Švari gimtinė

Pasaulis – ne vientisa giria, –

Yra daugiau vandens

Ir dykumos, kada nusenka jūros,

Lieka tuščia upių vaga,

Kalnai – lava sustingusi...

Ant pelenų auga miškai,

Po pelenais ir miestai,

Žmonijos kapinės,

Kas lieka po ugnikalnio išsiveržimo...

Tie laiko sluoksniai,

Žymintys ne vienus metus,

Bet ir mūsų istoriją, –

Kaip kiekviena šalis

Ir savo gentį gynė...

Po akmens kirviu

Skamba ir geležis,

Parako kvapas čia ištvinęs...

Kada išsivalys

Žmogaus lopšys

Nuo karo tvaiko,

Bus švari, rami gimtinė?

Vilniečiai

Kas gimė Vilniuje,

Tie – sostinės vaikai,

Bet jų ir pareiga didesnė,

Kad gatvėse sielos šviestuvų

Būtų daug daugiau,

Trinkelės, lygiai sudėliotos,

Širdies neužgautų,

Gėlynai skveruose

Tarsi vaikai žydėtų,

O ant namų ne vienas užrašas

Aukso raide žibėtų...

Čia amžina Neris,

Vilnelė teška

Tarsi lašai iš po skėčio;

Žiūriu į jaunus

Tik su viena viltimi,

Kad mūsų miestai,

Kaip bažnyčiose varpai,

Ilgai ilgai skambėtų...

SVEIKAS

Mano geriausi draugai "Šerkšno tyla"

Po pamatais užkasa laiškus

Linkėdami ramybės,

Gražių svajonių,

Kad šimtmečio sulauktų,

Kaip ir šeimininkas,

Kad vėtros gėrio nesugriautų...

Kai deda paskutinę plytą,

Ant jos užrašo:

„Saliute“...

Tada ir ilgai stovi pastatas,

Žmogaus paminklas

Lieka šventas.

Po daugel metų

Varto kažkas istorijos lapus, -

Tarsi pro būties langą

Į amžinybę žvelgia...

Nupurto pelenus,

Degėsius susupa

Į baltus rankšluosčius

Ir kryžiui nusilenkia:

SVEIKAS.

Kai jūsų žodžius skaitys...

Požeminiai skaitymai Valdovų rūmuose

Poezija – mūzų kalba,

Kiekvienas kūrinys – į ateitį,

Tegu ir būna

Šiandien šlapdriba,

Bjauri tarsi senatvė,

Bet skamba lyra,

O ją skambina jauni,

Kol pirštai nesugrubę,

Šalčio dar nematę...

Kiekvienas laikas turi atmintį;

Poetas kalba tik apie save, –

Tarsi upelis teka, –

Kas jo gilumoje,

Tas išsiveržia iš po plunksnos:

Paglosto alkaną,

Benamiui ranką...

Pašiurpsta oda,

Kraujas stingsta širdyje,

Kada poetas taria žodį,

Kuris pasmerkia artimą...

Kiekvienas meno kūrinys –

Krislelis gėrio žemėje,

Tiktai – į ateitį.

Labanakt ir labas rytas

Kalnas su kalnu nesueina,

O žmonės susitinka tolimi,

Net nepažįstu savo giminių,

Kurie Amerikoje,

Australijos žemyne,

Filipinuose, Europoje...

Tada toks artimas pasaulis,

Kur tėviškę matau

Jų akimis sykiu...

Kada užmiegu,

Jie į darbą eina,

Atsigula miegoti,

Aš tada budžiu,

Kad būtų nerimo mažiau

Mūsų pasaulyje,

Renku žodžius ir jiems siunčiu...

Labanakt, mieli žmonės,

Giminės to paties kraujo,

Pažįstami, bet kasdien nesutinkami,

Su kuriais kalbamės

Skersai per žemę,

Gal ir gerai, kad jie nemato,

Kaip kai kada be jų liūdžiu...

Dangaus sūkuriai

Žalia šaka pavasarį –

Akims ir sielai vaistas,

Kremta ją paukščiai,

Stirnos miško pakrašty;

Pasižvalgau virš karklų –

Kačiukai žydi

Mėlyno dangaus fone,

Baltų kepurių apsupti...

