2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Nakties spalvos

Naktis nėra tokia tamsi,
Jeigu tiki gyvenimu;
Ji atveria tokias spalvas,
Kokios ir dieną nematau,
Kai sveikinu pirmadienį.
Iš čia ir kilome visi, manau,
Išėjome į šviesą
Ir todėl gyvename
Neieškau, kur lengviau...
Daug kas ir lieka naktyje -
Graži atsiveria ir paslaptis
Kai myliu naktį,
Kaip naują gyvenimą...

Skiriu Lietuvos krepšininkams

Kam auksas ar sidabras?
Deimantai pakrantėje
Nakčia vaivorykšte nušvito -
Ne aš viena tai pamačiau,
Visa mūs Lietuva
Linkėjo pergalės
Gražuoliams vyrams,-
Dar daug reikės sveikatos
Ir sėkmės.
Kai ežero bangas
Lengvai praskyriau,
Ir garsiai sušukau:
-Už Lietuvą!
Atsakė man puta,
Nuo kranto atsiyrusi,
Į delnus atriedėjo
Tarsi baltas kamuolys:
-Lietuviai pergalę plukdys!
Nusilenkė žilvitis,
Šakos net į vandenį nusviro:
-O, Jums, brangieji vyrai,
Tik ištvermės!



Skiriu R.Rakausko foto parodos atidarymui.


Iš R.Rakausko foto parodos
Anykščių kraštas -
Tik mažas lašelis
Ant Lietuvos saulėtekio
Rausvų aušrų.
Jame ir atsispindi
Visos mūsų spalvos,-
Kaip vėliava žalia -
Gražiai raudona
Geltonu apvadu.
Nubyra, byra rasos
Per pušies šakelę,
Vis prisiglaudžia
Ir prie beržo
Plonų šilko garbinių,
Kai dykto ąžuolo kamienu
Srūva, įsilieja į upelį,
Paliečia žemę
Anykščių,
Tada jau aš pakylu
Ir skrendu paukščiu.

Mano Šventė

Aš nežinau,
Ar jūs suprasite,
Kai kalba mokytoja,
Kurios amžius solidus;
Kada ji nebestovi
Jau prieš klasę,
Bet tebemyli
Dar visus vaikus.
Jaučiuosi lyg valtelė,
Pririšta prie kranto,
Kur šalia guli inkarai,
O irklai ilsisi
Jau sudėti į valtį
Ir supa ją vilnis,
Kaip vėjas-neramiai...
Nebe pirmi ir metai,
Kada niekas nebelanko;
Gėles jau nuneša kiti,
Kitiems-jų mokiniai.
Ir daužosi širdis
Tarsi valtis į krantą;
Balta puta ištrykšta,
O gal ašara?
Taip nelauktai...

Skiriu Liaudies meistrui-drožėjui Albinui Šileikai

Kiekvienas drožinys -
Žmogaus fantazijos
Ir gamtos dermės vaisius.
Kol medis gyvas,
Kalba šakomis ir lapais,-
Tarsi mūsų akimis,
O nukirstas gal kryžiumi
Ar prieverpste pavirsta
Ir pasilieka amžiams
Su mumis ir net po mūsų,
Su jumis-ateitimi...
Ir klaupiasi dažnai
Žmogus prieš kryžių,
O gal tas Dievas su mumis,
Kurio nematome,-
Kaip žvakės nedegame dieną,-
Bet ji nušvinta naktimis...
Labai gerbiu rankas kiekvieno,
Kurio darbai ir mintys
Lieka su mumis -
Visais.

Skiriu mažiems ir dideliems


Žmogaus gyvenimas -
Metų laikai;
Pavasaris-tai kūdikystė:
Maži vis būname
Lyg su sparneliais -
Gražūs, skaistūs angelai,-
Lyg iš senųjų paveikslėlių,
Iš motinos vystyklų...
Kai paūgėjame,
Mieli vaikai,
Apsigyvename aukštai
Ir pasakoje nesibaigiančioje
Niekada nepasiklystame;
Vis tikime, ką pasakys tėvai,
Močiutė ar senelis,
Kokią pasaką paseks
Apie savo vaikystę...
Paskui susikuriam savas -
Ir nemeluojame,
Tik sakome dažnai
Ir labai nuoširdžiai,
Ką norime labai labai matyti...
O kas dar bus?
Per vasarą ir rudenį
Galėsite visi sakyti.
Nelauk žiemos,-
Takeliai-užpustyti...

