2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Sniegena


Nešu ant delno
Mažą dovanėlę -
Nutūpė sniegena.
Raudonas jos kaklelis
Kibirkštį įskėlė
Ir dega, šyla sniegas,
Ir tirpsta ledas
Toli nuo meilės,
Nuo vilčių ir gėrio...
Taip nebūna niekad.
Tiktai pakils paukštelis,
Gal panašus į sniegeną...
Tai tavo, mano -
Abiejų svajonė.
Ar tu matai?
Jau skrieja, skrieja...
Pirmoji snaigė -
Sniegena.


Žiemos


Prisiminiau dienas,
Kada man šalo kojos,
Kaip grubo rankos,
Skendau pusnyje...
Nelaukiau tų žiemų,
Bet jos neklausdavo,
Kodėl esu basa,
Kodėl ant sniego stoviu,
Kodėl grąžau rankas.
Prisiminiau naktis,
Kai šaltis vijo
Ir aš bėgau, bėgau,
Kad nepagautų jis manęs -
Tada karščiu išpylė,
Gėlė, oi, kaip gėlė,
Kai prigludau prie krosnies,
Kur duona kepama.
Prisiminiau rytus,
Kai galvą kėliau
Nuo šiaudų patalo ar šieno,
Kada kvepėjo dobilienos;
Užšalęs kibiras prie sienos -
Ir tokios buvo žiemos.
Dabar jau vakaras,
Prisimenu, glaudžiu tave,
Kad nesušaltų mūsų sielos
Naktyje...
Ar supranti mane?





Pirmoji žiemos diena


Nesistebiu jau žodžiais,
Nesuprantu savęs,
Kodėl tokia atrodau
Prie stalo, svečio, prie tavęs...
Nepasakiau dar žodžio,
O tu apkaltinai mane,
Kad vaikštau palei sodžių
Visai vienų viena.
O kur tada nueisiu,
Jeigu nėra tavęs,
Kas išklausys, paaiškins,
Kad padariau ne tą...
Tu - senas mano žodis,
Aš jau irgi ne ta,
Kuriai pasaulis skamba
Tiktai gražia gaida.
Į pasakų namelį
Įžengtume drauge,
Jeigu jis apsitvertų
Aukšta žiemos tvora -
Balta, balta, balta.




Visata

Kokia ta visata,
Kokie ten slėpiniai,
Kokia didybė -
Žmogus toks menkas,
Tik daina skambi;
Ji tada kyla ir nuskrieja,
Kur žvaigždės,
Saulė tykšta,
Mėnuo skęsta vandenyne
Ir sugrįžta nusiprausęs
Į erdvės platybę,

Vienatvėje naktis


Naktis vienatvėje -
Siela be kelio;
Ją šaldo mėnuo -
Blyški pilnatis...
Nejaugi nepaklausė,
Net likimas nepaklausė,
Kodėl tokia sunki
Vienatvėje naktis?..
Oi, mano strėnas
Vėjas glamonėja,
Prisimenu tavo akis,
Kaip jos nurenginėjo -
Tai buvo mūsų paslaptis.
Ir vedė, vedė
Per svajonių slėnį,
Per žalius kalnus,
Gyvojo vandens
Gėluosius upelius
Ir nejutau kada
Iš mano delno
Tavo ranka išsprūdo...
Dabar naktis.


Ruduo


Ruduo -
Tai vasaros romansas,
Nostalgija dienų,
Kai mes irklavome
Ir savo laivą
Susikibę rankomis,-
Tik vienu du.
Nei vėjas, nei banga,
Netgi perkūnija,
Kai šėlo, trankėsi,
Nebuvo taip baisu,
Kaip tavo paskutinis žvilgsnis,
„Sudiev“ tik tavo
Nutvilkė kaip žaibu.
Ruduo.
Griaustinis nesitranko,
Atrodo, širdyje ramu,
Tik tavo žodis
Skamba, glamonėja, glaudžia...
Nejaugi dar myliu?

Debesys


Gražiausius bokštus
Debesys atstoja -
Didingos piramidės
Keliauja dangumi;
Kupranugarių virtinės,
O priekyje vadovas,
Varovas iš paskos
Žingsniuoja pėsčiomis.
Kai iš rytų į vakarus
Vis traukia, plaukia,
Gyvenimas nestoja
Net ties griūtimi;
Į aukštį kyla ir mintis,
Ir laisvas kalnų paukštis,-
Su juo daina nutyla,
Kai nebėra jo
Netgi debesy...

