2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Sudiev...

Rašau, piešiu
Laukinę gėlę -
Tiktai tokia
Ji man graži,
Kol jos nepasodina
Į gražų darželį,
Neaptveria, nelaisto
Ir neravi,
Kad ir draugų
Ranka iš pašalės...
Maniau, nupiešiu tėviškę, -
Kas eis pro šalį,
Sustos ant kiemo
Ir ilgai žiūrės,
Kur turškiasi antelė,
Tupi aukštai gandras,
Kaip rūksta dūmai,
Jei yra ugnies...
Matys ir motiną,
Lininį siūlą, verpstę
Ir tėvo dalgį,
Pamestą ant pradalgės;
Paskambins nytyse
Užstrigusią vis maldą,


Kai nuovargis
Atsigula man ant peties.
Sudiev...

Tik karklas

Pakelės karklui
Nėra vietos,
Jei plečiasi į kelią,
Jeigu jis nori eiti,
Būt kartu...
Dažnai užstoja
Kokiam trandaletui
Ir nesimato kiek toliau
Už pačią nosį,
Tada ir reškia
Su kirviu...
O ką darysi -
Jau seniai išasfaltuota
Ir nebeištiesinsi kelių...
Karklo žievė
Per kelią išsitiesia
Ir eina, skuba...
Matai?
Paskui tave.
Sykiu.

Baltieji dobilai

Kaip mažas priekaištas,
Kaip pakelės smūtkelis,
Kaip baigianti žydėt gėlė
Sustojau prie akmens,
Kuris anuos laikus dar mena
Ir šaukia, šaukia:“Neskubėk!“
Vaikystę tebegroja man čionai
Rausvos smilgų galvelės,
Tarytum sako:“Ką tu suradai
Beeidama pro šitą nuogą
Žemės lopinėlį, ant kurio
Tik iki juosmens žalia žalia
Ir mažyčiai pirštų antspaudėliai
Prie kiekvienos gegutės ašarėlės,
Nenušienautos taip ilgai.“
Nėra pievoj karvutės,
Nekvepia šiltas pienelis;
Kas gi suės,
Bet žydi, žydi
Vis baltieji dobilai...

Senoji sodyba

Visu pasieniu
Ir prie įėjimo -
Gėlių šimtai,
Pulkų pulkai.
Paskęsta akys
Tų žiedelių margumyne;
Kvepi kaip rūta,
Diemedžiu žaliu
Ilgai ilgai...
Čia daugelį jų
Prosenelė pasodino,
Todėl tokie šilti namai.
Dabar vaikaičiai bėga
Vis į žalumynus;
Iš miestų ir miestelių
Praminti į čia takai...
O sodas, sodas -
Obelų žydėjimo gražumas!
Ir vyšnios, trešnės
Šypsniais raudonais
Kiekvieną svečią apdalina:
-Ateik, dar kitąkart ateik.

Ramunių kalba

Kokia tyli kalba
Baltos ramunės;
Gal niekada
Baltų lapelių
Ir neskaičiavai.
Koks jų švelnus
Prisilietimas
Ir akių skaistumas,
Kada paklausi:
-Ar dar myli?
-Taip,- ir atsakys:
-Tave tiktai...
Per visą vasarą
Baltuoja krūmas,
Kaip nesikeičia
Jų mažyčiai skrituliai.
Tik man ir Tau
Suprantamai jos žiūri,
Kad nenuvystų
Mūsų širdyje žiedai.

Namų dvasia

Gražių gėlių vazonais
Puošiame seklyčią,
Kur susodinami svečiai.
Ir tąsyk išsišluoji gryčią,
Kad čia užsuks kažkas
Ir visai nelauktai.
Prie vartų žydi baltos gėlės,
Kaip žvakelės spindi
Sidabrinėje žvakidėje
Ir nieko jau daugiau nėra,
Jei šeimininkė pasitinka,
O ant prijuostės gėlytės,
Išsiuvinėtos dar močiutės
Ir saugotos metų metus -
Švariai, sausai...
Tada matai, kad akys švyti -
Tai namų dvasios juokiasi,
Papečkyje budinčios,
Ir kursto namų židinį
Vienodai ir šiltai.

Už dyką

Mažai kas turi
Tiek kantrybės,
Kaip mūsų žemė -
Motina gimtoji,-
Nuo kur pradėjome pėdas
Ir šitiek metų einame,
Žirgliojame...
Ir vis prieš ją dažnai
Mes keliame kumščius,
Kad maža davė,
Turtais neapkrovė,
Kad reikia dar patiems
Išarti dirvą, sėti, pjauti
Kepti pyragus -
Už mus to nepadaro
Niekas...
Kokia jinai kantri,
Kad priima visus
Už dyką...