Rieduliai

Atsidengė
Mažieji akmenėliai;
Žolių kuokštelių
Vis mažiau-aiškiau...
Eini ir nebijai -
Po kojom matosi
Kiekvienas lopinėlis,
Atolas nebeaugs aukščiau.
Ir kiekviena diena -
Taupi, parodanti,
Ką vasarą radai,
Ką vakar pasidėjai
Ir ant akmens,
Ilgam ką užrašei...
Paskui į savo namo
Pamatą įdėjai
Ir paslėpei giliai...
Tegu tik būna akmenys
Ant mūsų klonių,
Atminimui prisikėlę,-
Nebus vien rieduliais.


2011 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Ir vėjas į mokyklą

Linguoja medžiai,
Vėjo supami,
Ir šniokščia bangos
Per nendryną tykų;
Išeisime ir mes visi
Į tą vėjelį, kuris pučia,
Kviečia į mokyklą.
Čia sąsiuviniai,
Dar nuo pernai palikti,
Ir knygos iš skaityklos;
Neužvertėme puslapių ,
Primargintų, su klaidomis,
Kurias dabar taisysime.
Kiek reikia žmogui,
Kad ir paprastam, žinių,
Kiek mokomės per amžiną
Gyvenimo mokyklą,-
Vis tiek išliekame
Tik savimi, sava knyga,
Dar niekam neskaityta.
Nebūsime silpna nendre -
Tegu ir vėjas groja
Tiktai mano stygomis.

Juk taip?




Kiekvienas daiktas
Kasdienybėje ir buityje
Turi savo šabloną;
Vis ieškau, nes įpratusi esu,
To gamtoje ir žmonėse.
Susikuriu ir sau šabloną,
Pagal kurį rašau Eiles,
O gal ir ne?..
Kiekvienas medis-atskiras,
Kaip ir ne tie patys žmonės,
Nors auga kartais krūvoje -
Net toje pačioje šeimoje.
Ir akių vyzdžiai ne vienodi,
Ir žiūri netgi kryptimi kita.
Paskui užrašo
Kiekvienam šabloną -
Ilgam palieka atmintis
Šabloniška...
Juk taip?Ar ne?

Kūrėjas




Gyvenimas-scena,
Kurioje netelpa dažnai
Žmogus-kūrėjas;
Ateina ir praeina
Daug pro jį žiūrovų -
Kaip siela alkana...
Laiminga ši minia,
Kad jiems netenka
Atidengti galvą
Prieš pasaulį,
Visa ko tvėrėją,
Ir nestovėti prieš visus
Su atlapota krūtine.
Kai po kelių
Gyvenimo akordų
Scena prasivėrė,
Atėjo žemė-pribuvėja,
Parsiveda tave,
Iš kur visi atėjome.
O kas išliko?
Gal knyga, styga...

Einam

Skridau, plasnojau
Su gandrais -
Visi taip skrenda...
Ir kregždžių nematyti -
Sugėrė debesys sparnus.
Gal dar varnėnai
Mūsų nepaliko, lanko;
Matau jų ištikimus-
Pilkus, kaip eilinis,
Mažus pulkelius.
Kas rytą vis skubu
Prie mažo savo lango,
Patikrinu savo jausmus:
Ar mano mintys
Dar paukščiu išskrenda,
Ar vėl sugrįžta
Į namus - pas Jus.
O debesys per dangų brenda -
Jiems mūsų Marios
Gal iki kulkšnių?..
Gyvenimui ištiesiau
Savo baltą ranką,
Jeigu tik nori,
Įsikibk ir Tu.