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Ryto pasveikinimas


Gėles pažįstame
Tarsi akis;
Jos žiūri, myli
Ir jausmus sužadina.
Palaistome rytais
Ir mename ilgai
Jų tylųjį pasveikinimą.
Kaip galima pamiršti
Tavo žvilgsnį,
Kaip tą gėlę-švelnų?..
Nupinsiu tau vainiką
Iš gvazdikų raudonų,
Prie atlapo prisegsiu rožę,
Žydės ant stalo
Vazonėly orchidėjos,
Spindės jų akių grožis.
Garuoja ryto auštanti kava
Ir saulė suka ratą,
Kad būtų mums palaiminta
Ši valanda -
Į pačią širdį takas.

Draugo diena

Su Draugo diena

Draugystė-saulės kamuolys
M.K.Čiulionio Moters delnuose -
Ji sėja Meilę, Taiką.
Tik vaikas žvelgia į akis
Be priekaišto pasauliui
Ir be pykčio tvaiko.
Kas kaltina kitus,
Tas tik parodo į save,
Koks nesubrendęs -
Daug mažesnis negu vaikas...
Kas eina vis į žmones
Pakėlęs galvą, žino savo vertę,
Saugo savo vaiką.
Kas jungia, derina stygas
Su viso Žemės rutulio daina,
Tas sau ir prielankumą lemia.
Įpratę kaltinti kažką...
O kurgi mūsų galvos?
Kas tiesia ranką
Vis kitur ir koją kelia
Ne su šypsena, malda,
Tam atgalios nėra jau kelio.

Mokiniams


Pabėgu nuo minčių,
Bet jos ir vėl sugrįžta,
Išardo užtvanką rudens,
O atminimai plūsta
Ir kasdien sudūžta -
Tai dar ne polaidis,
Kai slenka lytis
Ir nebe atlaiko, slysta
Kartu su svajone rudens.
Negrįšiu jau tenai,
Tikrai daugiau negrįšiu,
Kur šveitėm ir lakavom suolus
Pirmajai rugsėjo,
Puošėme eglutę,
Supintose girliandose
Tik muzika skambėjo
Per kiekvieną mielą vakaronę -
Neleido man anksti pasent...
Nesistebėkite, mielieji,
Kad mokytojo
Net ne toks rytojus -
Su skambučiu lengviau išeit...

Rudens lietus


Tik paklausyk už lango -
Šiandien lyja;
Lašelis po lašelio:
Kapt vėl kapt,
Šaligatviai šlapi,
Ir nuo stogų
Vis byra, byra
Ir bėga upeliukas
Nuo kalnelio, virva,-
Kaip vieversėlis,
Jo giesmė tyli...
Tiktai pavasaris nuplauna
Žiemos apnašas ir purvą,
Rudens lietus kitoks -
Tai ašara...
Ją taip ilgai junti.




Bus Kalėdos


Mažytis pasakų namelis
Miške, ant vištos kojos;
Ten burtininkas,
Ragana gyvena.
Burtažodis nuo seno
Vis tas pats-atsisuka,
Jei pasaka tiki nuo seno.
„Abra kadabra“,-
Duris vėjas klebena,
Bet ragana vikri,
Tik žvilgt pro langą:
Ne tas, ne taip -
Ant šluotos strikt
Ir tuščias šis namelis...
O pasakos pradžia:
„Tikrai, jau kartą buvo...
Atėjo vargeta,
Mažas vaikelis
Ir dar našlaitėlis...
Gera, gera rankelė
Paklebeno
Ir visko per akis
Ant burtų stalo“...
Kalėdos, bus Kalėdos,
Atsidarys durelės.

Juoko pinigėlis


Praregėjimai


Koks menkniekis -
Esi nevalgęs;
Galima palaukti,
Praeis tas pusrytis
Ir pietūs,
Kažką rasi vakare.
Koks menkniekis -
Tu basas ar be švarko;
Susirasi-apsivilksi
Ir apsiausi,
Nesušalsi taip staiga...
Koks menkniekis-
Neturi namo;
Pasitaupysi, nusipirksi,
Išsinuomosi dar kol kas.
Kiekvienas praradimas -
Tiktai atradimas,
Kad trūksta dar kažko.
Koks menkniekis -
Turi jau viską,
Dabar bijai prarast...

2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Laikrodis


Gyvenimas užsuka laikrodį;
Tarsi nematoma rodyklė
Žingsniuoja, slenka palengva,
Bet vis tie slenksčiai pasitaiko -
Pakyla kaip vanduo ir krenta
Su laiko suplakta puta.
Prispaudžia taip dažnai prie kranto,
Net išmeta šalta banga
Ir vėl nurieda kaip sekundės...
Jos matomos-čia pat, dabar.
O taip norėtųsi srove pavirstus
Būt nemirtinga, amžina;
Upeliais, šaltinėliais į upes tekėti,
Nejusti laiko...ar taip galima?
Viską parduodame ir perkame,
Tik skiname save...

