saulė
Ir jos bučinių kaitra,
O prie fontanų susibūrę
Visų šalių vaikai,
Pavėsis tik po palmėmis,
Kitur tokios šalies nėra...
Šiltas vanduo,
Kurio mano gimtinė
Niekada neturi,
Čia saulė teka viename taške;
Ugnikalnio lava pilka
Ir kojas duria,
Kaip gaila,
Kad čia mano mylimo nėra...
Toli paliko atminimai,
O čia – tik mano meilė,
Lietuva.





Neteisk




Didžiausia motinos svajonė
Nuo pirmo riksmo
Lydėti per gyvenimą vaikus,
Parodyti pasaulį
Naujam žmogui,
Tarsi pavasario žydėjimą,
Nuprausti veidą,
Į ežero bangas,
Drauge pamerkti kojas,
Klausytis volungės, lakštingalos
Ir vieversio giesmių;
Sulaukus lapų krentančių
Rašyti testamentą
Savo vaikams su priesaika:
„Aš tavimi tikiu,
Pakelsi naštą ir vargus,
Kuriuos gyvenimas uždėjo,
Augink dabar savo vaikus,
Neteisk savęs, nuteis kiti,
Kuriems tu nesvarbus.“





Istorija ir istorikai


Profesorius Antanas Tyla

Istorijos eiga, –
Kaip siūlų kamuolys
Išdriko, susipynė,
Iš naujo vėl vyniojame gijas,
Vis renkame pagal spalvas
Kurių laikų,
Kokios gadynės
Ir visų mūsų Lietuva.
Nuo akmens kirvio,
Kuris kirto, statė
Ir surentė pilis,
Paskui sudegino lyg žaibas
Ir daugelio viltis...
Nuo aukuro ugnies
Dangus nuščiuvo,
Į debesį pavirto dūmų kamuolys,
Nuo aukšto kalno Gedimino
Dabar vėl žiūrime,
Kokia mūsų šalis.
Palaimink, Dieve, žmones,
Kurių istorija – Tėvynė
Vis dažosi naujomis spalvomis...


2014 m. spalio 28 d., antradienis

Atvaizdas



Nuo seno buvo šventa
Garbė, orumas, pareiga
Ir savas veidas,
Kurį atspindi veidrodis,
Upelis, ežero banga;
Dažnai jis mainosi,
Bet kito neturiu kol kas.
Kada tyli diena,
Matau jį ir be raukšlių
Net kaktoje...
Vėjas suvirpina ir tįsta
Per veidą šypsena,
Kurioje pasiklysta
Išaušusios dienos šviesa.
Kai iš dangaus atklysta
Parbloškianti audra,
Tada širdyje nerimas,
Išbrėžia veidą šukės,
Esu sena, raukšlėta,
Verkianti mama...





Girgžda




Visą gyvenimą ėjau vienu taku,
Kurį tėvai pramynė,
Tikėjau jų žodžiu,
Kad ir pats Dievas skyrė:
Garbingai įmintas pėdas
Pabarstau smėliu, žvyru,
Kad piktžolių būtų mažiau,
Akmens tik trupiniai
Dar prieš akis išnyra
Ir pasakoja, ką išgirdo
Ant viešo kelio,
Kuriame pėdų daugiau:
Ir moterų, ir vyrų...
Basų mažai,
Nepratę padai ir prie kaitros,
Akiduobėse – smėlis...
Kada prieš vėją
Dar savo keliu einu,
Jaučiu ir burnoje
Kažkokį gurgždesį...
Gal smėlio,
Skaldos, žvirgždo?
O gal ir žodžių ant akmens,
Kurie vis girgžda...



Lietuviška muzika



„Skamba, skamba kanklės,
Atataria vamzdžiai“...