2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Skiriu Idilijai ir Veronikai




Mūsų tas pats dangus
Ir ta pati žemė;
Tos pačios kalvos ir laukai.
Plačiai, gražiai
Daina skardena,
Kai gieda vyturiai rytais.
Iš to paties aruodo
Meilės grūdus semiame,
Nubarstome dirvas
Gerumo spinduliais -
Išdygsta tik tada,
Kai šiltas vėjas ir lietus
Į širdį nusileidžia
Ir prieš save
Tiktai geras akis matai...
Tas pats vanduo
Rankas nuplauna,
Kai po visų darbų
Prisėdam vakarais.
Tos pačios žvaigždės
Migdo mus,
Dainuodamos lopšinę
Iš padangės...
Tik pažiūrėk:
Juk Tu girdi, matai?

Rudens dangus

Kiek dangus
Turi rašalo -
Ir ne tik mėlyno -
Didžiulėje, bekraštėj
Savo rašalinėje?
Dažnai pakrato plunksną -
Byra lietumi
Ir vėl sugrįžta
Tartum į tėvynę
Rudens tirštu rūku
Ir nakties anglimi.
Per dieną plaukia
Baltos pynės -
Net rieda burbulai,
O vakaras atskleidžia
Nuostabią žydrynę
Su saulės rausvais kaspinais.
Čia tamsios, balkšvos
Vėl raudonos plynės -
Taip žmonės spėjo,
Kokie bus orai.
Kas gi parodys kelią
Į mūsų Tėvynę?
Išskrido jau gandrai...



Graži data

Rugsėjis.
Gulbė ir knyga,
Mokyklas suolas,
Nuvalytas ir neapdulkėjęs.
Po vasaros prisėdi
Ir skaitai raides,
O atminty gulbių šeima:
Vieni maži,- kaip raidės
Puslapiuose tupi,
Per bangas dar plaukia
Paskui tėvą, motiną
Ir praskiria naujas...
Taip į gyvenimo mokyklą,
Juos ir mus,
Tėvai lydėjo.
Oi, kokia graži data -
Pirma Rugsėjo!


Žmogus su šautuvu



O čia-tiktai Linutė

Visuomet darosi graudu,
Kai gandrų pulkas
Paskutinį ratą suka.
Nors ir žinai -
Ten bus geriau,
Pietų kraštai vilioja
Šiluma-žemčiūgais...
Kai gulbės,
Išauginusios vaikus -
Pilkus, švelnius švelnius,-
Kaip pienės pūkas.
Ilgai dar saugo
Nuo visų piktų:
Ir lapės, katinų, šunų,
Netgi žmogaus -
Juk ne vienodi;
Ims dar ir nušaus -
Su šautuvu žmogus
Pasiutęs.

Žymė

Viena diena -
Kita žymė
Arba net kelios lieka,-
Kaip po stiklu įrėmintos.
Gal nupiešiau paveikslą,
Žodį parašiau
Ir į Eiles įdėjau...
Žymė, kai Tavo
Balsą išgirdau,
Kaip atidžiai klausiau -
Varpeliu jis skambėjo.
Gal jau artėja
Nauja pamoka
Ir dar viena žymė,
Kurios dar neišmokau
Ir po pamokų sėdėdama...
Žymė ant rankų,
Raukšlė ant kaktos
Giliausiai įsirėžia.


2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Tu ir mėnuo

Uždegiau žiburį;
Nepamačiau -
Dabar vėlu,
Kad žvaigždės dega,
Nušvitusios lange...
Už jo labai tamsu.
O čia, arti, atrodo -
Mirksi Tavo akys;
Užsidengiau ranka -
Vis tiek šviesu...
Žiūriu pro langą -
Ką gi žvaigždės sako;
Jos daug toliau,
Virš debesų blyškių,
Jos viską mato,
Bet nieko nesako...
Aš laukiu ir tyliu.
Gal mėnuo patekės?
Jis geras, geras
Ir neužtemdys man akių.
O žvaigždės mirksi
Ir už jo vis dega...
Dabar nebematau
Tavo akių -
Į jį žiūriu.
Balta gėlė esu.