Laiko dovana


Didžiulis turtas,
Kurį turime kiekvienas
Ir nekainuoja nieko -
Mūsų „labas“, šypsena,
Ramus ir geras žvilgsnis,-
Kaip rytais saulutė ją dalina,-
Nuo to prasideda diena.
Taip apmąstai, ką veiksi,
Kam padėsi, ko gi pasiilgai
Ir aplankysi su daina,
Suprasi, ko ir tau taip stinga...
Gerumo-tarsi žiedo,
O gal vestuvinio ilgam ilgam.
Dabar tik atėjau ir prie savęs.
Nemėgau dovanų,
Bet laukiu jų šiandieną;
Taip greit trumpėja dienos,-
Lyg pamiršta
Didžiausia dovana.

Rožių žiedai


Nuskyniau rožę...
Ne, pamelavau,
Tiktai svajonę...
Ir kiek ten grožio,
Ir kokie kvapai,
Taip gražios spalvos,
Įvairūs apvadai.
Padėjau ant stalelio;
Ir vėl ne apie tai...
Tik ištiesiau
Tau į rankas, į glėbį,
Tu priėmei ir pažiūrėjai -
Tiesiai man į širdį
Jų spygliai.
O gal tik žvilgsnis,
Meilės šypsena,
Kuri pasklido su kvapais?
Kada Tu man padovanosi
Ir kokie bus Tavo žiedai?
O kam tos rožės,
Jei yra delnai?

Klubas


Atsitiko vieną kartą,
Kad užėjo toks azartas;
Nesakyčiau, kad žaidimas,-
Buvo tikras nutikimas.

Prieš visai pačias Kalėdas,
Kai visiems jau po Mėsėdės,
Ima šunys ir uždūksta -
Padoriam net žodžių trūksta.

Loja per naktis ir staugia,
Taip kaimyną kalės šaukia.
Ir nutrūksta net lenciūgai,
Lekia šunys, kur vestuvės.

Kalės renkasi jaunesnį,
Kuris balsą tur ne prastą,
Visais instrumentais groja,
Kur tik reikia, kelia koją...

Bus vaikučių pabiručių,
Ne už ilgo- jau po kūčių.
Dar ne „Paskutinės dienos“,
Jeigu šuo dar laksto vienas.

Kaimo nuotykiai


Sutiko lapė kaimo šunį,
Pasiteiravo šiaip sau,
Ar dokumentus šis turi.
O tas to žodžio nesuprato
Ir lapei uodegą apkratė.
Dabar žinosi, ko neklausinėti
Ir kaip ant poniškų pečių gulėti.
Tu visada šiltai įpratusi -
Į olą įlendi ir per naktis
Vištas sapnuoji ir kudakini...
O man ant pusnies reikia šalti -
Nėra ko dokumentų klausti.
Pamatė šeimininkas rytą atsibudęs,
Kad lapė pro kitas duris įsprūdo
Ir nė vienos perekšlės
Nebėra ant laktų...
Pradėjo savo šunį plakti.
O tas prisiminė laputę:
-Kur mano dokumentai?
Ko tu neparūpinai?
Pamąstė šeimininkas, susigėdo:
Visi tą patį turi-visi ėda.


Ghrizantema


Gražiausioji gėlė -
Tai tu,-kaip žiedas,
Tarsi rudens diena svaigi;
Tu paskutinis -
Mano chrizantema,
Kai nebebus kitų,
Tik tu žydėti dar gali.
Tavo akis matau ir naktį -
Tokia vakarė būna dar skaisti,
Kad šviečia iš toli
Kaip paskutinė žvakė
Ant mūsų bendro tako,
Kuriuo jau daugel metų
Tu mane vedi.
Ką tau šikšnosparnis pasakė,
Kai suglaudė sparnus,
Pakibo mūsų paluby?
-Jau vakaras, o rytas
Jau toli toli...

Vaikaitis ir pasakaitė

Pramogos - gražios dainelės,
Dargi pasakų knygelės,
O ant lovos guli lėlės
Ir po stalu mašinėlės.

Sukam ratą aplink kėdę -
Ten kiškutis mažas sėdi,
Klausosi žaidimo šito,
Kur kompiuteryje užrašytas.

Ir pavydas žaislams ima,
Kad užsiima pipiras -
Juos pamiršęs garsiai šaudo,
Kokius burbulus vis gaudo...

O raidelės net supyko
Šoko iš dėžutės, knygų:
-Kam mus rašė, šitiek vargo,
Jei mažyliai mūs nevalgo.


Mūsų saldūs tie žodeliai,
Kaip katytė vijo pelę,
Kaip gaideliai žirnius kulia,
Mįslės ir žaidimai guli.

Apsisuko ir išbėgo
Į močiutės kambarėlį.
Čia mažyliai turi skėtį,
Kur visi ir pasislėpę.