O ant beržų viršūnių

Šarkos įsikūrusios,

Susuko uždarus lizdus,

Čia jų namai,

Kuriuos prižiūri,

O vėjas supa vaikelius...

Mačiau, kaip vienas kitą vijo

Geltoni ir margi drugiai,

Kaip leidosi pavargę,

Nes toks dar nedrąsus jų skrydis,

Kol po žiemos silpni sparnai.

Padangėje, aukštai,

Suko ratus išdidūs

Balti gandrų laivai...

Kur mano kelias,

Kur tas dangaus laivas,

Kurį sūpuoja vėjas,

O berželiai – irklai,

Nuleisti žemai, žemai?..

Kai vienas išplauki,

Dar pasitinka sūkuriai.

Medžio kelias

Mažus augina

Geros rankos,

Aplinkos gėris,

Kūryba ir darbai,

Kurie padovanojami,

Kad liktų kitai kartai,

Kada užaugs,

Paliks darželį,

Bet išsineš gyvenimui

Atminties saulę

Ir patys kurs gerumą

Savo gaminiais.

Kūrybos kelias

Prasideda nuo medžio,

Kada jį stiprų pamatai, –

Iš jo gaminamas smuikelis

Ir seniai – kanklės,

Kurių garsai

Kviečia prie stalo

Ir į sceną,

Kuri vadinasi

GYVENIMAS, –

Juo eis ilgai, ilgai...

Upeliams nuslūgus

Užstringa nulaužta šaka,

Jei slenksčiai per aukšti,

Ant jos kiti vėl kraunasi

Ir byra palengva lašai,

Kai vienas kitam kliūva,

Net iki širdies užgauna.

Upelis šniokščia rudenį,

Paskui užšąla,

O tik pavasarį pakyla

Ir nuneša toliau,

Kad užsimirštų, kas negera...

Kiekvienas žodis,

Pasakytas ne laiku, -

Kaip senas ar prilipęs lapas

Vis į sielą braunasi,

Tokie ir laikosi arčiau kraštų,

Kol srovė nepagauna...

Tėvai sakydavo:

- Apeik tą akmenį,

Kad neužgautų kojų,

Aplenk su gailesčiu

Tik seną kelmą.

Žiburiai

Gražiai atrodo miestas –

Tiek žiburių ir blyksnių,

Ir šviesių langų,

Tamsos užuolaidos

Pernakt nenusileidžia, –

Yra kas ir nemiega

Dėl įvairių priežasčių...

Mama – prie lopšio,

Prie ligonio – slaugo,

Kiti ir dėl sunkių minčių,

Kad tiek apšviestame pasaulyje

Yra nelaimių ir kančios,

Neužbaigtų darbų...

Kada prašvinta,

Gęsta lempa,

Saulė daugiau turi šviesos;

Skubu per dieną

Nerti baltą skarą,

Kad naktį ja užgaubčiau

Žiburius naktų...

Liūdnų minčių.

Fašizmas

Filmo peržiūra 

Nuo žaibo išdega miškai,

Tada palieka plėnys,

Ilgai dar pusto pelenus

Ten įsisukęs vėjas...

Nuo kulkų nuskamba giria

Ir lieka randai,

Balti jų liemenys, -

Kaip mūsų kaulai,

Dingę po batu žmogėdrų.

Ką nubaudė likimas,

O kiti vis prisidengia

Net kitais veidais,

Bet keliasi visi sudeginti

Ir badu mirę nekaltai -

Tai praeitojo amžiaus

Skaudi žmonijos patirtis

Ir amžinoji gėda.

Negali būti tik istorija kalta,

Jos puslapiuose guli

Adresai, neišsiųsti laiškai,

Mažų vaikų į žemė neįmintos pėdos,

Senų žmonių ramentai,

Nuo akių nuplėšti akiniai,

Dantų protezai...

Oi, mūsų amžiuje

Neturi būti tokio siaubo,

Neįvardintų aukų,

Paties fašizmo.

Emanuelis Zingeris

Folkloras

„Man čiučiulis,

Man miegelis

Vadinojo“...

Suskambo taip sena melodija širdy,

Kad negaliu pamiršti ,

Vis kartoju ir kartoju, -

Tai buvo taip seniai,

Bet ir dabar - pats mylimiausias

Visų šalių folkloras.