Kas buvo, tas pražuvo, –
Sakydavo tėvai,
Laikai ir papročiai, –
Aukso mintis dar nuo romėnų,
O mes – juk Lietuvos vaikai,
Medines klumpes iki šiol vis avime...
Savi ir instrumentai –
Kanklės ir dūdelės,
Iš medžio barškalai,
Net smuikai ir birbynės,
Tarsi dangaus dovanos.
Darbštieji mokė ir savo vaikus,
Kaip muziką mylėdamas
Visus ir ūkio darbus padarai,
Kaip šventą pareigą,
Be nuobodulio.
O pirštai virpina penkias stygas –
Į širdį garsas atsiduoda,
Sukūrė mums melodijas tėvai,
Nuo pat mažens išmokė
Ir kankliuoti...
Visas gyvenimas – viena melodija.

Algirdui Svidinskui






Užuojauta Romualdo Granausko artimiesiems



Kiekvienas Lietuvos žmogus
Prisimena medžius,
Senovės mišką,
Iš kur atėjo dainos
Nuo aukurų po ąžuolais;
Šventa ugnis sudegino
Tik žemiškąjį kūną,
Bet liko sielos balsas,
Skambantis jau amžinai.
Ne vieno didvyrio vardais
Buvo ir pilkapiai pavadinami,
Todėl išliko tautos pamatai,
Nauja karta kitus supylė,
Prie namų auga ir klevai,
Jų lapai dideli,
Ant jų parašomos ir knygos
Apie gyvenimą, kaip įvykį,
O viršuje kūrėjo vardas, pavardė...
Užverčiame tik vieną lapą:
Tiek jo istorijos
Ir trumpas užrašas
A + A
Prie amžinos duobės.





Saulės spalvos



Mažai spalvų, –
Jas nupūtė pašiurpęs vėjas,
Dar spindi saulė
Lapkričio dvelksmu,
Šermukšnių kekėse
Raudonis žydi
Ir kviečiasi paukščius,
Kad jų giesmė pažadintų šakas
Ir naujas pumpuras iškęstų
Žiemos šaltį,
Prikeltų žalumą miškų,
Jau naują baltą žiedą...
Naktis ilgiausia – prieš Kalėdas,
Tada ant eglės kabinu
Spalvotus žaisliukus;
Vaikų akelės žiba,
Iki pavasario skaičiuojam
Mėnesius, dienas,
Kad būtų saulės,
Giedra...
Mažai paukščių giesmių,
Todėl ir šalta
Visą ilgą žiemą.






2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Velnio akmuo



Vėjeli, tu nekaltas,
Kad man nuo tavo žodžių
Dabar šitaip šalta,
Ne vasara – ruduo
Ir dangaus skliautas,
Kaip juodas debesis,
Virš galvos užsitraukė.
Ne Dievas davė kančią,
Tai velnias akį merkė,
Kad eitume į pragarą
Praradę viltį, užsimerkę...
Pro debesis plasnoja
Juodas varnas – tai tik mintys,
Kada ant žemės nusileidžia,
Skaudžiai susižeidžia...
Viena koja – į sniegą,
O kita – į purvą,
Snapu – į juodą dirvą;
Iš ten ir duona auga,
Vandens srovė nuplauna
Juodą mintį...
Oi, vėjas šiaušia plunksnas,
Vieną nuplėšia ir pamirko
Į saulės spindulį;
Ant balto smėlio
Juodas lašas krinta
Ir pradingsta...
O gal į Velnio akmenį pavirsta?



Apie medžius ir mus



Iš vieno grūdo –
Visas javo pluoštas,
Grįžtė linų,
Suverpsiu ir išausiu juostą
Nuo savo lango
Iki tavo akių...
Tu pamatysi, kaip ji puošia,
Kai balta staltiesė
Ant stalo – brolių, seserų,
Kaip ji gražiai apjuosia
Klubus – jaunų, senų.
Prie miško – balta juosta
Berželių išlakių;
Nuo vieno tėvo – beržo,
Paskui – grūdai kitų...
Per žiemą eglės pasipuošia
Vieninteliu rūbu, žaliu žaliu,
Kad prisiminčiau uosį,
Kuris nesėja dar vaikų.
Pasirinkau ir karklą,
Išsisukau birbynę
Ir groju daug melodijų, –
Jos apie mišką kalba,
Apie medžius ir mus...