O kompiuteris-dėžutė;
Lauke katinas, šuniukai,
Gyvas, mielas saulės  triukas -
Sukasi aplink ratukas.


Namas ir narvas


Žmogaus namai -
Tai jo tvirtovė,
Kur sėdasi prie stalo
Vienas, dviese arba su šeima,
Kur kepa duoną ir garuoja
Arbatos ar kavos puodelis,
Už lango šniokščia upė
Ir neršia, ir putoja
Kiršliai bangoje.
Prie kojų guli ištikimos akys,
Šiltas gyvas kamuolys ant kelių,
Rankoje pieštukas,
Lapas - baltas,
Bus posme gyvenimas,
Išmargintas ir juoko,
Ir giesme-malda,
Sumirkęs ašara sūria...
Kitaip-šis namas bus narvelis,
Kur tupi paukštis su sparnais
Vien mažame lange.

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Lape


Neskink manęs,
Ne žiedas aš esu;
Mano širdis visiems -
Visų žiedų.

Žiūrėk-aš čia,
Žemiau gėlių.
Daugiau erdvės
Jau neturiu.

Neliesk manęs,
Širdies gelmių
Neišmatuosi tu
Žalių spalvų.

Matau aš akimis,
Kurių tu neturi,-
Tiktai gėlė
Tokia švelni.

Aš tyluma
Tavo aky.
Tu mano ašara -
Sūri sūri.



Rudens noktiurnas


Ta meilė nelaukta,-
Kaip rudenį audra
Pabeldžia į duris,
Žinau, atsidarys...

Jau paskutinę ją -
Tai viskas, ką turiu,
Nuplaus šaltas lietus
Į mažus upelius.

Ateisi kaip viltis,
Pravirks tiktai širdis...
Rudens tokia migla -
Jau greitai sutema.

Sugersiu akimis
Mūsų tylias naktis,
Paraudusi aušra
Gulės, budės šalia.

Aš tau viena viena,
Tu man vienintelis,
Mes būsime drauge
Kaip laužo atšvaiste.

Seni seni jausmai -
Maži maži kerai,
Kai kibirkštis viena
Užgęsta ir nėra.




Sudūlėjęs kelmas



Ruduo prispaudžia savo delnu
Mažas žoles, šapus
Ir atveria gražiausius kelmus -
Kaip zuikius, šuniukus.
Dabar ant jų ramiai pailsi
Ir mašalai, ir net šliužai;
Neturi priešų-jie išskrido,
Pabūgę šalčių jau gražiais pulkais
Arba kiekvienas atskirai.
Nukrito lapai, bet ne jo-ne kelmo,
Jis liko vis toks pat, jei atvirai,
Gal sukalba dar vienas maldą
Rudens vėlyvais vakarais...
Už tuos, kuriuos labai mylėjo,
Kurie negrįš, nes kelmas sudūlėjęs
Nereikalingas ir neprašo nieko -
Tokie dabar laikai...

Rudens malda


Kai rudenį purvyną
Brendame kas dieną,
Bet koks ryškesnis daiktas -
Jau šventa diena...
Prisiglaudžiu prie medžio
Nors ir šlapias jo kamienas,
Bet dar kokia graži
Išmarginta žievė -
Baltai žalia.
Kitur net švyti kerpės,-
Tartum mėnesiena
Jas uždega nauja šviesa
Ir akys raibsta
Ką tik pažiūrėjus -
Taip sklinda net iš jų
Jau paskutinė žemės šiluma.
Mano delnai ir pirštai
Liečiasi į tavo liemenį;
Kokia švari ta rudenį
Tarsi malda
Kiekvieno sielos atgaiva.

Rudens grybai ant kelmų


Dar kokie gražūs
Rudenį kelmai;
Ant jų išauga grybai
Ir niekas nerenka -
Juk tu žinai, kad smirda.
Bet gera akiai, kai matai,
Kaip keliasi gyvybė,
Kaip skuba augti,
Kol šalta žiema ateis,
Tada sėdėsime prie knygų
Ir versime lapus -
Senus prisiminimus,
Kurie ištižę tartum grybas...
Ir aš sena, ir man ruduo,
Nėra kur akį paganyti,
Todėl ir traukia – pamatai,
Ko neturiu matyti.


Žemės lopinėlis


Čia mūsų namas,
Kur tik dykumos ir smėlis;
Čia tik skarelė ant burnos,
Kad dantimis nejustum
Vien girgždesio tarp jų...
Tai žemė ta pati,
Kur koją svetimi įkėlę
Pajunta paduose vien karštį,
Dykumų platybę, supustytas kopas,
Kupranugarį, laisvą -
Be apynasrio, diržų
Ant savo kupros ir nasrų.
Žalioji mano tėviškėle,
Kur nuėjai dabar ir tu?
Oi, kaip toli nuo savųjų namų...