Juoda gelmė

Juoda naktis?
O gal juoda gelmė,
Į juodą upės vagą
Juodai įsiraičiusi?
Juoda raidžių pynė
Kaip juodą kaspiną
Į juodą neviltį
Kažkas įrišo
Ir juodu akmeniu
Ilgam sustingo
Ant juodos kalvos,
Juodais namais išvirto.
Ten, tarp juoduojančių
Kryželių jau prisiglaudė
Jauna ir dar juoda galva
Ir anglimi pavirto.
Ištryško juodas kraujas
Iš senos žaizdos
Ir juodas pūlinys
Naują žaizdą prakirto.
Nepasikėlė
Iš juodos nakties,
Negrįžo iš žalių
Laukų karys -
Jo motina tebenešioja
Skarą juodą.

Jautis ir varlė

Ir kam rudens
Tie pirštai kibūs
Palindo ir po debesimi,
Surado skaudžią vietą -
Sielos virpesį
Ir lietų išsunkė?
Paskui į vakarą nubėgo -
Be saulės šalta,
O žemė taip slidi...
Einu basa
Per purviną dirvoną;
Išskrido ir gandrai.
Gal bus daugiau varlių,
Kurios pasipučia
Prieš jautį -
Dar priešistorinių laikų...
Žmogus vis ieško
Prigimties troškimų,
O pirštai griebia
Už visų vilčių -
Atrasti dangų,
Nugalėti Dievą
Ir būti vis aukščiau kitų.
Tokia jau prigimtis -
Netgi varlių...


Lygmuo.Kas tai?


Ne kartą vis matau
Du skirtingus medžius
Viename žemės lopinėlyje,-
Juos vienos šaknys jungia.
Kiek daug miške
Tokių gerų draugų,
Kurie gyvena viename
Ir šakos pinasi,
Kamienai glaudžiasi,
Tos pačios akys juokiasi
Ir krentant lapams
Abu virkdo...
Mes esame visi
Vis tame pačiame
Lygmenyje, nes Žemė
Mus visus pagimdė.
Tenai nueisime irgi visi -
Mokslinčiai ir kvailiai,
Filosofai protingi...
Gal dar nežeminkim kitų,
Kol esame jai reikalingi.

Apskritimas

Skiriu Šiaurės Amerikos žmonėms
Pasaulis mūsų -
Žemė ir gaublys -
Tai mažas mažas apskritimas;
Ant jo gyvenimo svirplys
Vis čirškia, nenutyla.
Vienam krašte
Susprogo sviedinys,
O kitame audra pakilo
Ir bloškia žmogų
Tarsi šapą vandeny,
Prie kranto priplaka
Ir tik tada nutyla...
Pakėliau į dangų rankas,
Maldos žodžiu
Širdis prabilo:
Kad vėl pasaulis,
Nors minutei būtų
Tylus ir ramus
Prie saulės rato -
Apskritimo.


Vėjui




Be vėjo,
Žaibo ir audros,
Koks būtų mūsų
Paprastas likimas...
Prikeptume prie lygumos,
Surūgtų kūdroje
Netgi vanduo -
Ne tam mes
Esame užgimę.
Taip laukiu ir stebiu,
Kada gi vėjas pasiūbuos
Medžius ir viską,
Kas tik gyva...
Kas būtų be aistros
Ir be gyvenimo audros,
Kuri mus vėjui skyrė,
Todėl lenkiuosi vėjui
Kaip liepos šaka,
Ant kurios dažniau
Ir siautulingas vėjas
Supasi ir kybo.

2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Saulutė mamos veide

Dar vasara -
Saulėlydžiai geltoni,
Dar tokie šviesūs.
Žiūriu į saulės foną -
Jis slepiasi už horizonto
Jau kitoks-raudonas...
Ne kraujo tai spalva,
Gėlės-labai malonūs;
Jis atveria vartus
Į kitą-laimės ir ramybės -
Muzikinį toną.
Kiekvienas, likęs spindulys,
Prie debesėlio balto
Nudažo jį savo spalva
Ir miega susiglaudę.
Tai motinos ranka
Ir pasaka-jos veidas
Vaikelio mažo akyse
Saulute gulasi ir keliasi,
Ir niekada nenusileidžia.