Tuo mes ir gražūs, ir geri,

Kad saugome užgimę

Savo šalies dainas, -

Kaip želmenį auginame...

Pavasarį pasėsiu grūdą

Tų pačių dainų,

Ką protėviai dainavo,

Palaistysiu melsvuosius linelius

Dūzgės ratelis klevo...

„Aš čiučiulio,

Aš miegelio

Neklausysiu,

Neklausysiu“...

Verpsiu, ausiu

Ir tėviškę mylėsiu...

Sausa žolė

Nutyla miškas,

Kai nebėra pavojų,

Nekyla gaisras,

Kai ramu,

O dabar – šiltas pavasaris

Ir dega pievos,

Sausa žolė – pavojus,

Paliko rudenį žemę visi...

Brenda per pievas saulė,

Šešėliuose prapuola

Jos mielos šypsenos,

O po sausa žole

Dejuoja žemė,

Kurmių išrausta, šiurpi...

Tėvai brangino žemę,

Jos kiekvieną pėdą

Aplaistė prakaitu,

Netgi savo krauju,

Kai ėjo savanoriais,

Vaikus vėliau išginė

Į tolimus Rytus...

Oi, gaisrai lyg šiol netyla

Ant neartų dirvonų,

Kiti juos kursto

Tartum sausą žolę

Netgi tarp žmonių –

Graudu ir nesaugu.

Ką birbynė kalba

Iš miško žalio

Atsiskyrusį medelį

Vėjas laužo,

Nuo jūros lašą veja

Net į kitus kraštus

Ir dulke tapęs smėlis

Sau vietos nesuranda,

Kol nesugrįžta į namus...

Oi, koks stiprus

Gimtinės šauksmas

Iki panagių kas dieną gelia

Tada ieškai kampelio,

Kad būtum ponas sau,

O ne kitų piemuo,

Kuris ir duonos plutą

Iš svetimos kišenės gauna,

Kad birbina melodiją

Ant svetimo akmens ar kelmo

Liūdna gaida:

„Sugrįžk, kol ne vėlu, namo“...

Pirma miško gyvybė

Ruduo padykęs

Taip darbavosi,

Kad pūtė iš visos širdies,

Prisėlinęs prie klevo

Nupešė lapų šūsnį,

Sudėjo juos į krūveles...

Vienus paklojo ir suglostė,

Kitus pašiaušė, -

Lyg šukomis prieš plauką, –

Taip ir paliko po sniegu

Iki pavasario liūties;

Dabar jie laukia nesulaukia,

Kada kiti byrės,

Panašūs į ežius...

Ant samanų prigludę,

Pamato pirmą grybą,

Kuriam nė motais, –

Lapai – tai tik maistas,

Jie – puošmena miškų,

Raudonkepuriai,

Tokie panašūs ir į mus...

Sielos paveikslas

Kiekvieno siela

Angelu plasnoja,

Kol neužlūžta jam sparnai,

Tada jau Dievo Motinai dėkoja,

Kad per gyvenimą

Ėjo lėtai, lėtai...

Ne visada ir tu skridai.

Paveikslas – tu;

Beeidamas renki spalvas

Ir palengva tapai,

Kas gera, dalini,

O bloga, – paslepi giliai.

Tada tik surenki gėles

Ir nupini vainiką,

Prie savojo altoriaus

Vazą pastatai

Jau amžinai.

Tarp savų

Mano namai –

Gimtinė, žemės klodai,

Juose istorija visa, –

Po juodžemiu atsiveria

Jau rausvas molis,

Iš kurio gimė ir Adomas,

O dėl jo – Ieva.

Žmogus suranda žmogų,

Medis pasikalba su vėju

Net nulūžusia šaka,

Tada supranta ir kūrėjas,

Kad šioje žemėje –

Ne viskas paprasta,

Deja...

Esi saugus tik su savaisiais,

O iš dangaus – griaustinis

Su žaibu, audra...

Kas pagalvoja, kad iškilo

Aukščiau kitų,

Nubloškia vėjas į tarpeklį,

Iš kur nebe pakylama

Staiga.

Meilė – daina

Kas yra meilė?

Niekas neatsakė –

Tai motinystės šauksmas,

Pavasario jėga,

Kai upės veržiasi ir teka

Gyvenimo srove...