Medyje

     Vėtra
Norėčiau, kad tas pats
Didžiulis medis
Turėtų tiek šakų,-
Kaip Krėvės „Skerdžiaus“
Šimtametė liepa,
Kurioje suoktų ir perėtų
Daugel paukščių čiulbuonėlių
Ir baltų, juodų gandrų.
Čia šarka ant šakos tupėdama
Stebėtų, juoktųsi iš jų,
Jeigu kažkas ir pliurptelėja
Gal ne savo vietoje,
Kiti matydami tylėtų -
Būtų visiems ramu...
Kai ant vienos šakos
Lakštingala skardentų,-
Juk vakaras-visiems jauku,-
O ant kitos dagilis -
Mažas ir bespalvis -
Ir jam užtenka to...
Betgi susirenka klanai
Ir įkuria tarsi girliandas
Iš lapų tų pačių,-
Kas kuopeles, klubus
Ir taip atsiskiria net giminės
Nuo brolių, buvusių draugų.
Pranašesni gal pasijunta
Ant plikų šakų?

Aviliai

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Ačiū, mamos


Laiko ginčai


Sunku suvokti žmogui,
Iš kur prasideda ir jo gyvybė;
Ne vienas milijonas
Metų ir ne du,
Kai tvėrėsi gyvenimas
Ir vėl iširo,
Apsigaubė rūku.
Ir atmintis-nebuvo knygų,
Tikrovė virto tik mitu.
Kiek tos tautosakos išliko?
Juk mūsų era irgi laikas,
Kada skaičiuojame trumpus metus.
O kas ten buvo dar prieš mus
Ar buvo ten išvis žmogus?
Ir iškasenas tirpdo LAIKAS,
Uolienose tik atvaizdas -
Trapus ir neryškus.
Dar spręs, ieškos tiesos
Ir mūsų vaikas,
Kai mūsų nebebus.
Draugų foto.


Pagarba


Tiktai mylėdami savus,
Išmokstame kitus mylėti;
Kada pasidaliname džiaugsmu,
Kiti atsako tuo pačiu.
Kada pasipila nepagarba,
Kitoms tautoms ir rėkiam,
Kad jie už mus jau prastesni,
Parodome ir savo veidą -
Pykčio iškreiptą, dėmėtą.
Visų tautų vardu prašau -
Mes turime pasaulį vieną
Ir jeigu mums nepatogu,
Kai mus kažkas pašiepia,
Nerodykim kitiems pirštu,
Nubaus ir Dievas...

Mokykla


Niekas nemoko vaiko
Žodžių negražių -
Juos pats išgirsta,
Kartoja tėvą, motiną,
Paskui savo draugus,
O visi ant jo širsta,
Kodėl nepaslaugus ir atžarus...
Skaudu, kai tarpdury
Prisiveria sau pirštą -
Nebekartoja tų klaidų.
Kaip giria vaiką,
Kada kampe sėdi
Ir kambary tylu, ramu,
Iš savo kampo tiktai stebi,
Bet paskui atsiveria
Savi jausmai lyg vartai.
Ir vėl visi juo stebisi,
Iš kur vaikėzas toks gudrus.
Kai skaito knygą iki išnaktų,
Tėvai pagaili ir į lovą varo,
Kad tik išaugtų jis stiprus.
O jis suranda pats
Savo mintis ir jėga
Šalia kitų, seniai užmigusių...

Močiutės kambarys


Močiutės kambarys,
Kur laksto naminukas,
Kitos pasakos gyvena;
Kur šoka sienose
Saulės kiškučiai dieną,
O naktimis šviesa plevena.
Kur dainos ir žaidimai -
Ant kelių ir ant kelių ...
Kas glosto, pabučiuoja
Kaip pienės pūką
Geltoną galvelę?
Močiutės akiniai -
Ir ant akių, ir ant kaktos,
Pamiršta, kur padėjo -
Pašokome „Du gaidelius“...
Gal nupūtė juos vėjas?
Močiutės auskarai -
Du klevo lapai biro,-
Kaip ir lapkritys,
Kaip klevas šalia gatvės.
Oi, ruduo atėjo...
O tu, vaikeli, tai matai
Ir prisiminsi viską
Net po daugel metų,
Kai pasakys ir tau:
“Tėveli mano,
Jau ruduo atėjo.“





Vaikų pasaulyje


Yra švelnumas,-
Taip, yra.
Aš jį nešu ir tau
Kaip gėlės žiedą,
Jaučiu rankas -
Jos švelnios švelnios
Kaip jaunas pumpuras
Ar plonas šilkas,
Šilkverpio kokonas -
Skyla ir išrieda.
Yra gerumas,-
Taip, yra.
Aš jį matau,
Kai šypsosi vaikelis;
Jo akys-mėlynas dangus
Ir širdį gerumu pripildo,
Į aukštį pakylėja.
Yra jautrumas,-
Taip, yra.
Jaučiu jo širdį-gerą gerą,
Nepervertą nelaimių, netekčių,
Tik kartais krinta ašarėlė,
Kada užkliūva už kėdžių,
Nukrenta lėlės...
Yra pasaulis,-
Taip, yra,
Kuriame pasakos gyvena
Ir dainuoja gėlės.

