2020 m. kovo 31 d., antradienis

Laiminga knyga




Laimei nereikia pinigų,
Reikia tik vieno draugo,
Kad jam galėtum patikėti
Savo nors vieną paslaptį,
Prisipažinti meilėje…
Laimei neužtenka knygos,
Ją perskaitęs vėl padedi,
Tuščia širdis – lentyna,
Į kurią vis krauni įvykius,
Vienas nė pusės nepripildytum,
Neparašytum knygos.
Laime užpildau puslapius,
Meile juos papuošiau,
Imk į rankas, kaip duoną,
Tada pasidalinkime.



Žemės vaikai




Žemė, kaip ir mes,
Palengva atsigauna,
Praskleidžia medžių pumpurus,
Gražius žiedus,
Lyg po ligos pakyla ir kariauja,
Padeda gyvybei pamatus,
Kad ir menkus…
Žemė, kaip ir mes,
Per ilgą žiemą poilsiauja,
O saulei kylant vėl į viršų šauna;
Tikėkime, – vėl bus žavu,
Numiršta tik pernykštės smilgos,
Bet grūdus paberia,
Kaip ir mes,
Vaikus.





Sekundė gyvenimo



Kalėdos Sydney su šeima

Kiekviena sekundė –
Langas į pasaulį,
Nežinia – dangus,
Ten – visa galia,
Karaliauja saulė.
Rūpesčiuose pamiršti,
Kas liga, nelaimė,
Nori atiduoti artimiems
Savo širdies dalį,
Netgi visą laimę…
Kiek bereikia mums,
Amžių pragyvenusiems, –
Šilumos taškelio,
Šypsenos vaikų,
Girdimo balselio,
Upeliuką menantį…
Kiekvieną sekundę
Jauti tvinksnį seną,
Šitaip susigyveni, –
Rodos, bus ir tęsis
Per visą gyvenimą…
Atsidusi ir nutrūks,
Sekundė toliau
Tęsis be manęs,
Nusitęs styga
Į dangų nuo žemės.





2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

Praregėjimai




Šviesa nesibaigia su diena,
Nakties šviesoje akys
Plačiau atsimerkia,
Pasipila žvaigždžių lietus
Ir sielą merkia…
Gyvybės šulinys – gilus,
Tėvai jį kasė nuo pat ryto,
O vakare išprakaituotus marškinius
Ant medžio tvorų padžiaustę
Meldėsi…
Kai gimstame, sušunkame,
Nors prigimtis – šviesi,
Kai mirštame,
Kažkas akis užmerkia...
O ką gali žinoti,
Gal aukštai ir bus šviesu,
Tik žemėje vis tyvuliuoja
Pelkės?




Juodų garsų potėpiai




Poetiška mano ranka,
Iš sielos plaukia žodis,
Kam nepatinka paslėpta metafora,
Tas kartais pyksta,
Bodisi…
Pravirksta plunksna,
Dažoma į tyrą vandenį,
Reikia spalvų vaivorykštės,
Nors danguje saulutė maudosi,
Ne viską duoda…
Beribiame žvaigždžių pulke
Yra spalvų visokių,
Bet jos tik naktį matosi,
Dažnai – labai toli,
Blankokos…
Už girių, už šilų,
Yra kitoks pasaulis,
Prisimenu tik pasakos žodžius,
Tėvų pamokymus,
Kad varnas varnui niekada
Akių nekirs,
Bet savo kelyje sutikau visokių,
Iš baltos varnos
Vis dar mokausi...
Kai krankia varnos,
Suklūstu,
Užsidengiu akis,
Nejau į mane nusitaikė,
Mirties šokį šoka?