Gyvenimas

Dabar žinau,
Nuo ko eiles pradėti:
Nuo žemės daigo pabaly;
Jis vandenėlio atsigėrė
Ir auga, auga, myli,
Vis dėkoja debesėliui,
Kad neišdžiuvo,
Nepaliko tik plika strėlė,
O ji skaudi, skaudi...
Ir verpetuoja vėjas
Jo rudą galvelę,
O ji tokia švelni,
Ir visą vasarą graži,
Tik rudeniop balti pūkeliai
Susprogs ir skris,
Labai toli nuskris...
Bus pievos baltos -
Sniegas klos takelį,
Visi mažieji pasiklys;
Galbūt vienintelė sėklelė
Sulauks pavasario,
Išdygs.

2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

"Rubikiai-ežero krantas"


Kiekviena valandėlė
Būna taip brangi,
Kai klausome melodijos,
Kuri bangas pralenkia,
Kurią vis sugeria vanduo
Ir ji jame ištirpsta;
Kas žmogui lieka
Šalia kasdienybės...
Daina sujungia,
Supina lyg į vainiką -
Ir taip surandame
Draugystę, meilę
Lyg paparčio žiedą.
Apsižvalgyk tiktai,
Juk rytas nepradingo...

Į kur nebe sugrįši

Skiriu Linutei

Koks gražus laikas,
Nors trumpai, -
Tokia valia,-
Jaunystė ir mergystė;
Kaip ilgakojė
Šarkos uodega
Takeliais slysta...
Paskui eini
Pasiramsčiuodama lazda,
Bijaisi eidama pakrypti,
Kad neparkristum
Kaip žolė žalia
Po dalgio ašmeniu,
Po giltinės skraiste,
Bet tarp kaštonų
Niekada nebe sugrįši...

Radau

Nuo ežero pakrantės
Pasisėmiau vieną saują,
Prie saulės spindulio,-
Ir kuo arčiau lenkiausi,
Vis šviesiau šviesiau...
Žibėjo smėlis, vabalėlis
Čia pat plaukioja -
Čia jo tikri namai;
Juk ne visai viena likau...
Ir nendrės šildosi,
Ir debesėlis tyliai plaukia,
Ir alksnis viršuje,
Ir žvirblis čirška kiek toliau,
Gegutė pavėlavusi:ku kū
Dar mane šaukiasi;
Kišenė-vis be pinigėlio -
Išėjau į kelią,
Viską pamiršau...
Oi, daug,
Kiek daug radau!

2011 m. birželio 28 d., antradienis

Medžio galia

Išdygsta mažas grūdas,
Auga, auga pamaži
Ir dideliu medžiu pavirsta.
Kasmet keičia lapus -
Tai ąžuolas giles
Išbarsto ant dirvonų...
Pasirenka jų paukščiai
Ir žiemos speigai
Negali jų kažkur nublokšti -
Čia pat, ant žemės,
Tūno lyg bičių koriai
Akutėmis į viršų
Prie senųjų šono.
Ir vėl pavasarį
Į saulę ropščiasi
Daigelis mažas,
Dar geltonas
Savo galia -
Išdygti ir žaliuoti,
Keisti tėvą,
Motiną.
Žaliuoja mūsų girioje
Didingi ąžuolai.

Mano kiemas

Mano kieme
Užaugo smilgos,
Darže didžiuliai kiečiai,
Dilgėlių miškai,
O apačioje žydi dobiliukai
Rausvais gražiais žiedais.
Tėvelis sakė,
Kad tokie - švedukai,
Nuo jų išpuntantys arkliai.
Aš glostau
Jų mažą galvutę
Ir netikiu,
Kad taip galėtų būti ,-
Nekaltas augalėlis,
Jis- skirtas saulei;
Visi mes-žemės augalai.
Vieną stiebelį
Sau nuskyniau,
Į sausą vazą pastačiau,
Kad net ir žiemą
Juos matydama
Būčiau geresnė
Nei vakar buvau...
Visą Tėvynę čia matau.