Dugnas


Yra gelmė, yra bedugnė,
Yra ir saulė, ir erdvė,-
Nesuskaičiuojama
Ir neįžvelgiama,-
Kaip mūsų dugnas,
Į kurį bijome įkristi,
Bijome netekti,
Bijome kentėti ir mylėt...
Ir saistome save su tuo pasauliu,
Kurį pažįstame, kuris arti,
Ir jaučiame harmoniją ir laimę,
Kol esame drauge
Su savimi...
Bet vis atsiveria kitas pasaulis
Ir tada jį juntu,
Kada krentu...
Pakilti taip sunku.



Akvariumas


Yra pasaulis, kuris tolimas,
Mums nesuprantamas,
Bet norime turėti jį šalia,
Tada ir kuriame akvariumą,
Kuris kalėjimas kitam...
Ir stebime, kaip Draugas kyla,
Kad atsikvėptų, būtų prie tavęs.
Ar toks jau geras tavo noras,
Jeigu dabar tu gyveni tik sau?..
Džiaugiesi, kad davei jam trupinėlį,
Pamaitinai ir užmiršai,
Kai turi laiko arba nuobodu,
Tada greta prisėdi
Ir kalbatės lyg niekur nieko
Apie viską ir gal apie nieką...
Bet ar abu?

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Kelionė


Draugų būryje visada smagu, o ypač, kai jungia bendri pomėgiai-rašyti, keliauti, pažinti.
Kelionėje į Italiją grožėjosi mielos šalies gamta ir trys „Marčiupio“ klubo nariai.Dainius Žąsinas, kaip visada, buvo pirmas, sumanęs šią kelionę.Jam tai jau ne pirma, nes pažįsta ir susidraugavo su gide vienuole-pasauliete poete Gabija, kuri vis piligrimams nori parodyti Vatikaną, kad gautų Šventą palaiminimą vis daugiau žmonių.
Pakeliui aplankėme ir Senąją Romą-Vieną.Lijo, bet visi skubėjome į Imperatorių Habsburgų rezidencijos rūmus, katakombas, kur palaidoti visi, jau net ir neseniai mirę, paskutinieji karališkosios giminės atstovai.
Čia pat ir imperatorienės Sisi rožių sodas, kur saugomos tos pačios rūšys.Toliau paminklai Mocartui, Gėtei.Viskas čia dvelkia senove, jos didinga praeitimi.
Didvyrių aikštė, Maro aukoms paminklas-koks gyvenimas, tokia ir istorija, įprasminta didžiulėse marmuro statulose.
Didingi Parlamento Rūmai-tai paveldas, kas liko nesugriauta per karus.
Kelią į Italiją lydėjo gražūs Alpių ir Apeninų vaizdai.Pačioje aukščiausioje kalnų dalyje pro langą mirgėjo Kalėdiniai eglių balti bokšteliai.
Leidžiamės žemyn ir vėl šilumos gūsis atveria žalius slėnius, jau Italijos žemdirbių tabako laukus, vynuogynus, alyvuogių sodus.Alyvos auginamos tik kitoms kartoms, nes auga ilgai ir vadinamos meilės medžiais, nes subrendusios skyla ir simbolizuoja šeimą.Italų šeimos Motina prižiūri viską, rūpinasi vaikais iki pat mirties.Skyrybos tik ypatingais atvejais.
Upės Po ir Arnas drėkina laukus, kur sėjami ryžiai.Italijos žmonės gyvena kukliai ir taupiai, nes šeimos gausios, o dabar ypač sunku susirasti darbą.
Apsistojome Florencijoje, kur taip pat viskas puiku: didžiausi Santa Crosce vienuolyno bažnyčios vargonai visame pasaulyje, panteonas; durys, Mikelandželo pavadintos "Rojaus vartais".Spindesys ir dabartis, kuri jau ne tokia.
Bartolemeo Ammanati Neptūno fontanas, į kurį metame smulkią monetą, kad galėtume sugrįžti.
Vykstame į Pizą, akį veria dangaus mėlynė ir azalijos. Kokiais gamtos turtais apdovanota ši šalis.
Roma ir Vatikanas, kur gauname palaiminimą, pastovime ant maldų išsipildymų tilto-angelo skulptūros.Maras ir karai buvo senovėje kaip broliai, nuo kurių kentėjo žmonės, bet kūrė, statė ir paliko ne tik legendas, bet ir šventyklas, Koliziejų, kuris jau dabar tik griuvėsiai.Žmogus viena ranka stato, kita griauna, deja.
Nepaprastai gražios Cassino kalno apylinkės.Ant stataus kalno vienuolynas, kur ir dabar Šv. Benedikto ir jo sesers Šv. Skolastikos vienuolių- brolio ir sesers kapai, skraido balti pašto balandžiai.
Tolimesnė kelionė jau į Pietus-Neapolį, kur atplaukia kruiziniai laivai iš viso pasaulio.Alsuoja miesto prieigose Vezuvijus.Kylame prie jo ir saulei leidžiantis skaitome savo kūrybos eilėraščius, kaip padėką šiai didingai žemės galybei, stichijai.Ir, žinoma, svetingiems italams.
Nakvynei apsistojome Sorente, kur prie kiekvieno restorano švyti šviesos, skamba itališka muzika.
Dainų ir menų kraštas, Europos kultūros lopšys.
Plaukiame į Kaprį.Kateris sustoja vienoje iš keturių šios salos prieplaukų.Statūs kalno skardžiai, kur nėra metų laikų-visada šilta.Pakylame į viršūnę, pauostome seniausio pasaulio kvepalų fabriko kvepalų, kuriuos atrado vienuoliai ir dabar dar tebegamina.Nusileidžiame mulų taku, akmenimis grįsta gatvele.
Kas norėjo, maudėsi, įdegėme saulėje.Apiplaukėme salą, praplaukėme pro Meilės Olos vartus, kur dera pasibučiuoti.Pasisveikino ant olos mergaitės skulptūrėlė, o palydėjo berniukas, kurį nušvietė saulės spindulys, kyštelėjęs pro kalno keteras.Čia turėjo gyventi kapitonas Nemo...
Vykstame į Veneciją.Atsiveria nuostabi lagūna, kur žuvį gaudo žmonės ir baltieji garniai-visiems užtenka.Bet turguje kainos gana aukštos, žiūrint mūsų pinigais.Nuostabios gondolos.Atskirų salų bažnyčios glumina savo didybe.Bet pirmieji aukštai paženklinti potvynių.
San Marino respublika, įsikūrusi ant Dievo Titano kalno.Lyg nuo apžvalgos aikštelės gali stebėti, kaip bėga kalnų keteromis saulė vakarop.
Čia Dainius Žąsinas mums padarė staigmeną ir ant Raganų tako išdalino asmenines dovanėles.
Namo važiavome stebėdami pro autobuso langus skriejančius Alpių vaizdus-tai pasaulio paveldas.

