„Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos“

Antanas Tyla su broliene

Rudens metu, kai visur tuščia,

Džiaugiasi dar senas ąžuolas,

Kad paskutinis numeta lapus,

Dažnai iki pavasario ir jaunuolynas

Didžiuojasi senu.

Kiekvienas kelmas,

Tik nukirstas medis,

Parodo randus,

O kiek jam metų,

Suskaičiuoja medkirčiai, –

Ne vienas kirto

Ir ne taip greitai nugriūva,

Tik paskaičiavęs, kiek žaliavo

Ir kiek paliko lapų mums

Istorijos ilgos –

Tai pradalgės senovės rėžių,

Už viso kaimo nusitęsusių,

Kiek dar nenušienautų pievų, –

Tušti tie lapai...

Oi, jie – visai balti balandžiai,

Kurie išskrido rudenį

Laukais, miškais...