Malda kūrėjui

Nėra į saulę
Jokio kito kelio,
Tiktai su spinduliu
Aukščiau, aukščiau...
Ir stoviu rankoje
Laikydama kryželį
Su dievo atvaizdu,
Maldauju:neapleisk.
Čia mūsų Vilnius,
Aušros Vartai
Ir nieko kito
Jau nėra daugiau -
Tik mano kryžius,
Mano pačios rankos
Ir ant pačios širdies
Sudėtos kryžiumi:
-Prie Motinos ateik,
Prašau.
Nėra kitų ir prašymų
Ir nė kitos pagalbos,
Tik mano akys
Bėga dar toliau -
Į saulės ratą,
Begalinį lanką...
Kūrėjo rankose
Pasijutau.
Malda-tik Tau.

Laimės pasaga

Grožio pasaulis -
Tai branda,
Kada skaičiuoju
Nuo pradžios
Gyvenimą po saule;
Renkuosi
Laimės pasagą,
Tėvelio pamestą,
Bėrojo senojo,
O gal jau sarčio -
Seniai užartą...
Štai vėl iškilusi
Atodanga nauja
Išnyra ant vagos;
Per delną-randas.
Varnėnai nukasa
Ir paskutinį žvirgždą -
Blizga lietuje;
Pakabinau prie durų
Seno tvarto...
Dėlioju laimės minutes,
Apsižvalgau,
Kad tik tėvelis nesibartų,
Kam vėl kilnoju atmintį -
Reikėjo gal ten pat
Padėti ir užarti...

2011 m. birželio 26 d., sekmadienis

Senosios pilys

Jeigu turėtų Nemunas
Bėrųjų kojas ir akis,
Per visą tėvoniją
Jotų ir apžvelgtų,
Kur jo broleliai
Kažkada keliavo
Per dienas, naktis,
O kaulelius varnai
Skaičiavo...
Jeigu turėtų
Seserų kasas
Vilnelė ir srauni Neris,
Paleistų gal iki juosmens
Ir lauktų ant kalnelio,
Kada trimitas šauks,
Rauda rankas grąžys:
-Namo, berneli...
Jeigu turėčiau
Sakalo sparnus
Ar skardžią giesmę
Mažojo paukštelio,
Giedočiau himną
Prie aukštų pilių,
Kurios sugriuvo
Ir, kaip aš, paseno...

Kliūtis

Kada eini per mišką,
Medžių šakos kliūva;
Tada ranka sieki,
Brauki, lieti,
Kad eglės ar pušies
Dygus spyglys,
Netyčia ar kitaip,
Vis nepataikytų
Tau tiesiai į akis...
O plačios šaknys
Tiesiasi per mišką,
Kojos ima ir užkliūva -
Krenti arba nubrozdintas
Toliau eini...
Ant mano kelio
Medis sulapojo,
Kitas jau nudžiuvo -
Neprižiūrėjo jo genys.
Ir linksta, virpa kojos,-
Kaip mažas lapas,
Bijantis nukrist...
Užkliuvo ir kažkas širdy,
Sustingo gomury.

Odė MEILEI

Rankas dabar
Sudėjau maldai -
Ne dėl savęs,
O dėl žmonių,
Kuriems likimas
Nedavė mylėti,-
Pajusti šuolį
Lig paties dangaus,
Iki pačių žvaigždynų,
Saulės aukštumų,
Per kuriuos galima
Tik lėkti, skrieti...
Gali sau pasiimti
Tiek gražių jausmų,
Kad sugebėsi
Vandenis išlieti
Iš upeliukų
Ir žemės gelmių,
Į saują lašą
Gniauždamas gėrėtis.
Tada ir pamatysi -
Pamatysime abu,
Ką galima tik mylinčiam
Jausmais paliesti...
Duok ranką,
Eisime kartu,
Kol tuo ir Tu tikėsi.
Aš šia malda
Tikiu.

2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

Brendam

Šiandien tylu tylu -
Upelis ežerėlio laukia;
Prie šono po gertuvę,
Iš kurios laimingi geria.
Prisipila srovės šaltinių
Ir iš gilumų daina teškena.
Šešėliai brenda iš paskos,
Vėjelis lapą gena, gena,
Kad nesugrįžtų atgalios -
Tegu nuplaukia, te sužino,
Kaip ir kiti gyvena...
Nebūsiu vienišu lapu -
Kiek daug su manimi
Į srovę brenda...