Saksofonas

Kiek instrumentų
Žmogus sugalvojo -
Nuo paprastos dūdelės,
O po to-fleita.
Gal nuo piemens pūslės
Ir dumblės, ir vargonai;
Čia pučiamieji, mušamieji
Ir styginiai-kas suskaičiuos
Ir groti jais visais mokės...
Visus kerėdavo šamanai,
Ekstazėje nualpdavo minia;
Dabar suklumpa prie estradų
Arba simfonijos pabaigoje.
Klausau, dejuoja saksofonas;
Nereikia jam gaidų:
Nutyla, vėl pravirksta
Sielos gelmėje -
Improvizacija,
Paties žmogaus uvertiūra,
Po to finalas...
Tai mano, tavo muzika -
Visų dalia...



Skiriu Suchada Bunruanrod

Čiurlena, skamba
Krištolo upelis.
Gal ten statūs kalnai,
Iš jų ir garsas
Lygiai alma,
Pasiima akmenėlius,
Ridena ir nugludina
Uolų briaunas švelniai...
Ir kokios moterys
Iš jų ąsočiais semia,
Kur jųjų trobos,
Į kurias sugrįžta vakarais;
Joms per pečius
Vanduo srovena,
Kai leidžiasi nuo kalno,
Kur maži vaikai...
Gal stirnų kojas
Upeliukai plauna -
Iš ten ateina ir garsai?


Mintis

Man duota
Daug, oi,daug daugiau,
Negu dangus ir žemė.
Aš tai siekiu dažnai
Ir pėda, akimis;
Man sieloje harmonija
Gaidų kas dieną veriasi,
Kada klausausi
Paukščių ir miškų
Ir apsijuosiu
Saulės spinduliais.
Aš atsistoju
Priešais vėją -
Jis šaukia man,
Aš jam šnabždu...
Tokia mano dalia,
Aš - pasakos kūrėja,
Savo gyvenimą statau
Ant gėrio pamatų.
Didžiausias džiaugsmas,
Kad turiu šį turtą:
Greitį - mintį;
Su ja pasiekti
Ir Tave galiu.
Dabar kalbu,
O Tu klausaisi;
Rašau – skaitai,
Jei nepriimtina,
Trini...


Žemė ir aš

Skiriu Janinai Gricienei

Dėkoju žemei
Už ašarą -
Kaip galimybę
Vėl atsinaujinti,
Gyvybės pasisemti.
Dėkoju vandeniui,
Kuris davė gyvybę
Net įsčiose,
Kada pradėjome gyvent...
Dėkoju žolei už stiprybę,
Kad ji pavasarį
Galėtų prisikelti
Ir duotų žemei žalumą -
Nepaprastą gyvybę
Basom per ją,-
Be nuospaudų praeit...
Dėkoju Meilei
Už savo gyvybę -
Ji padeda dabar
Gyvybę semti
Ir kartų lašą
Kasdien gert...

Tėvynė

Eini per žemę
Lyg ant debesų,
Jei mintimis esi stiprus,
Į medį atsispyręs -
Tada galva aukščiau
Juk už plačius pečius.
O kas, kai ji nusvyra?...
Prie rankų limpa
Molis ir medus,
O lūpos juos juk skiria...
Bučiuoju Tau rankas;
Tu-mano,
Antra motina -
Tėvynė.


2011 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Tu-saulė

Koks rytas!
Saulė žiūri
Iš gilaus dangaus,
Rasos lašelyje -
Vėl skaisti saulė.
Ant lapo boružėlė
Su šešiais juodais taškais -
Tai tik dėmelės,
Širdyje jos šviečia saulė.
Prie šaltinėlio priėjau,
Maniau, tenai pavėsis,
Aplink medžiai auga,
Užstoja šviesą -
Diena ten ar naktis -
Tame pasaulyje.
O, ne!
Juk prasiskverbia
Pro tankius lapus
Gyvybė-saulė.
Tu čia?Eime abu.
Tu man-aš Tau
Atstosime net saulę...


Šermukšnių vynas



Naktis užstojo
Tartum juoda siena,
Rasos lašų
Kaskart daugiau,
Šermukšni mano -
Garbanotas, mielas,
Tau glostau plaukus
Ir tavo akis matau...
Jaučiu ir tavo
Stangrų liemenį -
Vyrišką stotą;
Prie kojų suklupau...
Šermukšni mano,
Jau ruduo atėjo
Ir tavo uogas nuraškau.
Nejaugi vyną gersim
Jau po vieną?
Sprangus jis be tavęs -
Žinau.