Mūsų pasaulis


Ties riba


Yra riba, kuri savaime rodo,
Gal kartais šviečia akyse,
Tada pasaulis jau
Toks murzinas atrodo,
Kad lengva pasiklysti
Net savame kieme.
Kai prieini bedugnę,
Už nugaros palieka toliai -
Jie gąsdina ir sveikina -
Viskas jau viename,
Tada sustoji ir meldiesi,
Kad tas vienas žingsnis
Tik nepavirstų nežinia...
Yra sielos melodija -
Ji skamba, kelia, groja,
Skrendi per nežinią
Ir vėl atsiveria gražiausi toliai,
Jauti, kad tai-tavo gyvenimas;
Ir Tu, ir aš jame.

Barė Jonas


„Barė Jonas katinėlį“...
Dabar aš nieko nebaru -
Vis tiek pienas išpiltas
Ir visos šukės ant aslos,
Dar šuo pribėgęs lyžt
Ir katiną smagiai aplos.
Nėra tokių pasauly vietų,
Kur pieno balos ir nėra šunų;
Netgi varlė ir pasakoje kvaksi:
-Aūūū, aš čia esu.
Toksai gyvenimas,
Tas mūsų numylėtas,
Bet nepakeisi jo kitu...

2011 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

"Audra" nėra "Miranda"


Sunku pridurti,
Ką V.Šekspyras
Kažkada pasakė,
Kiek daug aistros
Ir ydų „Audroje“;
Vėl gimsta žmonės,
Bet Mirandos nebėra.
Ir gaila šių dienų valdovų,
Kurie nesukuria dienos
Nepakartoję ar neatkartoję
Tų metų ydų ir aistros.
Galėčiau girti Koršunovą
Ir Budrį dėl sausos kalbos,

Dėl ateities



Mažyčiai žemės gabalėliai
Iš Žemės vidurių;
Iš ten, manė, ir mūsų
Protėviai atėjo,
Sumaišę vandenį su ugnimi.
Sunkus kiekvienas atgimimas
Ir po to augimas,-
Kaip žaizdrą kurstome -
Ir vis dėl ateities,
Nebe pajuntame širdy troškimo
Iš naujo atsitiesti,
Dabartį mylėt...
Net savo darbus, kas priklauso,
Atidedame kitai dienai,-
Negi uolienos
Prakalbės?