Improvizacijos




Laukiu naujausių kūrinių, –
Juos kūrė nuo seniai,
Kaip ir laukus ir gojus...
Abu improvizuojame, –
Pridedame ir savų žodžių,
Pasklinda muzika ramiais garsais,
Lyg puokštė suskintų gėlių
Dar vazoje gyvuoja…
Laukiu ryto naktimis,
Kas buvo, susapnuoju,
Prikeliu dieną tik vienu žodžiu:
Tau – „ ačiū,’’
Kad girdžiu ir muziką,
Dėkoju.



Nuodėmių prigimtis




Didžiausias žmogui priešas
Buvo pats žmogus,
Sukeldamas karus
Ir pykčio protrūkius,
Viršūnių sumaištis,
Kai turtai kraunami,
Nepasidalinama ir pilimis,
O pažemėse – skurdas.
Satyrikai buvo baudžiami,
Kad žodis nepakirstų
Ir nenuimt karūnų,
Tik savo troboje
Mažasis buvo laisvas,
Bet vis apsidairydavo,
Ar kas negirdi…
Visi pasaulyje turi viršesnius,
Dažniausiai žemesni juos renka,
Sodina į sostus,
Paskui prieš juos ir klaupiasi…
Skaičiuoja nuodėmes septynias, –
Visos yra mirtinos,
Bet nusikaltusių nėra
Arba ir jų negirdi,
Kas iš tų pamokymų,
Jeigu žmogus net žmogui
Yra vilkas.



2020 m. kovo 29 d., sekmadienis

Iš pokalbių




Mirtis – tai atskirtis
Nuo mylimų žmonių,
Kai negirdėsi balso,
Nebematysi jų akių,
Nešauks vardu,
Kad sėstume drauge
Ir vakarienę valgytume…
Niekas nesiūlys
Net upės gėlojo vandens,
Nors ir tekės pavasarį
Ir po ledu čiurlens,
Nekels stiklinės ir prie lūpų,
Nė lašo nebebus žėruojančio
Ant raskilos ryte,
O taip dar noriu
Šiandien atsigerti…
Bijo mirties visi,
Kas vertina gyvenimą
Ir priima sekundę meilės,
Net ir kančią.



Žilų galvų gatvėje




Kasdien kalbu nuotoliniu būdu
Su savo artimaisiais,
Matau vaikaitį,
Kuris pavadina močiute,
Bet jam svarbiau mašinos,
Nauji žaislai,
Pabėga nuo ekrano
Sakydamas „atia’’…
Dažnai kalbuosi taip ir su kaimynais,
Nes nebevaikštome viešai –
Tiktai su kauke,
Kad ir vakare, –
Ką gali padaryti
Vienas mažas virusas,
Lyg armija karių,
Nutaikę tik aštrias špagas…
Dabar kalbuosi su jumis,
Brangieji anykštėnai,
Dalinamės ir sielvartu
Ir pasisakom svajones,
Matau ir per ekraną,
Kaip mūsų galvos žyla,
Juk esam vieno kraujo,
Tarsi – tu ir aš…
Juk nepabėgsi nuo manęs?



Atsinaujinimas




Pavasarį ir paukščiai,
Kad kiek pasipuoštų,
Išskleidžia ryškesnes ir plunksnas,
Vilioja jaunikles,
Nes giminė – šeima,
Suteikia džiaugsmą…
Medeliai laukia paukščių,
Kad šie nulestų kirminus,
Derėtų, augtų,
Naujus ūglius papuošia
Rausvėjančia spalva,
Nes ir visa gamta –
Tai kraujo atsinaujinimo šauksmas…
Seni nudžiūsta,
Kad jauni galėtų tęsti,
Per daugelį kartų,
Jų genai atsišauktų…
Gėrio ir blogio – amžina kova,
Išlieka tik stipriausieji,
Ateitis, tikėjimas į ją –
Amžių pamaina,
Ramiai viską priimkime,
Žemės ir dangaus vienybę jausime.