Meilė – tai žiedas,

Paslėptas prie tako,

Jeigu randi, pasiimi;

Jis tavo tik tada,

Kada kitas prabyla

Jau ta pačia kalba...

Paduodu ranką,

Ji sušyla tavo delne,

Tada dainuoja šilas

Melodija švelnia

Ir nugali audras...

Kas yra meilė?

Tegu nebus ji amžina,

Bet ji gyvenimą pratęs...

Žvirbliai

Vaikai, atskriskite pulku

Prie mano lango,

Pavasarį plunksnos jau kitos,

Pilkai rainos,

Nebe tokios, kaip žiemos,

Sugrįžo jau varnėnai,

Inkiluose nebus jums vietos, –

Išvis, jei liksite, net užkapos...

Prasta jūsų giesmė

Ir niekas nežieduoja,

Neseka jums iš paskos,

Bet patys nesiruošiate į kelią,

O plunksnas pasitaisote

Ir susiradę kitą vietą perite,

O maisto vasarą

Visuomet būna

Netgi po krūmais, –

Kas randa grūdą, uogą –

Ką ant žemės, –

Savo vaikus peni

Ir striksi lyg surištomis kojelėmis;

Aš – paskui juos...

Vaikai, myliu visus.

Kryžkelė

Kai stoviu kryžkelėje,

Žiūriu į tris puses,

O ketvirta lieka už nugaros –

Tai praeita riba;

Priešakyje – spalvingas rytas,

Iš kairės šilti pietūs,

O dešinėje – jau vakaro gaisai...

Renkuosi kelią,

Kuris mielas, bet duobėtas,

Kas čiulba ir vilioja,
Netikiu tokiais,

Einu keliu, kurį vagoja

Upeliai, su stačiais krantais...

Patikrinu tik širdimi,

Ką akys mato,

Kol neša pačios kojos,

Pasveikinu berželį,

Prie ąžuolinio kryžiaus

Padedu gėles rytojui...

Kai prie kitos ribos sustosiu,

Mane aplenk ir toliau eik.

Gintaro segė

Audrą nujaučia paukščiai -

Tupiasi medžių viršūnėse

Iš šaukia, perspėja, -

Visi drauge, visiems ramu,

Nors kylanti banga

Siaučia prie kranto...

Seniai nebemačiau tokios,

Nors ilgai gyvenau, -

Esu sena pušys

Prie senos jūros,

Tik mažas laivelis...

Nubyra skujos,

Žievė net keičiasi

Ir laša vėl smala į vandenį...

Per prievartą ištirpsta

Sūriame vandenyje, -

Kaip gintaro krislelis...

Seniai jų nerinkau,

Turiu tik vieną segę,

Kuri man prie krūtinės,

Į širdį įsisegusi...

Tėvyne mano,

Kas nuo audros tave apsaugos?

Įsiklausykime

Gera žiūrėti į pasaulį,

Kur šviečia saulė, –

Kaip taika, –

Kuri sušildo mažą grumstą

Ir prikelia daigelį,

Kad kurtų gėrį žmonija.

Gyvenimas – tai vientisa,

Nedaloma stiprybės

Grūdų sauja,

Juos beria lygiai

Kiekviename žingsnyje,

Tik tas pasėja laimę,

Kai klauso žemės,

Kas plaka viduje –

Bendra giesmės darna.

Mano pačios

Ir jūsų – tik vienas gyvenimas,

Vienos tautos kalba,

Kad būtume apsaugoti

Gimtinės žemėje,

Kvepėtų duona,

Nors po trupinį delne, –

Tai galima tik taikoje,

Laisvoje šalyje...

Kol kas aplinkui to nėra,

Tik ginklai žvanga...

Sustokime,

Įsiklausykime.

Mano vaikai

Ritai Virbalienei

Sakai, gandrai parskrido

Per gimtąją padangę?

Aukštai saulutė

Ir dideli lizdai -

Jie neša laimę,

Kai nutupia ant žemės,

Tada pragysta smagiau vyturiai...

Krūmeliuose ir zylės

Mažos čirškia,

Ieško drevių,

Kur bus ir jų vaikai...