Ryto giesmė

Nusilenkiau žemai
Savo Tėvynei -
Savo meilės krantui,
Iš kur atplaukia
Ir išplaukia į svetur laivai;
Prisiglaudžiau nendre
Prie ežero pakrantės,
Nuo kur dainuoja
Mano Lietuvos vaikai.
Nusiprausiau banga
Tyro vandens kaip ašara,
Iš gilumos atplaukusia,-
Tai sielos stygos
Skamba auštančiais rytais.
Pasiklausiau žilvičio,
Kuris šlama, gaudžia,
Kai sujuda virš mūsų
Debesų kriokliai.
Jaučiu, kad širdyje
Lakštingalos giesmė
Susikaupė ir virpa...
Atsiklaupiau prieš ją.
Saulute, ar matai?

Kaži kaži

Kaip greitai keičiasi
Žmogaus gyvenimas -
Su juo visų pasaulis;
Nuo to gal tampame
Prieinami, atviresni
Ir keičiame save,
Kiek sugebame
Arba galime,
Jeigu nenorime
Išlikti savimi...
Aplinkui sukasi
Kaip senas ratas
Amžinybės laikas -
Su juo leki, skubi
Ir nesuspėdamas klumpi...
Atsikeli ir pažiūri
Į savo širdies laikrodį:
Bus laikas ir sustos;
Jau neužvesi, nepasuksi
Atgalios rodyklės -
Ne ta kryptis...
Galbūt antrąkart gimę
Būtume ir geresni -
Kaži kaži...

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Tiesiog-esi


Skiriu Dariui Kuodžiui

Yra žmonių,
Yra ir datų,
Kuriuos pasirenki,
Draugauji
Ar tik per šventes
Prisimeni...
Kitus jauti
Netgi be žodžių -
Gaudai akimis;
Gali ramiai paklausti,
Ką šiandien
Tu veiki...
Yra kelių,
Kuriais drauge keliauji
Ir vieną slenkstį prieini.
Geriau ir man,
Ir Tau, kada žinai -
Jau viskas nueita,
Ne nauja,
Tik ačiū, kad Tu gyveni;
Tiesiog-esi.
Taip viskas paprasta,
Kai tokį žmogų
Lyg paparčio žiedą
Atrandi...
Esu su Tavimi.

Joninių pasaka



Tarp mano pirštų
Dar linguoja smilgos,
O nušienauta taip mažai.
Jau Joninės,
Papartis žydi...
Galbūt jau per vėlai?
Žalieji lapai
Saulėje nubalo,-
Kaip sodai kažkada -
Baltai baltai.
Ir lopšį motina
Seniai lingavo -
Iš jo išaugau,
Bet grįžčioju
Į jį dažnai...
Tos pasakos, sakytos
Ne tiktai tėvelio,
Apie stebuklą,
Su kuriuo suaugau,
Ką pati išgyvenau ...
Kiek daug mačiau,
O kiek ir pro pirštus
Skubėdama praleidau -
Tik akys įsižiūri
Jau kur kas giliau.
Gal aš iš pasakos gimiau?..

Žemai žemai...

Nusviro saulė,
Vakaras atbėgo,
Prisiglaudė dangus
Berželių viršūnėlėmis
Aukštai aukštai;
Žemiau krūmokšniai,
Jų tamsūs šešėliai
Ir upeliukai tekantys -
Žemai žemai...
Raudonis skruostuose
Staiga atlėgo...
Tu nuėjai ir nuėjai.
Gal pasiklydai?
Tolumoje Tavo pėdos
Vingiuoja vakare
Į ramų slėnį -
Taip žemai žemai.
Tik tyliai pašaukiau,
Ranką pakėliau -
Nusigręžei į vakarus,
Nusilenkei žemai,
Sudie man pasakei.
Oi, per ankstyvi
Būna vakarai -
Tenai, žemai...

Vakaro peizažas

Gražus dangus
Pavakary,
Kai saulės strėlės
Pro debesų kraštus
Susmigo į žemės akis:
Nušvito ne tik debesėliai,
Bet ir žolė -
Svyruoklė smilga
Miško pakrašty...
Ir sukasi,
Ir verpetuoja
Po lietaus
Šlapios galvelės
Vėjuje -
Ši našta laikina
Atsikratys...
Rugelis po žiemos
Jau atsikėlė,
Nubudo varpos
Pabary...
Dar glostau švelnų
Žiedų debesėlį
Žinodama,
Kad grūdas
Kris į delną,
Kris.

