2009 m. kovo 31 d., antradienis

Pavasarėlis



Dabar gražu...pavasarėlis.
Atrodo bėga, griūva kamuoliais
Balti kaip pūkas debesėliai,
O properšose spindi saulė
Ir nenusakoma spalva dažytas mėlis.
Su jais ir atmintis atbėga,
Užgriūva širdį džiaugsmas, šypsena,
Bet vos į kitą pusę pažiūrėjau-
Tenai prabėgusių dienų
Įvairiaspalvė lavina...
Ir ko daugiau, ar dangaus mėlio,
Balto balto debesėlio,
O kartais veriasi čia pat
Ilgų naktų gili tamsa...
Ir nematau, kur visa tai nubėga,
Kada prasideda naujos dienos aušra.
Gal tu žinai,padėk suvokti žemės jėgą-
Prabusti saulės spinduliams
Prašvitus akyse.
2009

Atsakomybė



Gal kai kada pasikartoju
Ir žodžiai nuskamba keistai,
Jei šitiek metų ėjom, nesustojom;
Išbarstėme dienas sau iš paskos,
O grūdelius surinko skrisdami
Pro šalį paukščiai-jau kitų tėvų vaikai...
Galbūt parskridę sakė, kad nenoriai
Per slenkstį pas mane ateina gan dažnai,
Nes knygose sugula žmogaus mintys, norai,
O juos suprasti sekasi gana blogai,
Jei pats dar to neišgyvenai...
Dabar po šitiek metų viskas užmaršty
Ir LAIKAS lyg upelyje vanduo
Suplaukia ir tarsi per gyslas eina,
Pribėga atmintis ir prisiglaudžia prie širdies.
Girdžiu-prieš šimtmečius dainuotos dainos
Dar neprarado žavesio, vilties...
Kas buvo, kas dar bus
Ar šiaip nematomai praeina,
Į delnus saulės spinduliais nušvis,
Net ir tada, kada giesmė
Nuo vienišo kalnelio sklinda-
Už viską atsakingas žemėje jausies.
2009

304 palatos ligonių padėka



Žmogaus gyvybė-tarsi žemuogės stiebelis,
Nors žiemą nuruduoja, bet gyva šaknis,
Kai vėjas smilgas įsiūbuoja,
Pražysta...gyvas vėl baltas žiedelis.
Ir sirpsta tartum kraujo lašas-gyvastis.
2009

Šventa pareiga



Tarsi kalnų griūtis
Atrieda skausmas-
Gyvenimo medelis lūžta
Ir suskamba graudi rauda...
Kaip šiaurės vėjas
Kryžkelėje stabteli, nuūžia-
Su juo ir nerimas
Ir kraują stingdantis pagalbos šauksmas-
Padėti meldžianti akių šviesa.
Prie balto stalo stovi susikaupę
Tarsi balti beržai-chirurgai, seserys-
Gyvybę sauganti lyg stygą brigada.
Atodūsis. Sučiauptos lūpos.
Nušvinta žiburėlis-akių džiaugsmas-
Tai dar viena išgelbėta gyvybė
Ir laimės kupina gyvenimo giesmė tyra.
Kai prie altoriaus nuolatos priklaupiam,
Dėkojam Dievui ir už suteiktas jėgas...
Čia stovi atmintis-
Tik paprastų žmonių paveikslas
Ir pavardės, vardai...
Tik Dievo kūrinį išsaugoję,
Atlikę šventą pareigą
Prieš žmogų, artimuosius, Dievą;
Baltais chalatais žmonės-
Jų kasdieninio darbo pareiga šventa.
2009