Trumpas testamentas




Senatvė – išmintis,
Sukrauta patirtis,
Džiaugsmas jaunystės,
Išauginti vaikai, –
Iš jų vaikystė grįžtanti…
Senatvė – tai lazda,
Sukrypę sąnariai ir ligos,
Išblukusi nuotrauka albume,
Artimųjų atvaizdai
Prie vieno kryžiaus…
Senatvė – lėtas šokis,
Keturios lovos kojos,
Vežimėlis invalidui,
Ratukai rieda į pakalnę,
Kaip Akmuo Sizifo…
Senatvė – paprasta,
Visiems ji – testamentas,
Kas tiktai užgimęs
Ir jaunimui…




2020 m. kovo 28 d., šeštadienis

Pasukamos tik rodyklės




Gyvename laike,
Kuris nuo mūsų nepriklauso,
Keliamės su saule,
Prie jos pripratę dirbame,
Diena – išbandymams,
Naktis paskirta poilsiui…
Išbando mus gyvenimas
Per nuodėmes ir džiaugsmą,
Pažiūrime į du balandžius,
Jie tuokiasi ir kyla,
Kai užaugina plunksnas…
Atleidžiam sau pilkas mintis,
Nes vėl rytas išaušta,
Laikas mums – nepavaldus,
Bet mes pavaldūs dangui,
Visagaliam laikui – aukščiui.
Poetai kuria nuostabias
Giesmių giesmes,
Aprašo epizoduose savo gyvenimą,
Kiti jį sau pritaiko,
Iš to ir filosofija,
Religijų esmė,
Visi dar ieškome
Savo sekundės – laiko.




2020 m. kovo 27 d., penktadienis

Nelikim su skausmu vieni




Vienaip įsivaizduojame nelaimę,
Kada toli sugriaudėja, dar krūpteli,
Visai kitaip, kada prie tavo namo
Žaibas trenkia, gaisrą įskelia...
Yra nematoma nelaimė,
Kurios visai nesitiki, –
Nėra nė žaibo, trenksmo,
Bet dega tavo viduje,
Nepaeini ir nepasikeli…
Kol ji toli, nesiruoši,
Galvoji, kad praeis pro šalį
Ir tavo namo nepalies,
Kol kitam skauda,
Dar iki galo nejauti,
Tik plauni ašaromis slenkstį,
Giliu atodūsiu lydi akis
Ir nedrįsti užmerkti,
Gal dar jos atgis…
Visi etapai sunkūs,
Sunkiausia būna ateitis,
Kada jau vienas troboje lieki, –
Visi griaustiniai tranko,
O savo skausmo nejauti.






Prikelti skambučiai




Pasiilgstu jaunystės,
Anykštos upės garso,
Baltų vyšnių žiedų,
Obelų prie pakrantės,
Vadovėlių primargintų
Auklėtojos sakymo,
Kad tausotume savo akis,
Kada skaitėme ir naktimis…
Pasiilgstu ir šiandien,
Kaip tada, tavo balso,
Jis man ausyse
Nuo to laiko išlikęs,
Niekuomet nepaliks...
Visi vandenys suteka
Į Šventosios sroves,
Iš visų ežerų – po lašelį,
Iš dangaus ši vilnis...
Mums būna sunku,
Bet vienodai ir gera,
Kai užplūsta banga
Iš vienintelės mūsų širdies…
Skambink, rašyk.



Pamąstymai




Amžinai nesitęsia
Nei liga ar nelaimė,
Nei liūtis ar sausra,
Gėlės žydi ir keliasi,
Medis sprogsta ir auga,
Kol saulutė mus šildo,
Sukamės erdvėje
Ir nejaučiam traukos
Į duobę giliausią,
Nes sunku bus pakilti,
Kai užbers mus žeme...
Laimę žymime
Rūta ar rože,
Ąžuolo gilė išdygsta
Po lapų skraiste,
Viskas kyla į dangų,
Kur vis dega šviesa,
O mes patys dažniausiai
Piname erškėčių vainiką
Ir prie kryžiaus vis kalame
Savo kančias.



Sveikinu!