Rita Paulevičienė

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Kvapai iš kaimo



Kaip kvepia žemė!
Rudens branda – nukritę obuoliai,
O daržinėje – šienas,
Primelžtas pieno kibiras
Garuoja, lyg pakepta duona,
Juoda ir žemė, kur žali rugiai...
Dar skraido paukščiai;
Surenka šermukšnių uogas,
Kas liko žemai, tas skalsu labai,
Prilipo net prie gomurio
Sūrio kąsnelis,
Apsalo kaip medus širdy...
Kaip kvepia tvarto šiluma!
Ar pajutai?






Tegu ir Tave laimina



Gražiausias tostas užstalės,
Mieliausias žodis namuose
Prie duonos kepalo
Už tėvų stalo:
„Aš tavimi pasitikiu,
Tu – draugas mano“.
Aš myliu Tave tėti, mama,
Kad jau užaugau,
Dabar pasvėriau žodį,
Žinau ir duonos skonį,
Kokio raugo...
Dėkoju žemei,
Į kurią įaugau,
Kaip medis šaknimis,
Tu – mano draugas,
Kai vėjas siaučia naktimis,
Klausausi ir kalbu net maldą,
Kad nė viena šaka nelūžtų
Mano draugo.
Kai sukalbu maldas
Prie tėvų, artimųjų kapo,
Tas Dievas laimina,
Ir ta malda, A+A – švenčiausia,
Mano drauge.



2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Dėkokim lemčiai



Kiekviena padėka –
Laimės akimirka;
Dėkoju saulei vakare,
Kad ji aplankiusi
Paglostė mano veidą
Ir liko antspaudas delne,
Ant pirštų – mažas spindulys,
Dalelė meilės...
Dėkoju žemei, nešančiai mane
Net į bekraštę lemtį,
Prie padų – smiltys,
O virš galvos Vakarė spindi,
Tolumoje – miškai,
Į proskyną žolelės lenkiasi,
Kada į širdį saulė nusileidžia...
Papuošiu ir tave,
Prieik, kaip vėjo gūsis,
Padėkosim lemčiai.






Lauko akmenėlis




Lankau kapus,
Tėvų ir artimųjų,
Ne vien tik pareiga
Tenai ir nuveda;
Šįkart rudens tyla kitokia,
O iš aukštybių laikas
Tarsi žiūri,
Puokštė gėlių prie antkapio
Ir žvakės mirksi,
Nors akių neturi...
O mano jau ir ašaros išdžiuvo,
Tiek daug tame laike
Upelių sruvo,
Vos vieną perbrendi,
Jau kitame akmuo užkliūva...
Oi, slidus lauko akmenėlis,
Nuplautas ašara,
Ant sūraus samana neauga,
Smėlyje ilgokai užsibūva...
Tiek laiko prašvilpė lyg vėjas
Ir vis dar nežinau,
Iš kur jos dažnai srūva.





Laiškai ant žalių lapų



Nublanko rašalas dangaus
Ir saulės spindulys nudilo,
Sustingo ir vanduo,
Šaltukas jau ledais pavaišina
Ir nosį trina...
Ką parašysiu rytą,
Kai nerimas nemiega,
Yra juk laukiančių žiemos
Ir pirmo balto sniego.
Atrodo, paskutinė lašą išdažiau
Ir sielos rašalinė ištuštėjo,
Semiu rudeninius lapus,
Atokaitoje dienos šviesoje subėriau,
Kol žemė neišbarstė
Visos šilumos,
Kurią per vasarą sugėrė.
Pušynai tolyje žali, net mėlyni;
Žibučių lapai peržiemoja
Giliausiai po sniegu,
Ant jų rašysiu ir prisiminimus,
Kaip ryškūs jų žiedai
Pavasarį prikėlė...
Kalbėsimės laiškais,
Rudens akimirkos – be rašalo,
Panašūs tik į Vėlines.
Rašau, lai guli lapai po sniegu,
Tu neskaitysi vakarais,
Taip šalta prisikėlus.