Vaivorykštė

Po vasaros lankas,
Vaivorykštės spalvas
Išleidau nuo kalvos
Svajonėse pasiganyti.
Surinko debesų
Mažytes properšas -
Net mėlis danguje matyti.
Kokia graži pilka spalva,
Ant kurios patalų
Jau visas spektras švyti;
Tik imk teptuką į rankas
Ir vesk per dangų,
Per širdies stygų raudas,
Kurias parodė man mamytė...
Pradėsiu gal nuo žemės,
Nuo pačių šaknų,
Į dangų lipti ir tapyti.
Ant medžio dega,
Purpuru raudona...
Sustingau tarsi apsėsta -
Palaiminta lietaus lašų,
Su ąžuolo lapu
Galvelė apšlakstyta.
Ryški geltona ir žalia,
Dar kiek žemiau
Įvairiaspalvė mėlyna;
Nereiks spalvų maišyti.
Tai mano sieloje susipina
Baltai baltų balta -
Visa jausmų gama,
Tai mūsų protėvių būtis
Naujai nušvitus.

Sava

Savo krašte
Ir tvoros žydi;
Savo kieme
Ir triukšmas savas -
Sava gaidžio giesmė,
Savas takelis
Nuo šaltinėlio
Iki savos gryčios
Ir žemės grumstas -
Juodas, įsitrynęs -
Lyg ta pūslė delne.
Ir savas rūpestis,
Ir nuovargis -
Nuo lopšio
Iki savo dienos
Jau paskutinės...
Ir ašara sava -
Skaidri, šilta...
Čia aš esu sava
Savo gimtinėje,
Kur teka upė -
Tai giesmė mana.

Saulės kelias

Žiūriu į dangų -
Spindi saulė,
O aplinkui debesėliai,-
Tarsi jos garbanos,
Apie akis šešėliai -
Žemės atspindžiai...
O ji mažytė prieš tave,
Tik vienas skritulėlis,
Kurią globoji, šildai
Ir skolos nepaprašai.
O mūsų žemė -
Vieni rėžiai:čia mano,
Tavo ir kaimyno,
Nuo kurio nors vagą
Kas pavasarį nurėžia
Ir eina vagos įstrižai...
Žmogus tik žemę padalino -
Upę, netgi vandenyną,
Kur tik žuvies daugiau,
Nors tuščia-nieko nesodina,
Gal tik garbės daugiau?..
Žmogus ir dangų padalino,
O debesėlis plaukia
Jau toliau-žemiau, aukščiau...
Jis laisvas, kaip saulutė,
Kuri graži, skaisti
Tarp daugelio žvaigždynų,
Turi tik savo,
Jai priklausančius kelius...
Kodėl ja neseka žmogus?

Perėja

Palijo ir nušvito
Gatvė ir šaligatvis baltai;
Tik juodas grindinys
Šalikele nuėjo ir nuėjo,
O aš pėdas skaičiuoju
Ir seku paskubomis -
Dienas tau atiduodu,
Tu man vis grąžini
Juodas naktis dažnai...
Sekundėmis matuoju.
Ir tamsoje matau
Tavo dangaus akis -
Pėsčiųjų perėja trumpa,-
Kaip šviesoforo lempų
Trys šviesūs žiburėliai.
Žalia užsidegė,
Aš pas tave skubu;
Kaip man suspėti
Į save pareit,
Kol užsidegs raudona...
Pakėliau galvą pakeliui -
Diena aukštai aukštai
Ir vėl prie šono.
Atrodo, viską pasidalinau,
Nakties nebebijau.
Sustok...
Geltona.

Pabūsiu žiogeliu

Nepaprastas
Pavasario laukimas -
Pirmo ledonešio,
Paskui medunešio
Iš liepų vasaros rytais.
Ir pirmo spiečiaus,
Kada senoji motinėlė
Iš avilio dukrelę
Į kitą namą vėl išleis...
Matau varnėnų pulkas
Virš žaliųjų vyšnių,
Po pievą žioplinėja
Jaunikliai gandrai
Ir kviečia žvirbliai
Mažutėlius į mokyklą -
Greit antrą vadą
Kregždės išsives
Ir lizdelius apleis.
Tokia darna -
Gamtos simfoniją girdžiu,
Kiek mena mano ausys,
Gyvosios uvertiūros.
Finalą gros
Tiktai žiemos speigai.
Oi, ne, dar ne...
Pievelėje smuikuoja
Vakare žiogai - - -
Ir aš su jais.

Mano langas

Nuvaliau šiandien
Dulkes nuo palangės
Ir baltą ramunėlę
Pamerkiau ir pastačiau.
Tegu žiūrės
Pro mano langą -
Į Tavo žvilgsnį
Atsakiau...
Rytoj nupiešiu medį
Prie pat lango,
Kai sulapos,
Bus daug ramiau -
Jau niekas nematys,
Koks vienišas
Šis kambarys,
Tuščia palangė,
Nes ramunėlės žiedas -
Tik šešėlis;
Naktį vėl išnyks
Ir nebegrįš daugiau.