Mielos moterys
Ir mano bendraamžės,
Nuo mūsų gi priklauso,
Kiek spingsi žvaigždžių danguje,
Pasižiūrėkime linksmiau,
Kaip kyla saulė,
Užsidega aušra…
Iš mūsų lūpų sklinda
Ir pavasario pasveikinimas,
Žemė – Saulės
Glėbyje,
Priglauskime ir prie savęs,
Kurie arčiausiai,
Užgims šviesi diena…
Būkime gražios ir prie stalo,
Būkime tikros rytdiena,
Paguoskime keliaujančius žeme,
Minėkime su meile tuos,
Kurie ir danguje...
Mielos moterys,
Budėkime prie ateities –
Tai mūsų paskirtis,
Didžioji gėrio puošmena.


2020 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Laimės varpelis




Naktis nubarsto dangų sidabru
Ir visas skliautas skamba,
Varpelius judina aušroj
Saulutės spindulys,
Vėjelis – toks jaukus
Už mūsų lango…
Gal jau nubudai ir jau keliesi,
Užuolaidas atitrauki,
Dabar žiūrėsime abu į vieną
Laimės žvaigždę…
Nušvito dangaus skliautas,
Varpeliai vis dar skamba,
Atgimsta mintyse viltis,
Kad mes – amžini
Ir skambesys širdžių
Bus amžinas…
Kūnas dulkele pavirsta,
O siela tarp žvaigždynų sklando
Ir su kiekvienu judesiu
Pajudina varpelį –
Mūsų laimę.




2020 m. kovo 25 d., trečiadienis

Nakties tyloje




Tilo ir nutilo
Dienos ūžesys,
Kas ramybės aidą
Naktį išklausys ir manyje...
Tik mama prie lopšio,
Močiutė sena,
Kuriai ankšta būna
Minčių verpete…
Lingu lingu supasi
Jau mėnuo danguje,
Žvaigždele plevena
Krosny žarija…
Taip tylu nebuvo niekada,
Gal tiktai tada,
Kai giltinė stovėjo
Lovos kojūgalyje…
Tau pasiguodžiu
Vidurnakčio tyloje,
Daug šilčiau patapo
Ir sielos lange...





Gerumo akys




Laikas uždeda mums šarvus
Su kantrybės apsiuvais,
O po jais – akių šviesa
Ir gerumo ašara per skruostą varva,
Kaip nematomas upelis,
Būk su jais ir šiandien,
Kai sunku visam pasauliui,
Daug lengviau liga praeis, –
Amžinas pasaulis lieka su gerais.
Man sunku ir tau blogai,
Nesitęs taip amžinai,
Braukiu ašarą ir tau nuo veido,
Kada susilies nors du lašai,
Bus laimingas ir dangus,
Žiūrės į žemę
Dideli akių lašai.




Martyno Mažvydo pėdsakais





Oi, kaip dar norisi sugrįžti,
Nuo vaikystės lango pasistiebus
Aprėpti lygumas ir kalnelius...

Baltus debesėlius pasiekus
Aplankyti Anykščių ežerus,
Liepų salą, kur bangeles šiurena vėjas
Ir ešeriai, sugavę smulkmę,
Už nendrių slepiasi,
Kad neatimtų grobio
Iš jo stipresni –
Ešeriai, lydekos riebios,
Neginčytų vandenyje ribų,
Ėgi ir kirai nenugvelbtų iš panosės ėdesio...
- - - 
Pamatinės mūsų teisės – vardas, pavardė,
Rašomos seniai
Ant antkapių ir kryžių,
Nuolat išrėžiami giliau,
Carų nuo seno pasuose,
Kad į rekrutus surinktų,
Eitų mūsų vyrai
Varu, prigąsdinti kariautų
Ir nesugrįžtų
Čia, namo, daugiau...
Istorija – ne vien tik knygose, –
Ūžia ir bičių aviliai,
Tariame maldos žodžius,
Ėmiausi plunksnos ir rašau…



