2019 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Neišsipildantys sapnai




Žiemos vakarai – ilgi ilgi,
Židinys liepsnoja,
Veidas kaista…
Tavo rankos šiltos,
Nebereikia man skaros,
Kailinių nereikia…
Tegu degs ugnis
Ligi pat ryto,
Prie žvaigždžių pakilsime –
Ten, sako, šilta…
Ryto žara – lange,
O tu – šalia,
Mane tu šildai…
Saulė suspindo – apsirikau,
Tai sapnas – aiškiaregys,
Jisai neišsipildė.




Namuose


Daug ko negalėjau




Kurgi nueisiu be tavęs
Ar paukšteliu plasnosiu,
Kokia būtų graudi giesmė
Pavasarį ant aukšto uosio?
Kada išaus diena –
Naktis tik prasidėjo,
Palinko diemedis prie namo
Ir be vėjo…
Kam parašysiu laišką
Ant baltos pusnies,
Kaip tu rašei dar mažas:
„ Mama’’ – jau tada mokėjai,
Nors vaikščiojai paknopstomis,
Į trobą eiti nenorėjai,
Pavasaris taip pat gražus –
Lelijos, gėlės…
Ką pasakysiu tau po metų kelerių,
Atsiprašysiu ir už tai,
Ko padaryti nesuspėjau,
O gal ir negalėjau…




Saulė – tavo akys




Norisi būti su visais.
Kam linksma – šventės,
Daina pašaukia šokiui,
Susijungia rankos
Ir sūkury akis atmerkia…
Norisi būti ir su tais,
Kas šiandien verkia,
Nurieda ašara į žemę
Ir susijungia širdys,
Net akis atmerkia…
Norisi būti su kalnais, –
Jie – aukščiau,
Arčiau dangaus,
Iškenčia audras,
Nepakeliamą žmogui šaltį,
Sniego griūtis sulaiko ir paleidžia,
Ne vienam ir akis užmerkia…
Norisi būt su tavimi,
Visas bėdas drauge pakelti,
Kad šviestų akyse,
Per visą dieną
Saulė – amžinybės vartai.



Sugrįžimai




Visi prisimena vaikystę,
Iš kur jie kilę,
Kaip gilias šaknis,
Gėlė prisimena ir persodinta,
Pražysta atvežta
Ir žiemos vidury…
Savo kieme – lietus palaisto,
Užtenka iš žemės drėgmės;
Neskursta tėviškėje
Mažas vaikas,
Nors duonos – menkas trupinys…
Taip keliamės ir kylame
Į aukštą dangų,
Pražystame gėle,
Takelius dažnai ir ašara palaistome,
Vėl grįžtam į save.




Neatsilikime




Vienas gyvenimas – skubu,
Nes kito neturėsiu,
Dar iš aukštybių
Neprabilo žodžiu ar muzikos garsais
Nė vienas, ten išėjęs,
Neišgirdo niekas…
Apklojo baltais patalais žiema,
Tvora aptvėrė,
Speigas nepasiekia,
Kryžiai kryželiai kalba,
Skaito vieną kitą sakinį ar datą,
Kaip sąžinė liepia...
Skubu pasveikinti paukštelį,
Ant šakos nutūpusį, –
Jis bijosi manęs
Ir nuskrenda priėjus,
Gaila,
Lieku toks vienišas.
O už tvoros – tyla,
Neatsiliepia...
Daugiau tenai – nei žeme einančių,
Per žingsnį atsiliekame.



Suskamba lyra




Tu eik, aš eisiu
Paskui tave,
Kur tavo pėdos –
Ryškios, gilios, –
Žiema puri,
Pavasarį per kopas
Smėlis byra,
Rasotos pievos – bangomis,
Iki pat kelių atsiyrė
Ir šniokščia naktimis,
Kaip žalios girios…
Tik tu pamok ranka,
Medžio lapu,
Gėlės spalvotu,
Nors ir baltu žiedeliu,
Smilga iš pusnyno,
Tada žinosime abu,
Kaip gera,
Kada per skuostus
Snaigės byra…
Ištirpsta nerimas širdy,
Suskamba lyra.




