Sveikinu kolegas mokytojus, tėvelius ir mokinius

Rašau, trinu,

O baltas lapas tuščias,

Lenta – visai nauja,

Kreidos tik trupinys nulūžta,

Nusitrina ir atminties

Senokai nugirsta nata...

Dainuoja vėjas rudenį,

Rausvus klevų lapus nubraukia

Savo galinga ir nematoma ranka,

Paskui giliai užpusto,

Kad tik ant suolo pasiliktų

Abėcėlė ir kreida;

Seniai nebekreiduotos rankos,

Tik šerkšno paliesta galva...

Rašau, trinu,

Kad skruostuose nubalusi

Pavasarį vėl prisikeltų

Ir po ilgos žiemos

Kreiduota šypsena...

Paslaptis

Naktis – slapti jausmai

Ir šviesūs praeitos dienos

Prisiminimai...

Klausausi tik širdies

Ir lapų šlamančių,

Vakarė rąžosi,

Pakilusi iš patalų:

Oi, kur tas mėnuo,

Kaip man dabar keliauti

Vienai, be draugų...

Naktis – gyvenimas,

Žynio ugniakuras,

Palaima ir viltis,

Dangaus nežinomybė,

Paslaptis.

Malda Ukrainos žmonėms

Buvo ruduo,

Kai pajutai, kad laisvė –

Kviečių laukai ir duona,

Ir vaikai maži,

Kuriems juk reikia žaisti

Mediniais šautuvais ir lėlėmis...

Žiema – dar šūviai

Visą parą, be sapnų ir naktimis,

Taika ir laisvė

Lydi lyg miražas,

Kviečių laukai pavasarį

Žali žali...

Ruduo visiems žadėjo,

Kad bus namai pilni

Jaunų žmonių,

Svajojančių ir besimeldžiančių,

Kad ir senoliai pamatytų

Už stalo kviečių varpas,

Maldaknygę atvertę

Perskaitytų maldą –

Už ateitį.

Už lango ir už debesų

Kiek daug aprėpia

Mano namo langas;

Žiūriu ir pastebiu,

Kaip daugelis mane praaugo

Net per metus,

O didelių šakas nulaužė

Vėjuotą dieną, jei neatsparus...

Vienas prie kito glaudžiasi,

Kad atlaikytų negandas

Ir stiebiasi į dangų,

Mano gyvenimą apsaugo,

Kad laikas bėgtų upeliu

Gaivia srove ir pamažu.

Matau ir sodą:

Senąsias obelis nulaužė...

Ar kitais metais

Obuolių dar bus?

Oi, koks nežinomas pasaulis,

Kur žvaigždės ir už debesų...

Rudens voratinkliai

Kapai – tai kryžiai

Ant akmens ir medžio,

O skausmas – širdyje;

Išrenka vietą,

Kuris pirmas eina

Į žemės gelmę

Ir dangaus erdves...

Ta pati žemė,

Ta pati gimtinė

Pasveikina su meile

Sūnus ir dukras,

Kurie mylėdami užmigo

Prie savo protėvių,

Praėję savo laiką

Su nuodėme, be nuodėmės...

Pravirko vakaras užkimęs –

Liūdna tylos giesmė,

Bet šaukia, kas paliko gyvas,

Prie šaltojo akmens:

– Ateisiu pas tave.

Mes - gervių pulkas

Išskrido jau gandrai,

Tušti lizdai

Tik iš aukštai mosuoja

Prisiminimais paukščių,

Jų mažų vaikų,

Kurie paliko, į žemę nupuolė,

Kaip juodas grumstas

Ant baltų rugių...

Atskrido gervė,

Klykauja ir šaukia,

Nes nebėra draugų...

Kas buvo neseniai pakrantėje,

Girdėjo baltą paukštį,

Ilgu snapu, eikliomis kojomis,

Plačių sparnų...

Skrisk, gerve,

Gerk iš gimto šulinio,

Kurį tėvai surentė

Iš šventų akmenų,

Gyvenkime ištiesę

Visam pasauliui ranką,

Tik nesupančiokime žodžių

Nuoširdžių.

Linkiu

Nekvieskite manęs

Rugsėjo pirmąją

Į renginius ir į mokyklą, –

Kiekvienas žodis

Primena metus,

Kada skambėdavo varpelis,

Kai vesdavo abiturientai pirmokus...

Gėlių – glėbiai

Ant abiejų rankų,

Tarsi naujagimius nešu...

