Ligi
šiol dar ilgiuosi namų,
Nors
seniai nėra pamatų
Šiltos
krosnies, duonos ruginės
Molio
ant kalno Sidabrinės,
Tarsi
dar tebestovi ten kryžiai…
Duona
garuoja šilta,
Teka
vanduo ir upeliui užšalus,
Strėlupys
– netiesus,
Tik
kažkodėl taip vadino,
Išsilieja
nuo saulės patvinęs…
Ligi
šiol dar ilgiuosi
Pievų
žalių,
Ten
ir dobilas tilpo su smilga,
Gegutė
kūkavo metus
Ir
jos ašarėlės pabiro…
Ligi
šiol dar ilgiuosi aušrų,
Kada
kieme gaidys šaukė vištą
Suradęs
mėšlyne sliekų,
Nieko
sau neimdavo, –
Šeimai
palikdavo…
Ligi
šiolei ilgiuosi dienų,
Lyg
Jūratė atplaukiančio vyro,
Apsisiautusi
vienu rūku,
O
laivas sudužęs vienas atsiyrė…
Ligi
šiol dar ilgiuosi ilgų vakarų,
Kai
mama iš maldaknygės
Maldą
skaitydavo…
Rieda
ašara skruostu,
Raidžių
nematau,
Aklai
parašysiu,
Gale
– tas pats kryžius.