Liepos šaka

Prisiglaudžiau
Prie liepos
Ir pavirtau šaka,
Žiemos nubalinta
Ir nušukuota rudens vėjo.
Pavasaris žaliuoja
Ir tirpsta, laša
Iš rytų šarma -
Šakelė saulei prisikėlė...
Pasilenkiau žemai,
Lapeliais uždengiau šešėlį;
Kažkur aukštai aukštai
Nuskrido vėjas
Į dangaus pakraštėlį.
Įsiklausiau
Į vasaros atodūsius:
-Kokia kaitra...
O žemė prakalbėjo:
-Tik nepalūžk
Ir prie kamieno prisiglausk.
Oi, liepų šakos
Šiandien sužydėjo...

Drugelių šokis

Pasibaigė dienos
Drugelių šokis;
Toks trumpas,
Ir toks laikinas
Visatos glėbyje.
Nuo jo prisilietimo
Net galva apsvaigo -
Jau vakaras bučiuoja
Į rausvas
Saulėlydžio
Lūpas, akis...
Kaip atminimų nosinaitės
Mazgelius rišu,
Į ateitį paleidžiu,-
Raudoniu saulė nudažys.
Meilės spalva
Praėjusias dienas ištirpdo...
Mėnulio pilnaty
Kitaip nušvis.
Oi, aš drugelių šokio
Sūkury!
Kokia šviesi naktis -
Matau Tavo akis.

Čia pat...

Sutvisko rytuose žara
Ir vėl pasislėpė
Tarp šlamančių berželių;
Sumirgo, išsijudino
Ir bėga, kas tik gyva,
Paauksintais takeliais.
Artyn artyn iš tolumos
Ir jau čia pat...
Kažkas už lango.
Ir nežinau, lietus
Ar saulės spindulys
Pašnibždomis skrebena.
Ištiesiau ranką,
Tu-čia pat...
Kokia dar šiluma plevena.
Įkaista pirštuose rytai
Ir ši diena
Tik Tavo mano -
Čia pat...

Joninių sonetas




Jonai, Janytės ir Joneliai -
Visų šalių, visų kraštų,
Kuriuose lankėsi šventieji
Ir krikštijo, ir laimino visus.

Papartis žydi žaliame miškelyje,
Darželiuose sesučių šalia rūtų,
Prie jazmino baltojo, krūmelyje,
Kur susitinka rankos mūsų abiejų...

Nuskyniau žiedą ir padovanojau,
Dabar laimingi-aš ir Tu.
Žaliuoja papartėlis, oi, žaliuoja,
Kai būname prie jo kartu.

Ir kyla debesėlyje vaivorykštė,
O gal tai laužo spindi atšvaitai?..

2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

Paparčio žiedas

Paparčio žiedo
Niekada aš neradau,
Gal neieškojau,
Tiktai prie jo ėjau,
Ilgai ilgai ėjau,
Kol po paparčiais
Nesimatė kojų -
Takelis baigėsi...
Sustojusi karpytus
Lapelius sklaidžiau;
Ten tuščia ir nyku -
Žiedelio nemačiau...
Laužų nekūriau
Ant kalnų, dirvonų,
Tiktai rytais
Nuodėgulius rinkau;
Skaudėjo medžiui,
Oi, skaudėjo -
Su juo degiau...
Kai nuo dainų
Upeliuose banga skambėjo,
Ant kranto atsisėdusi
Viltį plukdžiau,
Kad neštų, neštų
Gėlės žiedą -
Nuo ugnies būtume
Abi toliau...
Bet tąkart pamilau.


Duona ir vanduo



Prieš daugel metų
Žmonės priėmė legendą,
Kad Jonas krikštijo
Į vandenį pamerkdamas visus,
Kas troško sau taikos
Ir priėmė tarsi palaimą -
Tik basų kojų pėdose
Smiltelę, pagirdytą rasos.
Tik miškuose pražysta
Žaliasis papartis -
Laužai sulaižo medį,
Dūmuose ištirpsta žiedas
Nuo rausvos kaitros.
Kada aušra plėnis išsklaido,
Vėl grįžtama į vasarą -
Prie tos pačios pradžios...
Kur duona ir vanduo.