Oi, saugojau kiekvieną žiedą,

Lyg vaikystę saugojau

Nuo vėjo ir nuo debesų...

Dabar tik prieinu prie lango,

Rasoto nuo rudens lašų,

Ir parašau pirštu,

Kaip lentoje prieš daugel metų:

Tikiu visais, kas auga,

Tikiu gyvenimu, tikiu.

Paskutinis žiedas

Gyvenimas – diena,

Rožės žydėjimas,

Žiedas po žiedo:

Vienas nužydi,

Kitas išsiskleidžia,

Čia rytas, vakaras

Ir gyvenu laike,

Kuris – tik vienas.

Gimtadieniams į puokštę

Rožę nuskina, padovanoja,

Visada ir man, –

Aukšta vaza

Iš krištolo – skaidriausio stiklo

Pradžiugina kiekvieną...

Rožė nuvysta,

Sudūžta ir vaza, –

Gyvenimas – diena,

Kaip sveikimas artimo

Per pirmą pasimatymą –

Į meilės puokštę,

Vieną.

Karui - ne

Žydėjimas

Gėlės spalvos nekeičia,

Tik vienas krūmelis – tai gyvenimas,

Kol jis nužydi,

Būna rausvas, mėlynas ir žalias...

Kiti atsispiria ir saugo

Savo priedermę,

Kaip jiems paskirtą dalią,

Kad ir po daugel metų

Atpažintų juos kaimynai,

Artimi paukščiai, –

Jie susuka lizdus,

Kur toks tankus krūmelis,

Kad nepasiektų vėjas,

Neišpūstų iš jo smilgos,

Nė vienos plunksnos,

Būtų tvirtos sienos

Ir langai – į saulę.

Mačiau dažnai,

Kada nubąla veidas

Tik iš baimės...

Po ąžuolu

Grybai geri – prie ąžuolų,

Tenai jų šaknys tvirtos,

Iš vienos sėklos – medis,

O grybų – visas pulkas...

Apsėjo rudenį laukus

Artojas šeimininkas,

Rugpjūčio derlius nepražus,

Kai jį protingai renka.

Galva – troba,

Susodinai šeimyną, lauki,

Kada motulė žemė

Padalins po šaukštą...

Aukšti kotai

Boluoja iš toli – tai pamatas namų,

Kad viršuje sutūptų mintys,

Pasidalintų su mišku

Ir savo čiulbesį

Praskrendantys paukščiai,

Jeigu miške ramu,

Smagu grybauti...

Klausykite, čia pat, ne už kalnų,

Griaustinis trankosi.

Senos nuotraukos

Ant sienos – tik maža dalis

Žmogaus gyvenimo,

O viskas – po žeme ir danguje,

Lyg rūkas atmintį

Iš lengvo kelia,

Kai nuotrauka sena

Vis žiūri į tave...

Už stalo sėdi jau nauja karta

Ir laužia duoną,

Pagal senolių paprotį,

Tėvas – šeimos galva,

O padalina meilės taurę,

Tylią maldą – vienintelė mama.

Nuo sienų laimina

Senų paveikslų akys,

Kol kas tenai manęs nėra,

Bet bus juk kažkada...

Dėl to esu tikra.

Katedros laikrodis

Katedros laikrodis

Daug metų skamba,

Kai įprasta, nebegirdi,

O mažas vaikas prašo:

– Nuvesk mane į aikštę,

Kad jį girdėčiau iš arti.

Žiūri į bokštą

Net užvertęs galvą...

Kokia aplankė jį mintis

Ar prisimins užaugęs,

Ką sakė varpas,

Kiek kartų čia sugrįš?

O laikrodis – tai dūžis,

Jis gyvas, kaip širdis,

Jeigu pasako žodį

Tėvų šalis...

Oi, nekartosiu šauksmo,

Daug sykių skambinau, –

Malda tyra – be žodžių,

Tylomis laikrodžiui

Tik pritariau.

Pakelkime bures

Tėvynė – namas,

Miškas ir upelis,

Iš po šaknų čiurlenantis

Gaivia versme,

Tėvų šalis,

Gimtinės kelias,

Kuriuo einu

Kaip apšviesta gatve...

Toli, prie jūros,

Spindi švyturys

Ir kviečia laivą

Per bangas ir uolas

Sugrįžti tik prie molo,

Kad vėl pakeltų vėjas

Pailsėjusias bures...