Pradinukės

Pirmokėlės...Onutė ,Aldutė ir kitos
Vajėšių vienkiemis-
Išbėgusių žmonių
Nuo pokario sodyba,
Keli suolai prigludę kambary
Ir mokytoja, kurią taip retai
Matydavom prie knygos-
Daugiau su vaikeliu ant rankų
Ir besiruošiančią virtuvėje,
O mes lyg mažos auklės
Jai bėgome padėti,
Kai čirpia jos vaikelis.
O, koks gražus jis buvo man pyplys...
Susėsdavom į suolą
Pertraukėlę trumpą
Ir traukiam, ką turėjom...
Kokia skani
Namie sumaltos duonos žiauberis.
Pasidalinam, barstom druskos-
Ne visada jos mamos ir turėjo,
Nes reikia į miestelį pirktis,
O jisai gana toli...
Kai grįždavom namo,
Suošdavo Paelmės medžiai
Lyg vargonai...
Iki Kalėdų taip kvepėjo
Klėty antaniniai obuoliai.
Ir padalindavo visom po obuolį-
Ir nesvarbu, kieno mama tau duoda;
Ir sriubos dubenėlis,
Rodos, savas ir ne gėda jį priimt.
Vėl bėgame tolyn
Kalnelių spindinčiom pakriaušėm
Ir kiek kalbos surasdavom-
Svajonių aibės, nes buvome
Pasauliui atviri vaikai...
O po kiek metų,
Kai mūsiškiai kiek paaugo,
Tu priėmei, kaip savo, visai dienai
Ir buvau rami, nes Tu su jais.
Ir neužtenka "ačiū"tarsi žiedų klevui,
Kada nebelaša sula, o lapai dar maži...
Po šitiek metų akys lieka savos.
Tu man-gyvenimo dalis.
2009

2009 m. kovo 30 d., pirmadienis

Paelmės pievos

Skiriu vaikystės draugei Onutei
Prisimeni,kaip buvo gražios
Paelmės pievos.
Ir nesvarbu, kad vidury kemsai.
Kaip visos, kas pavasarį apsemiamos
Šiurkščios viksvos,
Retai šienaujamos ir gyvulių neėdamas
Tas rudas šienas, bet grėbėme,
Kai suguldydavo į pradalges
Kaimynai šienpjoviai...
Saulutė gulasi į šviežią rasą
Ir dūzgia bitės, kai jas užkliudai,
Įpykusios taip gina savo būstą,
Kada mergiotės bėgame kas sau
Per Elmės brastą
Vaikydamos su viksvų gniužulais...
Kai virš galvos jos suko ratą,
Nugynė nedoras, galvojo...
Bet likdavo pliki koriai.
Susėsdavom ant apvartytų pradalgių,
Perštėdavo tarpupirščiai,
O blauzdose gaidžiukų skiauterės-
Raudoni dryžių ratai
Ir kaklas, lyg puode nučirškintas,
Taip peršti dar ilgai...
Saulutė kyla vis aukščiau
Ir išgaruoja rasos...
Sukaitusios pažiūrim viena kitai į akis
Ir traukiame ąsotį,
Kur plūduriuoja duona,
Uogienės lašas
Ir cukraus gabalėlis , jeigu rasis...
O iš kišenių kyšo
Iš apleistos sodybos obuoliai.
Prisimeni ir dainą tylią, gražią,
Nors dirbome ne sau, veltui,
Bet rankos glostė grėblį
Ir akyse spindėjo drėgnos rasos...
Prisimenu, ir visa tai
Tarsi dabar matau.
2009

Tereikia tik prisėsti



Žiūrėk-sutūpę ant šakutės
Du maži paukšteliai-
Ne balandėliai-čirškauja smagiai...
Pora kaip vienas kitą saugo,
Plunksneles apžiūri, pakedena,
Kai vienas skrenda, kitas iš paskos-
Kažkur nutolsta jų balsai...
Prie stalo galvos dvi palinkusios,
O akys susitikt negali,
Galbūt neleidžia pasakytų žodžių
Dar pikti garsai.
O gal tereikia atsisėsti kaip paukšteliams,
Pamiršti nuoskaudas senas
Ir skristi širdimi...
Kiek gero atmintis
Dar šiandien duoti gali...
Girdėsis dviejų paukščių
Sklindantys balsai.
2009