Atsiklaupiu prie kelio,

Pažiūriu į dangų

Ir tarsi kryžius

Prie sodybos mano

Paukščių Takas margas...

Iš ten sugrįš visi

Mano vaikai.

Pirmi žiedynai

Šaknis lelijų

Juoda žemė paleido,

Pasakė tyliai,

Ką iškart išgirdau,

Ne viską supratau:

- Eik į pasaulį,

Mano dukrele,

Pasidžiauk laime,

Kad pamatytum saulę

Ir lietaus pliūpsnį iš dangaus...

Prie jos narcizas baltas

Pražydo prisiglaudęs,

Pirmi žiedynai kvapnūs...

Ko reikia daugiau,

Kad žemei nusilenkčiau,

Kaip vienintelei gimdytojai,

Geriausiai mamai?

Užauk, žydėk, nelauk.

Šaknys

Kaip gera, kai gali

Lietumi nusiprausti, -

Niekas nepastebi akių,

Kada jos liūdnos,

Netgi verkia,

Būna ir ašarų iš džiaugsmo,

Kada rytojumi tikiu...

Įsiklausau į ryto tylą,

Kol lietaus lašas kybo

Ant šakų, žiedų,

Kai volungė prabyla,

Prišaukia lietų

Ant pilkų arimų,

Pasikelia žiemkenčiai visu gražumu.

Pakvimpa duona ir pyragais -

Didžiuoju laukimu,

Tada kvėpuoja žemė,

Vilioja į laukus,

O pašalą lietaus lašai

Vis kala, kala

Genelio plaktuku

Iki genties šaknų.

Mėlyna banga

Kur einame pavasarį,

Ten kelio - tik pradžia;

Versmės verpetai kyla

Ir į tolumas nubėga,

O horizonte mėlyna banga

Su skaisčia saule atsisveikindama

Tyliai tyliai

Vėl užmiega...

Prikeliu žodį,

O jis kalba, gieda...

Gal ten - mano lakštingala,

Nes ant žalios šakos

Ir naujas pumpuras,

Nuo jo rasa nurieda...

Nemoku skambinti lašais,

Jie patys kuria giesmę,

Dabar tik patylėkime,

Klausau,

Kaip sieloje jie atsiliepia,

Po jais ir gėris,

Meilė, siekiai...

Kas šalia

Kas rudenį sutiko

Labai nelauktai

Ar vėl tenai sugrįžo,

Iš kur buvo atėję,

Paliko tik brydė balta

Ant atsigaunančio kamieno...

Pavasario vėjelis dvelktelėjo,

Nutrynė antspaudą

Ir priglaudė prie žemės,

Kad būtų kuo arčiau

Prie savo ištakų

Ir amžino kūrėjo...

Pirmi žiedai prabudo,

Pirma pamatė, kas šalia,

Žiūrėjo mėlynos akelės

Į tuščią vietą ir gailėjo,

Prikelti negalėjo...

Paskui į dangų pažiūrėjo -

Jų mėlyna spalva

Taip lygiai susiliejo...

Šiltos oro bangos akivaizdoje

Sėkmės patriotams

Gražiausias metas – kai pavasaris

Sulaukia tikro virsmo

Ir skardaus griaustinio,

Tada žaliuoja kloniai,

Naujai pasipuošia pušynai,

Jie numeta senus kankorėžius,

Pražysta, jaunučius augina,

Suspurda paukštis ir krūtinėje.

Saulutė kyla vis aukščiau,

Pasveikinu pargrįžtančius

Per skaistų dangų

Į savo gimtinę...

Į tvenkinius ir ežerus

Sugrįžo gulbės,

Padangę skrodžia žąsų

Ir gervių trikampiai, –

Vedlys jų kelią žino...

Nemoju jiems ranka,

Kad neužrūstinčiau griaustinio.

Gamtos kalba pavasarį

Ir guodžia, ir graudina...

Donelaičio metai Vilniaus Mokytojų namuose

VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto draugė Bronė

Pridedu ranką prie širdies,

Girdžiu kaip skamba vardas

DONELAITIS,

Liečiu ranka upelio srovę

Ir čia pat išgirstu,

Kaip virva vieversys padangėje.