Tėvynė – tai pasiaukojimas,

Jos meilė nėra dovana;

Reikia nuleisti inkarą,

Dažnai plaukti prieš srovę,

Kad prisiglaustų čia kiekvienas,

Besišaukiantis pagalbos,

Tarsi prie motinos,

Su balta skarele...

Artinasi vakaras

Senieji instrumentai...

Nuo būgno iki arfos,

Kas tobula, išlieka:

Myliu piemenų dūdas,

Klausau vargonų,

Graudaus smuiko,

Violončelei skiriamas pjeses

Į sielą įsileidžiu,

Prispaudžiu lyg prie stiklo

Godžiai laukiančias lūpas,

Kad rytas vėl paukščiu čiulbėtų,

Nubėgtų upeliu ir nerimas,

Širdy užgrotų džiaugsmas

Ir pasikviestų į namus

Vakarines giesmes...

Mokytojams

Daugelis eina tėvų pėdomis,

Kiti pasirenka mokyklos kelią,

Prisimena skambutį,

Kuris rytais kelia...

Nubėga takeliu į širdį

Paprasta dainelė,

Kada pirmokas neša

Pirmą puokštę

MOKYTOJAI,

Kuri ir šypsosi,

Tarsi tikra mama,

Tik jai padovanoja gėlę.

Dėkoju mokiniams,

Kas pasirinko mano dalią...

Baltas kelias

Ruduo nuleido

Vorą iš dangaus,

Per smilgas tiesiasi

Toks lengvas šilko kelias

Ir žvilga saulėje rytais

Ant jo rasos lašeliai...

Nereikia šalto vėjo,

Stingdančio lietaus,

Paliesiu penklinėje smuiko raktą

Ir nuskambės per pievą

Mano laikas,

Labai sena, ištrinta adatos,

Sudilusi plokštelė...

Voratinkliai žili,

O voras – jaunas, žalias,

Kas jam padės sugauti

Muzikos garsus,

Susukti kamuolį,

Kad siūlas tiestųsi

Į sielos kelią...

Prisiminimas

Rusvėja pievos;

Taip šluoja vėjas,

Ką vasara surinko

Ir paklojo ant laukų,

Rytais dar pragiedrėja,

Paskui – lietus...

Pajuntu šaltį

Ant skruostų, prie ausų,

Ten švilpauja stuobrys, –

Tarsi palikęs mus varnėnas, –

Ruduo ateina pamažu...

Įleidžiu gūsį

Ir širdis vėl suspurdėjo –

Prisiminimas vieversio giesmių

Aukštai skardena

Ir taip ramu...

Nedingsta iš akių

Danguje debesėlis, –

Dar bus gražių dienų...

Oi, visos dienos mielos,

Kai mes - abu.

Vakaras kaime

Vaivorykštė ryški, –

Per visą dangų,

Kai debesis nuplaukia

Per mėlyną padangę,

Apgaubia kaimą,

Visą mišką, namą

Ir mirga spindulys

Ant mano lango...

Vanduo – gyvybė,

Saulė – laimė,

Kai mintyse šviesu

Toli toli ant kalno.

Prie kelio – kryžius,

Sieloje – palaima,

Taip kyla rankos

Vakarinei maldai...

Koks nuostabus pasaulis!

Krituoliai

Sode – kaip ir už stalo;

Kasmet – naujas pavasaris,

O duona – iš rudens

Kvepia užraugta, –

Tokia trumpa gražuolė vasara, –

Reikia suskubti ir surinkti

Užaugintą derlių.

Mano troba – akimirka

Žydinčios laimės,

Kada rudens sulaukusi

Krituolius pirmus valgau,

Nes jie – prinokę, gardūs,

Net linksta šakos,

Dosniausių, dangaus rankų laikomos,

Kad nepalūžčiau ir gyvenime,

Prie žemės prisiglausčiau,

Kada pilnatvė šaukia:

– Viską gavome!

Buvau miške

Kai miške kas dieną lyja,

Sako, grybai supelija,

Voverė štai ant pečių

Neša lepšį į namus,

Iš paskos bėga ežys,

Bet aukštai juk obuolys,

Prašo kėkšto, kad nukrėstų, –

Pirmas šernas bėga ėsti...

Visas miškas klega, skuba,

Nes dabar miške vestuvės:

Raudonskruostis raudonikis

Veda ūmėdę jauniklę,

Sijonėlį pasikaišiusi,

Lyg baletui pasiruošusi;

Viską aš pati mačiau,

Nes vestuvėse buvau.