Ąžuolą turiu




Gal Tu žinai?
Man pasakyk,
Kada žmogus
Ir medis auga?
Išdygau aš po pušimi,
Dabar jau eglė saugo.
Ir klevas apgaubė
Plačiu lapu,
Lietaus lašai
Pro akis krenta,
Paukštis skrieja.
Aš sėdžiu su visais
Ir tyloje kalbu -
Kiek daug minčių
Iš jų ateina,
Rytais pirštai prisiliečia.
Didžiulį ąžuolą turiu -
Galingas jo kamienas,
Nubyra lašas iš dangaus
Į žemę įsilieja.
Dabar žinau:
Aš augu tik su juo,
Šaknis turiu,
Gimtinės šiltą vėją.


Drebulėlė


Maži medeliai
Stiebiasi į aukštį;
Po metų, po kitų -
Jau dideli...
Žiūriu tada,
Kaip jie kitus praaugo,
Užkėlus galvą
Jau prie jų einu.
Aš – drebulėlė,
Auganti palaukėje,
Čia pat ir kelias
Veda į namus,
Tik nežinau,
Kur man geriau -
Žiūrėti ir stebėtis,
Kaip debesėliai plaukia,
Ar užsislęsti kambary...
Nejau užaugusi drebėsiu?
Lapeliai ant šakelės
Taip ir liks liauni?
Kasmet juos keisiu,
Bet jie man augant
Tik mažės ir trauksis -
Jų bus daugiau...
Gal tankesni?
Kol kas aš - lapas,
Žalias lapas drebulėlės;
Ant jo rašau
Savo mintis.
Esu ori.

Vienas blyksnis

 

Nėra pasaulyje akių ,
Kurios nebūtų verkusios;
Nėra žmogaus širdies,
Kuri nebūtų kentusi.
Yra dvi kojos ir dvi rankos,
Kurios pajuto saulę,
Prie jų pasilenkusią.
Pakėlė ašarą ant delno -
Ji sudegė kaip žvakė:
Vaškas tiško, tiško -
Lašai dabar ataušę,
Tokie šilti, švelnūs
Prie rankų lipo, tiko...
Sugėrė laikas atmintį -
Ją persmeigė siela-rodyklė.
Nuėjome tenai,
Kur liko atšvaitas,-
Kaip vienas blyksnis -
Ąžuolas ir Miškas.


2011 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Su visų mūsų Švente-Rugsėjo pirmąja



Dar pasidžiaukime;
Dar šias kelias dienas
Saulutės vyturėliais.
Ji gieda, skambina stygas,
Pro ją pasaulis rieda.
Ji sveikina mane,
Aš sveikinu Tave
Ir „labas rytas“ liejasi
Lyg iš ąsočio lašas ,
Ritasi ir ežerą pripildo,
Kur antelės nardo
Ir viskuo dalijasi...
Taip į mokyklą
Krypsta visų akys,
Kur seni draugai,
Kur suolas, kartą paliestas,
Amžinai bus mielas...
Galbūt dabar, rugsėjį,
Kitus į Tavo vietą kviečiasi:
-Ateikit, pirmokėliai!

Varlytė



Nebėk, palauk.
Turiu tau kai ką pasakyti.
Matai, klausai?
Juk mes tokios abi -
Labai labai mažytės.
Kai sutikau tave,
Užsidengei akytes...
Žiūrėk ir nebijok -
Tai dangus švyti.
O mano rankos karštos,
Širdyje dar kibirkštis,
Bet ji jau blėsta...
Greit būsime abi panašios,
Nemėgsime saulytės.
Bus šalta vakarais -
Be židinio, be namo
Ir eisiu pas tave,
Ant delno nešiu ledą...
Tu nebijai šalnos -
Šalta iš prigimties,
O mano?..

Baltas debesėlis

Sustojo debesys
Ir saulės ratas,
Vėjas tyli...
Tik mano rankose
Dangus toks mėlynas,-
Kaip Tavo akys,-
Žiūri, tyli...
Ir laša ašara
Kaip žodis lėtas,
Į Tave pasvyra
Ir atsiremia...
Kur Tavo rankos?
Pakylėtų per medžius
Į pačią viršūnėlę,
Pasupčiau meilę
Ant sausos,
Dabar baltos šakos;
Sustotų laikas
Mano-Tavo širdyje
Ir debesėlyje.