Gandrinės




Pavasarį ankstyvą
Nuo tuščios žemės
Pakeliu akis į dangų, –
Šilta iš tenai,
Naktimis Paukščių Takas
Žvaigždžių pilnas,
Tik pagal jį matuoja kelią
Grįžtantys paukšteliai –
Nuo mažo iki gulbių,
Gagena žąsys,
Kalena ant stogų gandrai…
Kas susuka lizdus ant dirvų,
Ežeruose – iš nendrių,
Prisirenka šapų nuo žemės,
Kamuoliukus molio šlaksto vandeniu, –
Kiekvienas pasirūpina savaip vaikais...
Ir mūsų akyse svarbiausia –
Laimė,
Kad augtų ir stiprėtų
Artimi, mieli vaikai, –
Kaip širdyje jauku ir šilta,
Kada juos matai.





2020 m. kovo 24 d., antradienis

Jaunystės upeliai

Draugams, kurie mane tokią prisimena




Tu – mano draugas,
Mano gyvenimo dalis,
Kai tau suskausta,
Ir man skauda,
Verkiu, kai tu verki…
Tu – mano langas,
Pro kurį žvelgiu į saulę,
Savo vaikystės laiptelius matau,
Laimės žiburio aukščiausias kalnas,
Bažnyčioj skambantys
Gyvenimą varpai…
Tu man – upelis,
Kuris iš ežero išplaukia,
Purienų slėniai,
Pempių „ gyvi’’ pabaliais,
Šaukiu gyvenimą drauge
Ir tu taip šauki,
Kad sudrebėtų ir dangaus skliautai.
Tu man – pavasarinis vėjas,
Sprogstantys lazdynų pumpurai,
Žibutė, žiūrinti,
Kaip tavo akys mėlynos,
Daugiau net žodžių,
Tau skirtų, nebežinau…





2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Abudu giedame



Šviesiu pavasario taku
Kasdien einu,
Paliečiu kačiukų šakas, –
Reikia atsispirti,
Seni jau kaulai,
Visko nepajėgia...
Gelstelėja dar veidai,
Dulkeles atpūtė
Atsikvėpęs vėjas,
Danguje – pavasario pranašai,
Iš ten visi gyvybę ėmė,
O žemėje tik skiname gėles,
Stiprybės vis iš medžių
Semiamės…
Kur karklai – ten beržai,
Eglė viršūne į dangų remiasi,
Čia visada ir paukštį pamatai,
Abudu čirškiame susėdę:
Jis – ant šakos,
O aš vis – prie šaknų,
Vainiklapiais apsikaišę
Giedame.







Sunkios mintys





Labai sunku su netektimi susitaikyti,
Kada likimo pirštas – danguje,
Pakviečiamas išeiti senas,
Mažas, jaunas,
O tu vis dar lieki…
Ilgainiui supranti – taip reikia,
Palengvina jiems kančią,
O tavo ašara sūri – tik menkniekis
Šios žemės ašarų pakalnėje,
Nežiūrint, ar pavasaris, ar vasara,
Diena, naktis, –
Ir debesėlis turi išsiverkti,
Kad vėl nušvistų saulė,
Matytųsi ir pilnatis…
Labai sunku lydėti bendraamžius,
Ne už kalnų ir tavo kelio
Žemėje baigtis,
Išnyks prisiminimai,
Senas nuotraukas tik vėjas pavartys,
Nuneš į tolį mūsų atmintį
Įsismarkavęs sūkurys…
Tik artimiausi laisvalaikiu
Žiūrėdami į dangų
A + A pasakys.




