Nenoriu sosto

Nebus net laiko pagalvoti,

Kai nelabasis atsiras šalia,

Jis gundys pažadais visokiais:

Šilkiniais rūbais,

Muzika švelnia,

Paskui ir auksu,

Paauksuota kepure...

Parodys ir auksinį sostą,

Kur atsisėsti gali

Vien karalius su pačia,

Aplink liokajai lankstosi

Ir neša dovanas

Iš tolimiausių uostų,

Kai prisiliesi, tapsi jų vergu

Netyčia, paslapčia,

Prarasi miegą ir svajonę,

Kuri ir buvo

Baltas perlas mintyse...

Pardavęs savo sielą

Gali ilgai neužsibūti soste,

Nes kitas laukia jau eilės.

Oi, nelabasis dirba ir nakčia.