Išėjau iš žalio miško

Ir dabar dar širdis plyšta,

Ką tau atnešiau, išliks,

Jei genys margas sutiks

Padalinti rudens mišką,

Be skriaudų, liūdnų skyrybų...

Tau – laukinis obuolys,

Man dar grybas pasiliks.

Rudens lietus

Kalbuosi su žeme,

Paklausiu, kur ji augo,

Kada aš atėjau pas ją,

Koks tikslas ar lemtis

Čia mane saugo...

Prasiskiria dangus

Ir lyja, laisto,

Tada jos balsą išgirstu:

„Tu – mano draugė,

Paliesk ir mano veidą,

Jisai raukšlėtas, upėse – vaga;

Vanduo būna sūrus,

Kaip tavo prakaitas

Nuo darbo“...

Mano ruduo – dabar ir suprantu,

Kad suariau savo dirvas,

Daug kas užaugo,

Pasodinau ir sodą,

Medžiuose ir paukščiai kalba:

„ Čia – viskas mūsų,

Miela drauge“...

Palijo, visi augame.

Miške

Budeniop daug kas grybauja,

Baravyko ieško, rauna,

Bet jo sėklų reikia miškui,

Kad visi žemėj gyventų...

Pats mažiausias iš vaikų

Verkia pamirštas draugų;

Nesurado ir paliko,

Kol jo broliai taip išstypo,

Kad nebetelpa švarke,

Bet keptuvėje vietos gana...

Pagalvojo ąžuolynas,

Ką sakyti nebežino,

Kas geriau, ar su spirgais,

Ar gyventi dar ilgai.

Žuvėdros klyksmas

Ne elgeta esu,

Sau nieko neprašau,

Ranką ištiesiu maldai

Į dangaus didybę;

Ne prieš karalių,

Ne prieš didikus nusilenkiu,

Tiktai prieš Dievą.

Kas statė paminklus,

Dar gyvi būdami,

Sugriuvo ir neliko,

O sąžinės malda išliko,

Kad brolis broliui būtų artimi

Ir giminė nedingtų.

Ne elgeta esu – einu basa

Per baltą baltą sniegą,

Kad vėjas užpustytų nuodėmes,

Kurias net protėviai paliko,

Nukirsdami kaip smilgas

Svetimas šilagėles,

Kurių dabar mūsų miške

Taip mažai liko...

Ne elgeta esu – klaupiuosi,

Kai širdyje tarsi žuvėdra

Kažkas jau rudenį sukliko...

Su švente

Man Gedimino bokšto siena –

Gražiausias meno dirbinys,

Daug kartų sugriauta ir vėl statyta,

Plyta prie plytos,

Akmuo ant akmens –

Iš lūkesčių lipdyta,

Kad nepaliestų niekas

Mūsų ateities,

Ženklai granito plytose;

Nubyra smiltys

Į bangas Neries,

Vilnelėje suspindi

Tarsi ančių plunksnos rudenį,

Pavasarį žali lapai žilvičių...

Laikysiu ranką prie širdies,

Į Trijų Kryžių kalną lipsiu,

Kad visada čia vėliava

Plazdėtų prieš akis

Ir vakare, ir ankstų rytą.

Tegu užkaukia geležinis vilkas

Ne sapne ir šiandien,

Kad mus pasaulis pamatytų.

Ona Baliukienė

Keturi skaičiai

Ruduo išbarstė saulės karštį

Po visus keturis kampus –

Tai mūsų namas, mūsų erčios,

Kur gera ir ramu...

Šiandieną melsiuosi už tuos,

Kurie prikaustyti

Prie lovos kojų keturių,

Nepakelia net šaukšto,

Vandens stiklinės,

Neateina prie lango,

Kurį jums atveriu,

Dar tuos ir šiandien prisiminsiu,

Kurie praradę viltį

Ir užsidarę tarp sienų keturių.

Mano mažytis kambarys

Ir stalas keturkampis,

Prie slenksčio – saulė

Rieda apvaliu ratu,

Kada į vakarą visi nužengsime,

Apsėsime dirvas ir stalą,

Kuriame daug duonos,

Iš vieno trupinio,

Brangesnio ir už auksą, –

Tai mūsų dienos,

Rudenėjančių laukų...

Jums dovanoju,

Ką pati turiu.

Visuma

Viskas suderinta paveiksluose –

Spalva ir kompozicija,

Rėmelio apvadai,

O kitame – skaudi tyla

Ir šaukia lūpos:

Ką darai?!