2020 m. kovo 22 d., sekmadienis

Laikas – kulti ir sėti




Eidami žeme ir ką tiktai užgimę
Suranda motinos akis,
Bejėgės rankos siekia
Ir laukia, kada pamaitins…
Vėliau – duonos riekė,
Prikelta iš žemės,
Beeidamas per lauką
Nuskini ir delnuose trini,
O kas nubyra vėl atgal į žemę,
Išauga meilės apsupty...
Kuli tuos grūdelius, –
Jie pasakos pradžia, –
Pirmais pasitiki be atrankos,
Paskui jau vėtai pro pirštus,
Į pėdą suriši palaukęs,
Kad niekas jo neperlaužtų,
Kaip tėvo šluotos,
Kuri sušluoja aruoduose grūdus…
Dėkoju šiandien dangui,
Motinėlei žemei,
Kad sutikau daugiau gyvenimo kely
Gerų žmonių, –
Kiek jiems daviau,
Tiek man atidavė prinokusių grūdų,
Išvėtau ir pelus.





Baltų debesėlių fone




Mūsų mokytoja – žemė,
Jai nereikia nė juodos lentos,
Danguje užrašo,
Kas jai gera ir negera,
Ji – ir motina,
Šauklys tautos,
Primena, kas visus peni…
Mūsų žemė – laimė
Ir visus palaimina,
Skriejame su ja ir per visatą
Nė sekundei nenukrypdami
Nuo nubrėžtos trajektorijos,
Kurią pavadinome gražiausiu žodžiu –
MEILĖ.
Kol dar esame su ja,
Laikykimės ir kilkim
Palengva į dangų.





Su gimtadieniu


Kol esame ištikimi, -
Šeima - vaikai,
Tėvai, vaikaičiai,
Prie stalo - bendra duona,
Nedaloma, kaip šaukštas,
Pasidalindami atlaužiame
Ir sukalbame maldą...
Kol ošia medis,
Čiulba paukščiai
Ir jų vaikučiai auga,
Pabūkime prie vieno medžio prisiglaudę,
Tegu ir širdyse vis atsiliepia
Meilės aidas.

2020 m. kovo 21 d., šeštadienis

Saulėje žėrintys lašai




Aš – lašas žmonių jūroje,
O vandenynų vandenys –
Ne man ar jums,
Jie sūrūs ir tokie gilūs,
Kad dugne – naktis…
Bet ten ir per didžiausias pragaištis
Gyvybė užsibuvo,
Nutirpo ledas ir nušvito spindulys,
Paukštis, sparnus užauginęs,
Pakilo sveikinti dienos…
Aš – lašas vandenyne,
Ištirpsiu ir nuskrisiu
Giliau ar į dangaus erdves,
O šiandien rankas šildau
Palaisčiusi pavasario gėles.



Testamentas ateičiai




Kiek prirašyta knygų,
Daug protingų žodžių,
Niekas jų perskaityti
Per gyvenimą nebegalės, -
Tarp jų ir banalybės,
Pamokslavimai nuobodūs,
O pasilieka viena frazė
Iš pačios širdies…
Tėvai pamoko paukštelius
Sava kalba čiulbėti,
Mes antriname dainomis
Ir pasilieka į posmus įdėta
Poetiškos širdies ir meilė,
Kažko ilgesys…
Mes nerašytume ir nejudėtume,
Bet norisi susieti dainą
Su vaikų ateitimi,
O praeitis pati kalbės.





2020 m. kovo 20 d., penktadienis

Žalias lygiadienis




Žeme, mano žeme,
Mūsų visų žeme,
Tu žalia, rausva, pilka
Akmenėliais, deimantais
Ir auksu pasipuošusi,
O gražiausia būni aušroje…
Norisi tave vaivorykšte apjuosti,
Pakylėti ant abiejų delnų,
Krenta pro pirštus atšilę
Gintaro lašai,
Ašara atšalusi,
Kad mes mindome vaivorykštę,
Paklodę miško žalią
Ir apklojame akmenimis pilkais.
Žeme, mano žeme,
Mūsų visų žeme,
Tu šiandien lygiadienis pasaulio,
Nenuskriauskime ir ji neskriaus.