Mes sutverti mylėti

Supynė ežeras
Srauniuosius upelius
Ir šaltinėlių gaivią vėsą,
Bet vis šukuoja
Savo baltąja ranka
Saulės nutviekstas bangeles,
Į vieną storą kasą
Renka, šnabžda, tiesina...
Nuleido iki žemės
Per plačius pečius -
Aš į eiles sudėstau.
Kitaip jau negaliu,
Brangusis, į Tave žiūrėti -
Tu jaunas visada,
Vis mano kojas lieti.
Panyru Tavo glėbyje,
Plačiai rankas ištiesusi,
Tu man kuždi
Tokius žodžius,
Kuriuos taip malonu girdėti...
Tavo plaukai -
Mano galva;
Mes sutverti mylėti.

Puta ir banga

Kur sausra-išgrauža,
Kur banga-ten puta,
Sunešta, suplakta,
Paguldyta prie kranto,-
Palikta, bet šalia...
Einu pėsčia perdien,
Pasiklystu nakčia,
Atsikėlus ryte
Nusiprausiu puta.
Prie krantų amžinų
Prisiglaus vakarai
Ir liūliuos, ir siūbuos
Kaip žilvičiai, beržai.
Laiko bangos skaičiuos
Minutes, metelius;
Virs baltoji puta
Sniegeliu, ledeliu...



Veidai

Pasiklystu tarp praeities
Ir dabarties šešėlių;
Juos sugeriu
Ir vėl į ateitį einu.
Taip nunešu,
Kas gera, iškilu
Ir ne vien man -
Tik vienai miela,-
Nutiesiau tau takelį
Net link debesų...
O saulė raibuliuoja,
Šviečia, šildo,
Į delnus byra spinduliai...
Tik ant kaktos
Kaip raukšlės pasilieka
Šešėliai amžinai -
Visų praeinančių veidai...
O kur tavasis?
Čia matai?


Švelnumas




Kokia skaidri
Tos vasaros baigtis
Ir žaluma atolo;
Koksai švelnus pūkelis,
Kokie žiedai -
Net ir dagilio,
Kurį mylėjau ir lankiau,
Į puokštę skyniau pagaliau...
Bet liko, nebijokit,
Liko daug -
Ramunių ir dagilių...
Kokia rudens galia -
Jis pakvietė visus
Prie pietų stalo,
Nubarstė pienių galvutes,
Nuskrido ir usnies pūkelis.
Dabar tik pamačiau,
Kai man ruduo,
Koks mielas ir švelnus
Gyvenimas.





2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Namų sakmė

Visi keliai -
Tik į namus,
Kaip ir į Romą,
Kur dega žvakė -
Namo žiburys.
Ir langas,
Langas atlapotas,
Kaip ir Tavo širdis...
Ir priklaupiau,
Taip tolimas Dangau,
Prie Tavo sosto,
Kur debesėlis prieš akis.
Nematomi keliai
Į mūsų uostą -
Atplaukiame,
Išplaukiame visi...
O kur, ir nežinau,-
Toli, toli...
Dek, žvake, dek,
Kol kelias veda
Į Tave-kaip ašara
Per skruostą;
Tyra namų sakmė.


Skiriu svočiai Daliai.



Dėkoju Tau už dovaną -
Ją atplėšiau ir nedrįstu
Iš jos kažką paimti.
Ir tik todėl,
Kad Tu man dovanojai.
Abi mes žinome ,
Kodėl aš tai sakau -
Nereikia žodžių.
Ir niekas nesupras,
Kur einame abi,
Į vieną kelią
Kažkada sustojusios.
Iš jo takeliai bėga,-
Ir ne vien romantikos pilni,
Aplink sirenos kaukia,
Kelią vis pastoja...
Nulenkiau galvą -
Kaip sunku tai prisiminti...
Gerai, kad turime abi
Tą pačią kelrodę,
Dėl kurios Tu
Tiktai viena
Tiek daug aukojiesi...

Kokie mes?