Lengviau




Pačiam sau ir juoktis
Darosi beprasmiška,
O kam gi – tu...
Verkti – sunku,
Nėra kam ašaros nubraukti
Nuo akių...
Vienam dainuoti – sau,
Kai ilgu ir baugu,
Labai jau nesmagu, –
Taip staugia vilkas miškuose,
O aš – žmogus…
Pats sau neauga medis,
Turi visą girią
Nuosavų vaikų,
Identiškai panašių,
Kai vėtra laužia vieną,
Ošia visas miškas:
Paukščiai, žvėrys –
Neramu…
Prisiglaudi prie medžio
Ir – lengviau.




2019 m. sausio 30 d., trečiadienis

Mylimam




Tu ten – laikinai,
Pabūsi ir pareisi,
Negalima išeiti su visam, –
Namuose gėlės ant palangių žydi
Ir krykštauja maži vaikai…
Taip reikalingas šeimai tėtis,
O mamai tu – sūnus,
Nieko nėra gražesnio
Už gyvenimą gėlėtą,
Nėra ir žodžiuose
Nė dainose sudėta,
Kaip skamba sielos balsas
Mylimam.







Ilgesys




Ligi šiol dar ilgiuosi namų,
Nors seniai nėra pamatų
Šiltos krosnies, duonos ruginės
Molio ant kalno Sidabrinės,
Tarsi dar tebestovi ten kryžiai…
Duona garuoja šilta,
Teka vanduo ir upeliui užšalus,
Strėlupys – netiesus,
Tik kažkodėl taip vadino,
Išsilieja nuo saulės patvinęs…
Ligi šiol dar ilgiuosi
Pievų žalių,
Ten ir dobilas tilpo su smilga,
Gegutė kūkavo metus
Ir jos ašarėlės pabiro…
Ligi šiol dar ilgiuosi aušrų,
Kada kieme gaidys šaukė vištą
Suradęs mėšlyne sliekų,
Nieko sau neimdavo, –
Šeimai palikdavo…
Ligi šiolei ilgiuosi dienų,
Lyg Jūratė atplaukiančio vyro,
Apsisiautusi vienu rūku,
O laivas sudužęs vienas atsiyrė…
Ligi šiol dar ilgiuosi ilgų vakarų,
Kai mama iš maldaknygės
Maldą skaitydavo…
Rieda ašara skruostu,
Raidžių nematau,
Aklai parašysiu,
Gale – tas pats kryžius.





Smagi diena su vaikais







Ryto dainos – sielos malda




Tiems ryto paukščiams,
Kurie pasveikina giesme,
Paberiu trupinių į lesyklėlę
Nuo savo stalo likučių,
Kaip tai darydavo mama,
Kuri ir duona su visais dalinosi,
O man pakakdavo ir pagranduko
Ant ajerų arba kopūsto lapų,
Tėtis primaldavo priemenėje,
Tenai stovėjo dar senelių girnos,
O pabiros – vėl zylėms arba žvirbliams.
Tiems, kas pasveikina daina,
Linkiu ilgiausių metų,
Tegu dar nesibaigia
Lietuviška žiema – vėjo daina, –
Posme – daug baltų snaigių…
Klausai dainų – džiaugiesi,
Dainuoji – toks gražus pasaulis.



2019 m. sausio 29 d., antradienis

Baltos mintys




Baltoje galvoje –
Šviesiausios mintys,
Nuskaidrintos saulutės
Lengvo vėjo,
Smiltys…
Ko noriu sau ir tau?
Ramiai gyventi,
Turėti prie namų darželį,
Vieną obelį ir kriaušę,
Kad aplankytų retsykiais vaikai,
Atvežtų ir vaikaičius,
Žiūrėtume jiems į akis,
Kaip į Vakarę žvaigždę,
Paskui tik tyliai
Užsimerktume…



Šaltis




Kai siaučia laukuose pūga,
Šerkšnas akis spaudžia,
Užsidengiu ranka
Ar motinos skara,
Tikiuosi, kad pralauksiu…
Kai varsto širdį šaltis,
Prašau dangaus malda,
Pasigailėk – atleisk,
Gal kuo nusikaltau –
Nulaužiau žalią šaką,
Nes taip norėjau puošti
Jaunystėje gegužines,
Ten šoko bendraamžiai…
Kai bara artimas už tai,
Kad pravirkstu dėl artimiausio,
Nesuprantu, kaip kitas nesupranta,
Kad skauda sielą,
Nors tylu lauke,
O sniego pusnys – baltos baltos…
Oi, kaip šiandien šalta,
Nors lengva šiluma
Už lango.