Artimi



Mes būnam artimi,
Kai bendrą kalbą randame,
Bažnyčios bokštai tampa artimi,
Kai mūsų maldos klausosi…
Mes būnam artimi,
Kai vieną raktą randame
Ir atrakiname duris į paslaptingą šalį,
O ten virvena vyturys
Ir klausomės abu pakėlę galvas…
Mes būnam artimi,
Kai tu labai toli,
Bet mintys taką randa,
Atversiu šiandien langą,
Atskris iš miško aidas
Ir nusileis tau ant peties
Burtažodis, palaima...
Mes būsim artimi,
Kai žodis
Perskrodžia per dangų.



Genio kalvė




Genys kerta medį,
Skiedros byra sieksniais,
Tą, kuris jau senas,
Lentoms nebetinka,
Snapeliu pasiekia…
Jaunas tegu auga,
Ką senas pasėjo,
Iš po skiedrų keliasi
Naujas spurgas žalias
Kas pavasarėlį…
Genio snapas – kardas,
Nelabus kapoja,
Miške – sanitaras,
Kaip danguj ar rojuje…
Geneli raibasis,
Laikas jau stuksenti,
Kad maži vaikeliai
Keltųsi gyventi.



2020 m. kovo 19 d., ketvirtadienis

Netikėti sugrįžimai




Italija – menų šalis,
Paveikslai iškalbingi
Džiaugsmą mena,
Muzika – meilės serenados
Pritariant gitaroms…
Plaukia laiveliai,
Neša juos vilnis
Pro ištaigias pilis,
Palydi sužavėtos
Ne šių laikų sirenos…
Italija – tokia mums artima,
Savo kalbos ir tonais,
Kai supina kasas,
O vakare paleidžia
Žvitriosios italės…
Kokia šio amžiaus netektis,
Kada prityla šiandien serenados,
Gėla iš pat širdies,
Didžiulė motinų rauda
Ligos kankinamai Italijai.





Mano girioje



Kiškis skuodžia į pakrūmę –
Pusiau baltas, pusiau rudas,
Dar nespėjo nusirengti,
O žiema šįmet – nešalta…
Lapė taiso kailį purų,
Stebisi: „ Koks įžūlumas,
Nesustojo vidur girios,
Nepasveikino kaimynės,
Visi dirbam – turim vyrus’’…
Kiškis vis dėlto – budrus,
Saugo gimusius vaikus,
Jeigu pėdas pamatys,
Nebebus kalbų visiems…
Suskaičiavau pėdeles,
Pažymėjau lenteles,
Užrašiau ir ant dangaus,
Lapė nepasieks – aukštai:
„Te visi kiškučiai auga,
Pasiieško tikro draugo.’’


Pempių diena – tikras pavasaris




Kovas pasveikina zyles,
Palikusias lesyklėles,
Šios – varnėnus,
Prie inkilų jau triūsiančius, –
Darbo visiems – iki valias, –
Kėkštai išnešioja eglių,
Pušų sėklas po dirvoną žalią…
Dirvonai šildosi atokaitoje,
Saulutės spindulių – gana,
Namo sugrįžta pempės,
Padės kiaušinėlius margintus
Mėlyname lukšto fone,
Taškeliai slėps nuo šarkų…
Suliejau savo širdį su žeme,
Seniai neteko arti,
Bet pempių klyksmas :
„Gyvi, gyvi’’, – sieloje
Išlieka amžių amžiams.




Gyvenimo kalneliai




Gyvenu ant kalno,
Kur naujos gatvelės,
Bet jau atnaujintos,
Nes eina čia seni,
Vaikučiai nuolat bėga…
Nauji namai senėja,
Pilki fasadai supeliję,
Samana aptekę,
Prie balkonų – svėrės…
Gyvendamas matai, širdimi jauti,
Kaip ir pats senėji, –
Baltėja galvoje mintis,
O taip dar nori audros vėjo,
Kalnas vis aukštėja…