Kai pažeista harmonija,

Jau nesiderina ir instrumentai,

Klausai, girdi, kad skauda,

Nubyra natos, kaip nuskinti žiedai...

Poezijoje – žodis,

Atviras upelis,

Iš kurio teka meilė,

Tam, kas vis dar amžina,

Gilu arba aukštai;

Dievybės atvaizdas apjungia

Ir džiaugsmą, ir kančias

Žemai.

Karas mūsų akivaizdoje

Jei nužudei be teismo,

Niekada nepasiteisinsi,

Kad buvo karas,

Ne savo žemėje jį palietei,

Kris kraujas ir ant tavo žemės.

Senų senolių žodis,

Einantis į dangų,

Prakeikia tuos, kur žemėje

Buvo neteisūs ir be užuojautos,

Atšalusiais jausmais paguodos

Vaikams ir motinoms,

Palikusiems be tėvo,

Amžinai našlaičiais.

Aukščiau galvažudys komandą duoda,

O vykdo ją beširdžiai,

Krauju apsilaistę.

Dar vienas ruduo

Saulė rieda toliau

Į gelstantį beržyną,

Klevų nosytėmis

Pasipuošė vaikai,

Dangaus fone – toks baltas debesėlis,

Tyras, grynas,

Šermukšnį nešasi aukštai,

Daugiau erdvės,

Nes krenta obuoliai...

Pakvipo sodai,

O miškuose grybai

Iškišo galvas;

Rink, jeigu matai,

Kad kirmėlė paliko,

Tada ir tau gerai.

Oi, gėlės paskutinės!

Nors iki pat šalnų žydės jurginai,

Paskui pražils laukai, –

Jie tokie patys, kaip ir pernai,

Nes mano laikas

Tęsiasi ilgiai...

Pusryčių kava

Kiekvienas menas – tai kava;

Natūrali – kvapni,

Be jokio dažo,

Pasaldinta – silpnesnė,

O juoda – stipri,

Su puta viršuje,

Tarsi miražas...

Kiekvienas įdeda į indą,

Pamaišo ir nudažo

Savo gyvenimo gijas

Iš vieno vandens lašo,

Bet būna toks skirtingas,

Kaip siela menininko,

Kuris ieško, blaškosi...

Tirpi kava – ne man, –

Ji – negyva

Ir išsunkta per audinį,

Kur nebėra spalvos,

Nėra jautrios melodijos,

Gramzdinančios į praeitį...

Juoda patiesia drobę

Ir į ateitį,

Visom spalvom nudažo.

Laisvės keliu

Maža liepsnelė, be kaitros,

Bet žiežirbą įskėlė;

Žėruoja ir dabar, ir visados,

Nors iš juodos nakties atėjo.

Gyvenimas – šviesa,

Ant kaktos ženklas,

Kad esi dalis

Pasaulio laisvo – geltona, mėlyna –

Ukraina,

Mūsų – raudona, žalia ir geltona –

Vis primena ilgiausią dieną, –

Kaip jonvabalio mažo

Švytinti viltis,

Kad niekas neužmins

Tau ant širdies,

Praplėsime savo gatves,

Kad žengtume visi drauge,

O ne po vieną:

Pabaltijys ir Lenkija,

Tą patį kelią

Ir tą pačią dieną.

Baltijos kelio sukakčiai

Ketvirtis amžiaus – jau branda,

Bet kur vaikystė,

Kai į ateitį žiūrėjome

Pro skrendančius debesėlius,

Į vieną gretą ėjome

Su dideliu džiaugsmu,

Palikę ten, už nugarų,

Pragaišties laiką,

Jau atgal nebežiūrėjome...

Oi, kiek daug metų

Praeities turėjome:

Bijojome vis svetimų,

O ir neskyrėme savų,

Kurie net svetimiems padėjo.

Ir pagaliau pakilo vėliavos,

Į saulę pažiūrėjome,

Ji nušvietė visų viltis,

Kad laikas – jau už mus

Ir pergalė atėjo.

Dar ne visi, dar ne visus

Apjungė ta pati idėja,

Kad esame laisvi širdy

Net ir dabar suprasti dar sunku,

Nors šitiek metų

Nešė ugnį Prometėjas,

Užsidegė laužai, šviesa atėjo.

Palydžiu saulę

Kiekvieną vakarą

Palydžiu saulę,

Tarsi pasislepia

Gyvenimo diena.

Saulute, labas, -

Pasakau ryte.