Motinai



Skiriu chirurgo Giedručio Klimkevičiaus motinai
Dėkoju motinai,
Iškėlusiai ant rankų
Į dienos šviesą ,
Kur visų pradžių pradžia,
Mažytį kūdikį, kuris užaugęs
Pradžiugina pasaulį
Ir Tave, mane...
Ir bėgo šviesios dienos,
Žiemos naktys šaltos,
Lizdeliuose čirškėjo
Ne viena vada...
Gyvenimas vėl glustelėjo
Prie krūtinės ir prie Tavo rankų,
Vėl priglaudė kitus,
Nes tu-mama.
Dabar jau tavo akys šventos,
Nes sūnų gražų,
Spinduliuojančios širdies matai.
Ir neapčiuopiama ugnis plevena,
Jeigu kasdien prie Tavo slenksčio
Ramybės valandą, tyloj
Pastovi, nors trumpam, Tavo vaikai.
2009

Mėlynės

Skiriu mamytei Julijai
Kaip kvepia Pašilėj mėlynės
Ir tavo akys tarsi mėlynas dangus.
Atsiveria seni prisiminimai,
Kai skinam uogas tarsi ašaras
Ranka pamėlusia nuo tų saldžių mėlynių...
Juokingai gražios, išteptais žandais
Ir sieloje toks žydras, apšviestas dangus.
Kol prirenku pritūpus prie kupstelio saują,
Tau pusė miško, rodos, jau glėby,
O ant kelmų prisėdę trys vaikaičiai
Uogeles ragauja... tokia tyla, ramybė
Lyg ant žalių šakelių bręsta uogos naujos...
Su kokia meile, būdavo, į juos žiūri.
Dabar po šitiek metų viskas kito
Ir vaikai užaugo, tik meilė netelpa širdy...
Mamyte, ačiū tau, už tą regėjimą lyg saulę-
Tiktai dėl šito jausmo gal ir gyveni.
2009

2009 m. kovo 29 d., sekmadienis

Odė žmonėms su baltais chalatais

Skiriu Anykščių ligoninės chirurginio skyriaus vedėjui Giedručiui Klimkevičiui

Per daug aukštomis frazėmis kalbėti
Ir kažką išaukštint neįpratus.
To nusipelno tik balti beržai,
Bet kai žiūriu į žmones
Su baltais chalatais,
Atrodo, beržas eina lyg šviesa gražiai...
Nepaprasta, kas žmoguje pamato,
O klausimų dar lieka,
Rebusų neišspręstų šimtai...
Matau-nušvitusios lyg baltas beržas
Melsvos Jūsų akys,
Ir , rodos, Jūsų rankų visai nebijai.
Kokios širdies turėtų būti ir namiškiai,
Kaip jūsų triūsą, atidumą vertina
Savi vaikai, kai sėdasi dažnai
Vieni prie namų stalo ,
O mama ,tėtis budi prie ligonių vakarais-
Ir naktys praslenka su jais.
Visai ne odė, panegirika išėjo-
Tik Jūsų kasdieninio darbo apmatai...
Lyg gulintys ant mūsų gėrio stalo
Sugrįžusios gyvybės šilti
Duonos kepalėliai-
Žmogaus likimas, jo gyvenimas,
Lyg iš baltų beržų širdies
Atbėgę meilės aitvarai.
2009

2009 m. kovo 11 d., trečiadienis

Nauja viltis



Pavasario varpai
Pradėjo gausti-
Dangaus skliaute
Din-dan girdi,
Kur debesėlis baltas
Saulės apšviestas atplaukia,
Atklysta aidas
Ir pažyra spindulių
Karšta ugnis...
Seniai jau samanas prikėlė,
Beržų sula jau kapsi
Į atšalusias naktis.
Prie miško tako spogsta
Ir lazdyno pumpurėliai,
O širdyje naujų svajų audra-
Viltis kaip saulės spindulys.
2009