Laša

Kas dieną smeigia
Tarytum adata,
Jei ne peiliu,
Į pačią jautrią žaizdą;
Dar pasuka ratu,
Kad atsivertų prie senų
Ir naujos...
Niekas nerodo savo
Atvirų žaizdų;
Kitam, atrodo, irgi
Kas nors skauda.
Giliai giliai
Išbūna metais
Po smėlio sluoksniu,
Bet kyla ir iškyla
Tartum aidas.
Kiti gal net pamiršo,
Kas ir kaip-
Tik Tau vienam
Dar laša kraujas.


Gardu

Vienus gyvenimas išlepina
Sodindamas prie vaišių stalo -
Kasdien saldainis,
Pyragaitis su kremu.
Ir nebežino vaikas
Saiko jau už kito stalo,
Kaip juoda duona kvepia
Iš savų, žalių laukų...
Tada tik akys būna geros,
Kai duodi ir kitam riekelę
Iš saujelės-savo trupinių.
Gardu, gardu...

Skiriu Nagliui Striškai,Muzikos ir teatro Akademijos diplomantui



Šiandien tokia diena,
Kai čia pat Joninės,
Meilės aušros pradžia -
Visos svajonės išsipildo.
Rasa, lietus ir vėl rasa
Ant pievų ir kalneliuose,
Veide ir akyse
Taip spindi, spindi...
Ir ateities keliai
Pasaulio nepasiekiamo
Svarstyklėse tarsi laive
Virš visų kartais
Girgžda audroje...
Ir vėl pakyla -
Išsipildo.

2011 m. birželio 22 d., trečiadienis

Toks likimas

Maži drugeliai
Po šilto lietaus
Ant smėlio gelsvo
Sparnelius džiovina.
Pulkeliai mėlynų,
Oranžinių spalvų
Palaimos laukia,
Ją ir gaus-tai žino...
Kiekvienas skrenda,
Kur gimta vieta -
Savas ir laimingas,
Bet ratai rieda keliuku
Ir dulkėse sparnelių
Lieka atminimas...
Gal toks

likimas?..

2011 m. birželio 18 d., šeštadienis

Ateitis

Draugystė ir atsakomybė -
Tai mūsų bendras supratimas,
Kad Tu po viena saule gyveni.
O meilė, pagarba iš to ir kilo;
Mes pačios saulės apšviesti.
Kai salėje plevena
Vienas žodis -
LIETUVOS likimas,
Netyčia suklusti,
Apsižvalgai ir nutirpsti,-
Kiek čia žilų galvų
Ir kiek jaunimo -
Tokia ir mūsų ateitis.

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Gerumas

Gerumas Tavo rankų
Ir širdies gerumas.
Gerumas mūsų rankų -
Abiejų, kartu,
Kada apglėbę vienas kitą
Jaučiame gerumą
Ir laukiame to iš kitų...
Gerumas nuostabių akių -
Sielos gerumo,
Kurį matau,-
Matai ir Tu,
Kai išsiskleidžia žiedas
Rytmetį ankstyvą
Saulutės šiluma
Ir gerumu.

Piliarožė

Pažiūriu į gėles
Ir pamatau akis -
Lyg Tavo bruožai.
Paglostau ir jaučiu,
Kad rankos mostas
Toks švelnus ir atidus.
Pakyla prie akiduobių
Ir jau užverčia
Atsiminimų sąsiuvinį -
Rašytą , prirašytą -
Daug juodų spalvų...
Visur marguoja vasarą
Įvairiaspalvės gėlės,
Pačios išdygusios,
Nelaistomos net prie langų.
Gal prie akmens šilčiau:
Niekas neužmina
Ir šypsosi saulutei
Piliarožė žiedelius iškėlusi,
Išdygstanti kasmet
Lyg atmintis -
Kita spalva
Ir vis gražiau...

Pabučiavimas

Žiedelių pasaka -
Jos pusnyje
Nusiprausiau
Ir nusimaudžiau;
Tik apipylė jie mane
Gaiviu kvapu.
Žiedų rausvųjų vainike
Paskendo mano veidas
Ir iš svajų išbristi
Jau nebegaliu...
Lyg mano galvą
Tebeglosto Tavo rankos
Ir skruostuose
Po žiedą raustančių
Ir tviskančių jausmų -
Čia taip šviesu...
Nurimo širdyje -
Prisiglaudžiau
Ir užsimerkiau...
Kiek daug ant lūpų
Bučinių.