Paskui likimą




Gyvename žinodami,
Bet negalvodami,
Kad su atmintimi
Ir kelias pasibaigia,
Paskui – takeliai,
Į visas šalis išsiskiria,
Ir niekada nesusieina…
Per sniegą – pėdos,
Per rasą – brydės,
Per miškus – kirtimai,
Per širdį – netektis
Tau artimo žmogaus,
Lyg medžiui šerdį išimant...
Tada susimąstai,
Kaip greitai bėga
Duotos dienos,
Bėgi paskubomis
Paskui likimą
Ne rytoj,
O šįmet.






Užuojauta šeimai ir visiems, jo knygas skaičiusiems ir pažinojusiems




2019 m. sausio 27 d., sekmadienis

Uždekime žvakeles


Labai pavargau…
Ne todėl, kad slidu, –
Žiemą būna visiems
Kartais šalta,
O todėl, kad sunku,
Kai eini už parankės,
Betgi abiejų žingsniai
Ir dūžiai širdies
Visai nesutampa…
Labai sustirau,
Vėjas buvo žvarbus,
Pūtė tiesiai į veidą,
Akyse raibo šviesos,
O gal jos pavargo
Nuo ašarų,
Gal nerimas tvenkėsi,
Kad paukščiai tylėjo
Nelesinti.
Labai pavargau…
Einu sau gatve palengva,
Daugelis švenčia,
Mano mintyse –
Grėsmė iš dangaus,
Kaip tą naktį…
Žiemos – nelengvos.






Vilniaus gimtadienio vakaras


Šventovėje

Kiekvienoje šventovėje –
Žmonės,
Statę maldai namus
Savo būry,
Skelbia Dievo vardu
Iki šiolei
Didžiausią svajonę,
Kad išliktų panašūs
Į atvaizdą dydžio kūrėjo,
Savo kūne – tiktai žmogumi…
Meldžiam duonos,
Kaip atpildo,
Vandens tyro,
Šeimoje ramybės,
Bet vis alkani...
Pritariant giesmei vargonais,
Kyla į bokštus
Sielos meilė artimai sielai,
Kol pakylame…
Viskas palieka visiems
Ir be mūsų,
Kokie mes artimi.

2019 m. sausio 26 d., šeštadienis

Tuščios sūpynės




Ant plikų šakų pasisupa
Zyles ir snaigės –
Pilkai žalsvos, baltos baltos –
Nepaiso vėjo šuolių,
Pasisupa ir šaukia
Pasidalinti gerumu...
Nešalta baltai baltai
Žiemos draugei snaigei,
Pakviečia ir vaikus
Pasisupt kartu.
Zylutė nusipurto
Nutūpusias snaiges
Ant pūkų ir sparnų,
Nuraško užsilikusius grūdelius
Ir pasigenda ant sūpynių
Kylančių į dangų
Kojomis aukštyn vaikų...
Nejaugi jie pamiršo
Baltas snaiges ir mus,
Gal jie dar turi
Ir kišenėse paslėpę
Saulėgrąžų skanių?
Atbėkite su vėjeliu,
Pasidalinkite su paukšteliu,
Nusišypsos ir snaigės
Ant plikų šakų...
Kviečiu pietų.




Parke




Myliu žiemą sodus,
Baltus parkus,
Atrodai jaunas,
O jie – daug senesni,
Bet sveikai užaugę
Ir amžiumi tvirti,
Daug davę žemei,
Man – sveikatos,
Kada alsuoju oru
Po egle ar pušimi…
Myliu šakose randus,
Jie mena audrą,
Dabar jose – ramybė,
Šaknų ištekliai geri,
Šaka nulūžta ir atauga,
Moja pro langą
Snaigių sparneliais:
Pažvelk man į akis…
Manau, mes kalbamės,
Kai tu žiūri.