2014 m. spalio 24 d., penktadienis

Ilgu



Visi mes ilgimės,
Kiekvieno ilgesys – kitoks,
Kai žydi vasara,
Ilgu kelionių, –
Neaplankyti miestai,
Bažnyčiose ir muzikos vargonų...
Neperkopta per kalnus,
Neišmatuotos versmės,
Tyli tvenkiniai,
O upės veržiasi į tolius, –
Jų deltoje – balti laivai,
Jie ilgisi namų,
Svajonėse – tik mylimi
Sutinka muzikos garsais
Sugrįžusius iš tolimos kelionės.
Pasaulį jungia ilgesio giesmė –
Tyra visų laikų melodija,
Ją moka visi instrumentai,
Nes juos prikėlė ilgesys
Ir skamba, groja,
Ilgesį kartoja...
Ruduo.
Ilgiuosi ir žiedų melodijos.







Pirmi žiedai



Pirmi žiedai, kol nepražydę,
Akį traukia;
Vis laukiu tos akimirkos,
Kada užaugę išsiskleis...
Buvau ir aš jauna ir juodaplaukė,
Darželis puošėsi žiedais.
Dabar visa palangė –
Balta, kaip aš, matai...
Ir nežiūrėk pro langą, –
Ten eina jaunos,
Lyg pirmi žiedai...
Oi, mūsų akys – jaunos
Ir kaukši aukštakulniai tango,
Nors puošia nosį akiniai,
Juodi rėmeliai, kaip akiduobės,
Seniai pavargusios,
O širdyje – pirmi žiedai...
Kiekviena diena – šventė,
Gyvenimas – tik šokis,
Kai negirdėsiu muzikos,
Nuvys žiedai.






2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Baladė



Ne visi turi Dievo dovaną,
Klausytis, ką upelis šneka,
Ką sako miškas, vėjo blaškomas,
Ne visi turi noro,
Išklausyti svetimą,
Kurio laukai – dirvonai,
Samana kelmai apžėlę...
Aplenkia kalną debesėliai
Ir leidžiasi į slėnį,
Nes čia – ramu, tyla,
Gyvenimas lėtesnis,
Bet muzikos mažiau,
Kuri viršukalnėse nuaidėjo.
Kas gali būti nuostabiau
Už genijų – Šopeną;
Viena nata priglusta prie kitos,
Prikausto sielą,
Lyg amžiams atneštąją ugnį
Nepaklusniojo prieš dievą
Prometėjo
Ir paliktą žmonėms...




Gėlės




Laukiau pavasarį
Pražystančių purienų,
Paskui ir ievos susibūrė
Miško pakrašty,
Tokio baltumo dienos,
Koksai naktų kvapnumas
Pasipuošė žiedais...
Prabėgo vasara,
Vaivorykštės takai per dangų
Tiesiasi su lietumi,
Lašai spalvoti,
Kaip vaikų sapnai,
Saulutės motinos tik lūpos
Debesį paliečia,
Ateina vakaras,
Užmiega pienės žiedas
Ir vėl prisikelia naujai.
Žydėkit, gėlės jaunos,
Oi, žydėkit...
Ruduo ateina nelauktai.




Mėnuo




Jautiesi vienišas, nesuprastas kitų?
Pasikalbėsime su gėlėmis,
Jos laukia tavo žvilgsnio,
Kaip tyro vandens lašo
Ir iš dangaus šiltų
Saulės glamonių,
Svajose – žvaigždynų,
Tokių pat vienišų ir tolimų, –
Visi mes esame kelionėje...
Turiu gėlių tik ant palangės,
Dar tu pro langą pažiūrėjai
Ir darosi pasaulyje šviesu,
Nors šėlsta rudens vėjas,
Ir nesijausime taip vieniši
Abu ir gėlės...
Mano sūnau, nakties klajūne
Mėnuo.