Laukimas



Žemės delne
Pražydo, žydi
Jau visi žiedai.
Dabar sulauksime
Rugių žydėjimo,
Kai varpos išsiskleis...
Jos nusilenkia žemei,
Padėkoja-byra, byra.
Siūbuoja jau dirva
Ir dažo mėlynai
Miežio grūdų laukimą.
Gyvenimo daigai
Išbėgo iš arimų...
Lietaus ir saulės,
Rankų mylimų
Lyg maldą, sieloje namų -
Tą šventą pašaukimą,
Kai akys geria sotį
Iš lygių laukų,
Širdies plakimo.

2011 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Vežimai



Kas kur važiuoja,
Tam ir toks vežimas -
Kartais užtenka vieno,
Kuris traukia, velka
Per purvyną gryną
Ir visus keturis ratus.
Gražiai, vis ristele
Per lygų grindinį,-
Tada vežimas rieda
Tarsi lašai iš prakaito
Per karštą nugarą,-
O į pakalnę-šuoliais,
Be vadžių ir stabdžių...
Kieno tu vežime važiuoji
Ar kas pakinko-to daina.
Karučiai tiktai tavo,
Jeigu veži tik pats save...
Geriausia išsitiesti
Korose, šiene.

Laše

Dažnai savęs paklausiu,
Iš kur tas jausmas -
Meilė...
Ar tai gamtos,
Ar Dievo dovana.
Bet juk ir viskas
Gimsta tik iš meilės -
Iš ten pradžių pradžia...
Myliu žolelę, gėlę,
Vabalėlį mažą;
Žiūrėdama į žemę
Matau ir saulę
Lapo atvaizde.
Lietaus balutėje
Ir debesėlį, žvaigždę,
O viskas ten, aukštai
Ir danguje...
Todėl bijau užrūstinti
Didžiulį dangų,
Kad nepaskęsčiau
Ašaros laše...

Kuo būti?

Šiandien norėjau
Pūkeliu pakilti
Ar plaukti į marias
Srauniuoju upeliu.
Rytoj galbūt norėsiu,
Prie Tavęs prigludus,
Sustoti ėžerėlyje
Lelijos žiedeliu...
Šią naktį bėgau į erdves,
Norėjau mėnuliu pavirsti -
Užtemdė žemė jo akis
Ir jis- gražuolis baltas -
Taip kažko nukaito,
Kad virto tik skituliuku...
O rytą atsikėliau
Ir išėjau į lauką,
Kur daug pražydusių gėlių.
Kvepėjo...
Kaip skaniai kvepėjo;
Galva taip sukosi
Nuo didelių bijūno
Ir jazmino puokštėmis
Sužydusių kerų.
Ir pajutau -
Ne veltui gyvenu...

2011 m. birželio 15 d., trečiadienis

Žydėjimas



Koks gražus
Pavasario žydėjimas,
Betgi laikinas ir trumpas;
Vasarėlė kvepianti
Irgi labai trumpa.
Raudonuoja žemuogės
Kalnų pakriaušėse
Ir gegučių ašarėlės
Pinasi didžiųjų smilgų
Gretose...Supasi -
Joms to gana...

Plaktukas



Tik skamba, skamba
Nuo ankstyvo ryto -
Čia dalgį pusto, plaka,
Rėžia pradalgę nauju dalgiu;
Po valandos-jis jau atšipęs
Ir vėl tik tak mažyčiu plaktuku.
Kitam kaimo krašte
Jau taiso rugiapjūtei,
Lankelį deda po dalgiu
Ir din dan dan geležtė
Į plaktuką atsišaukia
Rudens geltojo šauksmu.


Dar kitame kaimo gale
Girnapusę kala-grūdą šaukia:
-Ateik, byrėk auksiniu pluošteliu...
Ir byra , byra, byra miltai
Iš delno kvepiančiu šypsniu.

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Pyragai



Jau nuo seniai
Šventėms papuoštas
Buvo vaišių stalas.
Pyragas-tik svečiams,
O sau ir bėralinė duona,
Kad tik jos būtų kiekvienam;
Riekelė-mažam ir dideliam.
Mažutį pagranduką
Mama davė man...
Krikštynoms kepdavo
Baltą pyragą,-
Švarus takelis bus,
Kai tik nužengs
Vieną žingsnelį -
Nuo krosnies iki stalo,
Toliau jau savas kelias
Tiktai jam, vienam;
Gal grįstas ne pyragais...
Kaip netoli diena,
Kada svočia atneš,
Padės ant stalo
Vestuvinį,-
Kurį nužiedžia
Tik prityrusios...
O kiaušinienė svečiui -
Nekviestam.