Džiūstantys lapai




Kalbiesi su pažįstamais,
Kurie tau – ypač brangūs,
Nuo pat mokyklos suolo
Jų brydes seki,
Susikerta keliai
Ir viskas atsinaujina, –
Nieko nebūna praeity…
Linki rytais,
Kad visą dieną sektųsi,
Sveikatos iš dangaus prašai,
O mūsų jėgos – tokios mažos,
Bet norai dideli…
Pakelčiau ir nuo sniego
Nupūstą šakelę,
Užkelčiau vėl ant medžio, –
Lapų laimė, kol žali...
Mes – neseni,
O dangus lemia,
Kiek tos jėgos savyje turi, –
Kaip džiūstame nukritę,
Šypsodamiesi saulei,
Laikome paslapty.




2019 m. sausio 25 d., penktadienis

Tujos šakelė




Žalia šakelė
Ant sniego balto,
Tarsi mergelė,
Kurios ir grožis
Spindi, bet laikinas…
Tujos šakelėmis
Kapines ramsto,
Ten ir tėveliai,
Jauni berneliai,
Maži vaikeliai
Vietą suranda…
Danguje žvaigždės
Tik jiems ir mirga
Dalią apverkdamos,
Kad vis atmintų
Gerais žodeliais,
Nors vienas,
Artimas.

🌹



Rūtos nešąla




Rūtą nuskyniau,
Papuošiau stalą,
Kur motinėlės,
Seno tėvelio,
Du paveikslėliai
Greta gyvena…
Balta pusnis – stalas,
Kėdės – kupsteliai,
Minkštos ir liaunos
Smilgos jas kelia…


Rūtą papurčiau,
Nuo sniego laisvinau,
O sumirgėjo, sužaižaravo
Daug sūrių ašarų,
Spindinčių saulėje…
Rūta žaliuoja,
Dar nesušalo.



Šventiniai rūbai




Ruošiuosi vakarui kas dieną,
Susišukuoju plaukus,
Pasidažau net antakius,
Apsiaunu batukus ant aukšto kulno,
Užsidedu ir kaukę, –
Koks be kaukės – balius…
Ji paslepia jausmus,
O rūbai – skudurai, –
Aprenk lėlę gražiai,
Užmaukšlink jai peruką,
Apšvietus gatves žiburiais
Pamirš visi skurdumą…
Kelia putojančias taures,
Užtraukia paaugliai ir dūmą,
Paskui, po visos šventės,
Apkaltina tėvus viršūnės
Dėl jų aplaidumo, –
Neprižiūrėjote vaikų,
Pilni barai tų putų,
Pilna dūmų...
Šventės, karnavalai,
Kaukės – dūmuose…
O kam vieni kitiems vis pučiame,
Pasiūlome?


Prie dangaus vartų




Apsiplunksnuoja paukščiai,
Palieka tėvų lizdus,
Bet vis dar mokosi
Susirasti maisto,
Kaip skrist be kompaso
Ir į šiltus kraštus,
O varnos, žvirbliai
Kažkaip prisitaikė…
Užauga vaikas – nebe vaikas,
Pats sau suaugęs,
Nori laisvės,
Išbando ir skaistyklą,
Mina pragaro vartus,
Kol pasaulinis teismas nenuteisia;
Kada turi savo vaikų,
Nebeturi tam teisės.
Paukštis neturi tiek jėgų
Nė proto – patirties iš praeities,
Vienos dienos užtenka,
Kad jį suplėšytų
Pakliūtų į nasrus,
O žmonės rašo atsiminimus,
Kas nori, skaito…
Neparašiau iš savo atminties,
Nė vieno baisaus sakinio,
Ką teko per gyvenimą ištverti, –
Iki šiol bijausi
Tau, vaikeli, pragarą atverti.





Pastebėjimai




Turime kiekvienas
Paskirtą kryželį,
Kaba jis ant kaklo,
Prie lovos, ant sienos
Ar peties,
Prie stalo…
Turime kiekvienas
Ir artimą draugą,
Kuris pasisiūlo
Panešti ir svorį
Per slidų takelį,
Pripustytą lauką…
Nebuvau gi pripratusi,
Kad kas pastebėtų,
Kur mano kryželis
Nuolatos padėtas…
Gal ir pamatytų,
Kada ašarėlė
Per skruostą riedėtų.