Joje pasėjau grūdą ateities,

Išdygo ir užaugo,

Su būro apavu prastu

Įsisiurbė į žemę

Ir neša duoną į namus

Ant motinos išausto rankšluosčio

Į ąžuolinį stalą...

Paruošiau vaišių ir jauniems,

Kad vestuves iškeltų

Ir jų vaikai netgi iš skudurų

Savo lėles papuoštų,

Prie pašalio sušildę siaustų.

Lenkiuosi Pričkui ir klausau,

Ką liepia ir pats DONELAITIS;

Dievo vardas aukščiau,

Kur netgi paukštis neskrenda...

Turtingam žodžiui, –

Kaip Tolminkiemio bažnyčioje, –

Priklaupę ant pavasario vagos

Ir šiandien pasimeskime.

Drauge su Ukrainos ir Baltarusijos patriotais Vilniuje

Kaimynai – su jais

Visa mūsų istorija,

Panašūs ir vilčių keliai,

Kad būsime laisvi, –

Kaip audros paukščiai,

Kalnų ereliai broliai

Ir kilsime į ateitį

Su savo vėliava,

Turėsime savo ribas,

Kad niekas jų neperžengtų

Per žemę ir per širdį

Nei dabar, nei ateity...

Auginsime ir taikos sėklas,

Būsime pasauliui pavyzdys,

Ko siekėme lig šiolei,

Nutiesime savo vaikams

Per visą dangų kilimą

Iš pasakų svajonėje,

Kad skristų juo jauni,

Net ir seni.

Maidanas ir Lietuva

Kokia graži Ukraina,

Garbingi, darbštūs žmonės,

Jų vėliavos gražiausios spalvos –

Tai mėlynas dangus,

Geltonos saulės spindulys,

Jose viltis, kad laimė

Ranka pasiekiama,

Ta rytdiena visai arti...

Pakilo, plaikstosi

Jų paskutinis žodis:

Gyvenimas – tai laimė,

Kai sava kalba kalbi.

Tegu ŠV. ŠIMTINĖ

Saugo iš dangaus

Gimtąją žemę,

Savo gentainius,

Visų tautų žmones,

Kas trokšta laisvės,

Žiūri tik į ateitį

Su žuvusiais, suluošintais, –

Tos žaizdos atmintyje neužgis...

Poezijos diena

Poezija – tai legenda

Iš protėvių gyvenimo,

Kada išnyksta

Kaip naktis

Juoda spalva,

Tada matai tik dangų,

Mintis gražias

Rašai jame...

To nebėra, gal ir nebuvo –

Tokia gili ir tolima erdvė,

Bet sieki nepasiekiamo pasaulio,

Iš kur atsklinda

Senolių net giesmė.

Poezija žodį atranda,

Kuris pasiekia dangų,

Pačias sielos gelmes,

Čia džiaugiasi ir verkia,

Kai ežeras nusenka...

Kodėl dangaus mažiau

Tada jame?

Poezija užpildo erčią

Ir kasdienybę pasaka paverčia, –

Ji amžina ir žemėje,

Ir danguje.

Neliūdėk

Gražias gėles

Galiu nuskynus dovanoti,

Pavasarį jas sėju,

Kad gėris sužydėtų,

Paskleistų kvapą

Prie atvirų langų,

Kiekvienas žiedas

Vasarą mylėtų,

Sušilęs ant gerų delnų...

Neliūdi net našlaitės,

Į saulę pažiūrėjusios,

Apsipila ryto rasa

Ir džiaugiasi bijūno gražumu...

Mūsų gimtinė - tai darželis,

Net rudenį gražus

Su astrų vainiku.

Kaip galima liūdėti,

Kada jurginai žydi

Iki pat šalnų?..

Sūnaus gimtadienis

Pavasaris – gimtadienis

Kiekvieno medžio

Ir sraunaus upelio, –

Saulės šilti delnai

Kiekvieną aukštyn kelia,

Tu jau užaugai,

Bet nepasenai, daigeli...

Išsivadavo gyvasis vanduo

Iš po šalto ledo –

Tai mūsų abiejų gimtadienis.

Dangus aukštai,

O žemė čia – po kojomis,

Paimkime nors lazdą,

Pasiremkime žalia šaka

Ir eikime į vasarą

Saulės taku,

Kad ir per ledą...

Pavasaris – gimtadienis.