Spindulių liūtis



Einu tik spindulių pagauti,
Nuo eglių krintančių lašų
Ir drebulėlę guosti,
Beržui nusilenkti;
Po ąžuolu sustojus
Pajusti stiprų juosmenį
Ir pasidžiaugti uosio gražumu.
Šermukšnio uogomis
Papuošti galvą-
Ant kadagio vainiko uogos
Raudonuoja lyg ugnis.
Ištirpsta visos žemės spalvos
Po mėlynu dangaus skliautu.
O,kokia saulės spindulių liūtis!
2009

Laukiu



Į ką žiūrėtum,
Jei nebūtų miško,
Juk visos žuvys po ledu,
O laukuose
Greiti tie kiškiai,
Kad pamatysi
Tiktai baltus
Uodegų galus.
O medžiai
Niekur nuo manęs nebėga,
Dar pasikviečia
Prie savęs kelmai;
Brendu pas juos
Net per giliausią sniegą...
Tikrai žinau,
Kad būsiu laukiama,
Nes jie-tikri draugai.
O tu, ar pašaukei?
2009

Kūrybos kaina



Kasdien matau
Saulutės juoką,
Kai debesų danguj nedaug,-
Dažnai ji būna pasislėpus,-
Tada vos užsimerkiu
Ir ją pamatau.
Ne veltui ir galiūnas Prometėjas
Gal pagailėjo menko,
Ugnies neturinčio žmogaus
Ir jo kūrybines jėgas prikėlė-
Gyvenimas nebūna be dangaus.
Bet kas pagilina žaizdas?
Kasdien snapu per kepenis-
Skaudžiausią vietą...
Tarsi žaizdre įkaitinta,
Karšta dar geležim,
Kai saulės nematau.
2009

2009 m. kovo 10 d., antradienis

Neatsakyti klausimai



Jau sniegas ant šakų išmirko
Kaip nakčiai lietuje
Išdžiaustyti baltieji skalbiniai
Ir medžių pumpurai išbrinko,
O gamtoje dar klausimų šimtai.
Lyg niekas ir žinot nenori,
Kada į veidą vėl papūs pietys,
Kada saulutė nudžiovins dirvonus,
Lizde kada jau slėpsis vieversys.
O aš visus paklausti noriu-
Tokia smalsi pasidariau,
Kai sniego pūpsančius karolius
Miške dar šiandien pamačiau.
Bet visko jau nesužinosiu-
Tokie trumpi žmogaus ieškojimai
Ir atmintis...tarsi kankorėžių liūtis.

Reikia rinktis

Pavasaris.
Saulutė žadina kaštoną,
Nes sprogsta karklai,
Lazdynų šiepiasi žiedai.
Dar tyli vieversys,
O ant margų dirvonų
Ji tebešildo baltą sniegą
Ir krebždena žolę-
Ši dar tyliai miega
Lyg apsiklojusi
Pernykščiais apdarais.
Kažkas kiekvieną žadina
Iš žiemos miego...
Atsikeliu, aplink dairaus-
Toli nubėgo mano jaunos dienos...
Renkuosi, kas šviesu
Ir kas arčiau.
2009

Nakties nebus


Sustojo vakaras
Prie dangaus vartų-
Nusiyrė saulutė
Į debesų pilkas marias...
Raudonai nusidažė
Mano sodžiaus
Daržinės ir tvartai,
Namų stogai-
Langai užvėrė langines.
Sustojo vakaras prie slenksčio-
Rakto skylutėje
Atrado dar naujas ertmes,
Nušvito spindulėlis
Ir ant mano stalo,
Nuklydo paslapčia
Į man ir tau
Vos matomas ir tolimas erdves.
Ir išėjau šį vakarą
Labanakt saulei pasakyti;
Nakties nebus-
Budėsiu šalia savo ateities.
2009

Kelmelis

Žiūrėk, kelmelis senas,
Bet dar žalias žalias-
Kiti jau medžiai numetė lapus,
O jis stovės per visą žiemą
Ir laikys jį samanos,
Vadins-mūsų senelis,
Maitintojas, rūpintojėlis;
Ir kas gi mes be jo...
O po kiek metų vėl išaugs
Jo vietoje medelis,
Išskleis lapus ir vėl nudžius...
Šis gamtos ritmas stebina
Ir suktis pagal laikrodžio
Rodyklę verčia,
Kad į kelmelį,
Būtum panašus.
2009