Nakties laidojimas



🐱‍👤🐱‍🐉

Palikau nerimą ir skausmą,
Juodai nakčiai,
Plėšriam paukščiui,
Tegu kapoja kepenis
O man – viltis,
Kad rytas išaušo,
Kai pakilai net iš mirties.
Parskris ir juodvarniai,
Pasklidę po pasaulį,
Parneš gimtosios žemės saują,
Pabers į geltą smiltį
Ir priklaupę pasakys:
„Visas gyvenimas – tai tu,
Tėviškės plotai
Ir dangus,
Motina Eglė po balta skara
Iš nyčių septynių,
Trys dukros
Su dvylika sūnų’’.




Ėjimas

🙌
Visas gyvenimas – ėjimas
Iš nebūties – į nebūtį,
Susitikimai ir išsiskyrimai,
Laimė – kažkur šalia
Ir nežinia,
Ar prieš akis,
Ar jau praeityje…
Eidamas į priekį
Visada tiki,
Kai drąsūs žingsniai,
Mūsų amžiaus siekis –
Ateity,
O kryžkelėse stabtelėji,
Trumpai pamąstai
Ir įsitikini,
Kad ir teisingai
Tuo keliu ėjai…
Ir savas paukštis,
Skrendantis aukštai,
Į žingsnių aidą atsiliepia:
„Tiesiai eik, tik tiesiai,
Vis į priekį’’...


2019 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Miškuose ir prie namų



Baltos, šaltos
Kiškio pėdos,
Raizgyne į sniegą rėžia,
Iš paskos laputė bėga,
Taiso kiškio
Kreivas plėnis…
Pamiške – šernų būrys,
Nuo rudens – ne vienas – trys
Paaugėjo ir išmoko
Kasti bulvių lysvę,
Iš po sniego
Ir be plūgo
Vieną kitą sau išknisti,
Ąžuolo giles kapstyti,
Baltas pėdas sniege trypti.
Pačiam miško vidury
Vilkas – širmas,
Kaip arklys,
Oi, koks jis gudrus vedlys,
Ką nučiupęs bandai neša,
Tik jo kailį vėjas peša…
Jei ne šarkos
Sargios varnos,
Būtų kiškiui –
Tikras vargas,
Perspėtas ausis suglaudžia,
Po egle sau būstą randa, –
Ten smagu, labai saugu,
Baltos pėdos sūkurių
Ilgai miega pusnyse,
Susilieja akyse…





Laiko skuba






Padėkoti nesuspėjau
Auksaspalviui rudenėliui,
O žiema – balta balta –
Žemę apgaubė skara…
Padėkoti nesuspėjau
Savo tėvui, motinėlei,
O pati – balta balta,
Patapau seniai sena…
Padėkoti nesuspėjau
Žalio miško,
Pievų gėlei,
O lange – balta balta
Žydi šerkšno lelija…
Padėkoti nesuspėjau,
Nes labai labai skubėjau,
Su pavasariu kitu
Padėkosiu jau už du.



Žiemos pėdos

👍

Vilnius

Žiemos svajonė

Apkabink mane,
Tau glostysiu pečius,
Padovanosiu baltą skraistę,
Visą žvaigždėtą dangų
Su besišypsančiu mėnuliu,
Tau būsiu saule
Ir abiem bus šilta...
Netiki?
O aš tikiu.
Aš – tik žiema,
Tu būk man vasara,
Margumynas – tiltas
Į drugelių šalį,
Ateisiu pas tave,
Jeigu pamosi sparneliu.
Apkabink mane,
Gyvenimas – svajonių pilnas,
Išrink vienintelę,
Kaip kažkada girdėtą dainą,
Pavirsime drugeliais, –
Kuo tik nori, –
Žaliais žiogais
Su dylančiu smuikeliu…
Gal vis dar netiki?
O aš tikiu.


2019 m. sausio 23 d., trečiadienis

Virš praregėjimų




Kas gi yra meilė?
Šimtą kartų savęs klausiu
Ir po šitiek metų
Negaliu vis atsakyti, –
Žavesys jaunystės,
Dievo dovana,
Baimė pasiklysti
Ir neradus kelio
Atgalios sugrįžti,
Kad tą vieną žmogų
Dengtum ir jo paklydimus
Su juo iškęstum,
Patalu dalintumeis,
Vaikelius gimdytum,
Perimančius ir jo kryžių…
Kas tas jausmas,
Kad negali atsiskirti,
Atskiria tiktai dangus,
Atmintimi sugrįžtu
Ir negali sau atsakyti,
Kas yra ta meilė
Nuo pačios vaikystės?..