Padalinau lapus
Į dvi lygias šūsnis -
Vienoj atrodė daug,
Dabar abi jau mažos.
Ir svirduliuoja vidurys -
Toks mažas mažas...
Nors vieną lapą
Tik nuimk, paslys;
Gyvenimo svarstyklės
Irgi tokios mažos -
Ant vieno piršto neišsilaikys
Net ateities miražas...
O prašome dažnai
Menkutį vabalėlį- mažą:
-Tu pasakyk, Dievo karvute,
Kur skrisi, ką atneši?
O ta nuskrido ir nebematyt...
Ar pats ją seksi?

Lyja...

Pabėgau nuo lietaus,
Prisiglaudžiau pašiūrėje,
Maniau, greitai praeis;
Pabūsiu su savomis mintimis -
Juk niekas į mane nežiūri,
Galėsiu ašarą sujungti su lietum...
Barbena smulkūs pirštai,
Į stogą bildena -
Melodija taip paprasta,
Girdėta ir sava,
Kiekvieną dieną
Taip genys stuobrį kalena,
Kol pagaliau nuvirsta tas...
O lietaus lašas siurbiasi
Į žievę-seną seną
Ir atveria senas žaizdas.
Tai ne paukštelis -
Jisai geras geras,-
Melodija ne ta...
Tokia ramybė, muzika,
Kol Tu drauge...

Domino

Gyvenimas -
Kaip domino kauliukai;
Kiekvieną dieną
Rieda vis kiti...
Ir atsiverčia gal ne tas,
Kurio norėjai ir tikėjaisi,
Kurį atsivertė kiti...
Ir to paties nenusidroši -
Nukirsti medžiai
Vis kiti, nauji...
Ir stoviu taip dažnai
Prieš šimtametį atsilošusi -
Prie kojų auga vėl maži...
Girdžiu:aukštai
Viršūnės ošia -
Tai vėjas šniokščia
Ir neša sėklas,
Barsto pakely,
Kad niekada miške
Nebūtų plynių,
Išvartas žali daigai užstotų,
Žaliuotų mūsų medžiai
Amžinai-žali žali...
Gyvenimui-tiktai šeši.

Sausa šaka

Kiekvienas medis -
Net maža šaka,
Nulūžusi nuo medžio
Ir žemėje lyg negyva
Suranda vietą
Ir pratęsia gyvybę:
Vieni jų krosnį šildo,
Į kurią ištiesiame rankas,
Juk visą mūsų namą šildo.
O vabalėlis, jeigu ką,
Pasislepia po nulaužta šaka
Ir krebžda-žemę šildo,
Kad vėl pavasarį
Surastų medį tą,
Nuo kurio net ir maža šaka
Taipgi lengvai nekrinta...
Paliečiau medį
Ir sausa, nukritusi šaka
Atvėrė savo paslaptį lemtingą...
Būk tu laiminga.

2011 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

O gal kitas?

Vėl vakaras-šilčiau;
Koks tas ruduo-
Kaip mylimas bernelis,
Jei sako tiesą,
Nusisuk greičiau...
Žinau gerai,
Kad tiktai melas.
Kur rasti tokį,
Kuris moka pasakyt
Į pačią auselę,
Kad aš graži ir nepikta -
Netgi ir po taurelės...
Klausau ištempusi ausis,
O gal tai-melas?
Bet ne...kiti taip nesakys
Tik mano mylimas.
Ir dar kitas bernelis...

Moters svajonė

Sustojau rudenėjant
Prie atverto lango
Ir ištiesiau rankas...
Jaučiau, bet nieko nemačiau,
O mano pirštai
Šaltį graibo,
Jau vakaras,
Naktis-tamsiau.
Bet leidžiasi kažkas
Man per pečius,
Taip šąla krūtys;
Kažkas vėl liečiasi
Ir prie liemens...
Negali būti,
Oi, negali būti -
Aš nieko nekviečiau
Į savo vidų...
Dainos į sielą nerašiau.
Štai kojas apsivijo
Šalčio gūsis
Ir kyla vis aukščiau...
Juk neprašau tavęs
Palaukti nors truputį,
Tik būtų tada karščio
Širdyje kur kas daugiau...