Žiūriu, kaip gėlės užsimerkia,

O kitos žydi ir nakčia,

Joms tiek užtenka,

Nes žvaigždės šviečia danguje.

Jau rudenėja,

Kyla vėjas

Ir nupučia lapus,

Tuštėja inkilai,

O prie nuraudusių šermukšnių

Ateinančios žiemos aidai...

Kiekvienais metais

Suskaičiuoju darbus,

Kaip riešutus renku,

Dar padedu ant delno

Kaštoną, lyg smaragdą,

Žėrintį prieš saulę,

Paglosto vėjas galvą;

Einu į rudenį, ramu.

Prigimtis

Yra jau prigimtis –

Kelionė ir kelionė,

Kokia dalia tėvų,

Tokia tenka vaikams,

Pažįstu daug žmonių

Ir pridedu svajonę,

Savo vaikams,

Kad nenustygtų vietoje,

Kai muzika užgroja,

Padėtų artimam,

Paimtų iš dangaus

Brangiausią žodį

Savo miškams, laukams...

O nuo pušų liemens

Iki pakrančių gintaro

Nutįsta kelias – Baltija žydra

Skalauja gelsvą smėlį,

Nes gražesnės pakrantės,

Negu tėviškė , nėra;

Čia viskas sava,

Prigimtis sava.

Rokas

Tiktai jauni neklausia

Ir atsakymo nelaukia, –

Jų jėgos leidžia

Lėkt su vėjeliu,

Lašas po lašo

Akmenį pragraužia

Ir taip sustingsta

Su melodija sykiu.

Jinai tranki,

Kaip širdies varpo dūžis,

Dar kaitinamas ant ugnies

Pavirsta ir kalaviju,

Kai kerta, iš toli jau girdisi,

Net ant piliakalnių aukštų.

Visi upeliai – žanrai

Teka per svajonę,

Ne kartą išgirstą,

Ir siekia aukštumų,

Kad pakartotų pamėgtą melodiją,

Pridėtų ir savų...

Kai prakaitas kūną užlieja,

Prabyla šviesos scenoje:

Gyvenimas – veidmainis,

Šiandien – vėjas,

O kitą dieną

Tampa kryžiumi...

Šerkšnas tyloje

Melodija – taktas.

Kas jos negirdi?

Bėga per penklinę

Boso ir smuiko raktas,

Stovi prieš slenkstį į širdį,

Kitas ir smogia

Tiesiai į kaktą...

Žodis pašoka pakirdęs,

Klauso, ką sąžinė sako

Ir pabaigoje apsiverčia,

Smulkesnės nubyra nuo tilto, –

Išlieka stipresnis.

Tyla – garsi pauzė,

Su žeme kontaktas,

Tada ir į dangų

Pakyla mėnulio

Sarkastiškas veidas...

Oi, kaip toli saulė,

Koks tolimas kelias,

Kas šiame gyvenime

Panyra į gelmę, –

Iš tūkstančių vienas

Pakyla ryte nusiprausęs,

Į savąjį namą – pilnatvę

Su lyra įžengia.

Senųjų paskirtis

Užaugęs sodas duoda vaisių,

Paskiepytas su meile,

Laistytas lietaus lašu,

Kiekvieną medį atskirai

Iš keturių šalių paramstęs

Būsi jau ramus.

Prinokę obuoliai po obelimi barsto

Savo naujus vaikus,

Kad rinktų paukščiai,

Neštų per laukus,

Pasėtų lūkesčius taikos

Per visą šalį,

Net tolimiausiuose pakraščiuose

Apsėtų ir žiūrėtų,

Koks visas sodas

Žydi, noksta nuostabus.

Senasis sodas – naujam medelynui,

Ne tik trąša laukų,

Nes žino medžiai,

Kad augina

Naujus laisvus vaikus.

Naujos dienos pradžia

Jūs visada ateinate tada,

Kai taip sunku

Ant vieno tako,

Pasirenku ir muziką,

Kuri man rodo,

Kur šviesa danguje,

Kai saulė teka...

Vienas akordas – jau pradžia,

Lyg išsivadavimas iš nerimo,

Kad nebebus nakties,

Ilga ilga spindės diena,

Tegu paskui saulėlydis,

Bet jau apvainikuotas šypsena,

Nes grįžta mintys

Paskui saulės taką.

Plaka širdis – jai pritaria tik muzika,

Simfonija – gyvenimas,

Net iki paskutinio takto...