Lietuvos vyrų trio

Merūnui, Edmundui ir Egidijui

Klausiausi ir šypsojausi,
Kaip mūsų vyrų trio
Dainavo ir itališkai,-
Ironizavo ir juokavo,
Scena pavirto į Italiją -
Balsai tikrai ne prastesni.
Sorento, o, Sorento,
Vėl sugrįžau, kur šilta,
Jūroje saulutė maudosi,
Balti laiveliai plaukia
Žiūrint iš toli.
Tiktai tokia šalis
Ir sukuria gyvenimą,
Kur skamba garsas nuo kalnų -
Platus, gaivus
Ir muzika gili,-
Kaip jūros gelmės-
Ir tyli, rami.

Kariuomenės dienai


Neteko būti kareiviu
Ir šautuvo net nepakėliau;
Dabar žiūriu ant sienos
Nupieštus piešinėlius
Ir lyg kulka širdy suskilo,
Durklas perėjo.
Gražiausia uniforma neatstos,
Kai batai siurbia vandenį,
Brenda per karštą smėlį,
O šautuvas-kupra;
Jaunystės metuose,-
Gal nepamąsto kareivėlis.
Kai tankus piešdavo
Mano maži vaikai,
Žiūrėjau, nebariau,
Bet nepadėjau...

Tikybos pamoka


Vaikams-tikybos pamoka,
Už durų-mokytojos balsas,
Gitaros stygos ir giesmė
" Aleliuja" skamba, skamba.
Vaikučių akys ir veidai,
Rankelės ploja taktą,-
Nieko gražesnio šiandien nemačiau
Ir nematysiu, nors šviesu
Ir saulė teka.
Tada ir saulė ne už debesų,
Kada vaikai pagarbina
Net savo širdyse
Ir saulę, sutvėrėją,
Žemę, dangų.

2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Skiriu Onutei


Gyvenimas dažnai
Padaro kokią klaidą;
Jisai-tai aš ir Tu,
Bet kartais įvykiai susidėlioja
Į kažkokią raidą,
Susipina, ir vėl
Į tiesią liniją išeina,
Kur susitinka žmonės svetimi,
Bet siela artimi.
Prisiminimuose man Tu -
Graži mergaitė
Su balta skrybėlaite
Trumpu sijonėliu,
Buvai mano svajonė,
Tik kito kaimo nuostabi mergaitė,
Dabar jau esame
To paties amžiaus moterys,
Bet dar su šypsena veide
Ir su daina širdy.
Aš tai sakau taip paprastai,-
Kaip gėlę apkabinusi
Laikau glėby.

"Trimitui" 55


Kai groja pučiamieji,
Kilnojasi net lubos
Ir dreba kėdžių atlošai.
Kada dainuoja scenoje
Gražūs vyrai, moterys,-
Plojimų ir ovacijų šimtai.
„Trimito“ 55 metų jubiliejus -
Jam pagyrimo raštai ir vardai,
Bet gal labiausiai
Myli juos žiūrovai
Ir jų nuoširdžias šypsenas
Minės visi ilgai.


Kūrėjo vardas


Keliavo per pasaulį
Svieto lygintojai,
Nešė ugnį Prometėjas,
O paskui trubadūrus ir pirkliai;
Rašė knygas,
Paskui kiti iš jų
Laužus kūreno,
Kad kitų išmintis
Pavirstų pelenais.
Visi keliautojai -
Tai atradėjai,
Tiktai keliais vardais.
Jie juk ne visada suspėja
Su kito mintimis,
Svajonėmis tarsi sparnais.
Toliau rikiuojasi ir pranašai,
Religijų kūrėjai,
Suskirstę žmones,
Padarė priešais atvirais.
Argi toks buvo noras
Visagalio ir Kūrėjo,
Nejaugi jis irgi keliais vardais?

Šauksmas-gyventi


Gyvenimo dėsnius
Žinojo dar senovėje,
Bet niekas ir nepakeitė žmogaus -
Taip pat ir tveriami,
Taip pat ir gimstame,
Atskiriami nuo motinos;
Taip neilgai ant savo kojų
Atsistoję dar pastovime
Ir vėl išeiname...
Anksčiau ar kiek vėliau.
Visas ligas netgi seniau žinojo,
Gydė žolelėmis ir pincetu,
Bet meilės ir gyvybės eliksyro
Vis ieškojo, kūrė pasakas,
Svajojo, kad vėl gyvens
Gyvenimus kitus...
Koksai galingas šauksmas
Veda mus.