Paukščiai skrenda

Žiūriu į dangų-
Paukščiai skrenda
Ir laukiu polėkio,
Melsvo dangaus prašau:
Duok nors kraštelį
Balto debesėlio,
O žemėje atrodo
Kartais nesaugu...
Gal jiems geriau?
Kai išgirstu storžievį,
Dvasios ubagą-beraštį,
Dažniausiai atsakau
Jam tuo pačiu...
Labiausiai žeidžia
Pojūtis, kad tu esi
Nereikalingas ir mažesnis,-
Lyg paukštis
Parištais sparnais
Arba visai be jų.
2009

2009 m. kovo 9 d., pirmadienis

Kas netikra

Nėra kur prasilenkt
Su likimu,
Tokie siauri keleliai
Susieina...
Kai susitinkame,
Suglaudžiame pečius,
Per širdį virpesys
Nueina.
Patikrinu savo jausmus
Ir paliečiu pražilusius
Jau plaukus.
Kiek mano kelyje
Išbandymų dar bus?
Ar atsispirsiu,
Jei išgirsiu netikrus,
Likimo paspęstus,
Melu matuojamus
Šablonus jau senus...
Labiausiai, ko bijau,
Kad tai žinodama,
Nė žodžio nepratarsiu.
2009

Vaikai


Kaip vejasi
Suaugusius mažieji
Ir ima pavyzdį ,
Didžiuojasi tėvais;
Kaip nori būt panašūs,
O vėliau pajunta norą
Būt nepakartojamu kiekvienas
Ir sugalvoja-išsiskirti reik.
Gerai, jeigu tvirtas kamienas,
Yra šalia ranka,
Į kurią galima,
Kai reikia, atsiremt...
Kitų keliai susipina
Ir nuvingiuoja vienas-
Nebepažįsta net tikri tėvai.
2009

Kas liko nuo Kaziuko mugės

Pasibaigė pavasario lauktuvės
Ir išdardėjo į namus pirkliai,
Kas liko nuo Kaziuko mugės
Visus metus stovės paminklais
Prie židinių ir ant palangių-
Prakalbins einančius pro šalį,
Paskatina kasdien nukelt
Prieš meną iš širdies kepurę
Ir į rankas pačiam, ką sieloje turi,
Pakelt į saulę ir kitiems atskleist.
2009

Žodžius taisau

Visi dažniausiai jaučiame
Vieningą žemės pulsą,
Gyvenimui atėję
Tarsi iš dangaus-
Žvaigžde nukritę į kelius,
Kurie kiekvieną veda
Per žemės rutulį
Ir dar kažkur toliau...
Akimirką ištirpstame,
Lietaus lašais
Į žemę prasisunkiam
Ir vėlei kylame iki dangaus...
Lyg paveikslėlyje gražiam
Matau savo likimą-
Į duonos kąsnelius
Savo dienas padalinau.
Tik vieną žodį iš gyvenimo
MIRTIS ištryniau,
Kasdieną LAIMĖ
Žodį pataisau.
2009

2009 m. kovo 8 d., sekmadienis

Tėvynės spalvos

Seniai mačiau,
Koks grožis to dangaus,
Kada į jo platybes
Iškyla tarsi lavina-
Tai debesų griūtis...
Sodri spalva trumpam išdyla,
O pakraščiai nuo žemės kyla.
Ten, kur miškai, žalia.
Kalvelėse saulutė
Spindulius dalina-
Raudoniu nusidažo sutema.
Kiek akys mato,
Suprantu-mano tėvynė,
Kur mėlynieji ežerai,
Juodoji žemė...
Prie jos prigludusi
Alsuoja Lietuva.
2009

Gal pasirinko...

Stebėtis verčia
Nenukritę lapai.
Kodėl jie nepaklūsta?
Gal gyvybė šaukia
Daug labiau negu kerai,
Kad prie kitų prigludęs,
Likimui pasidavęs
Gali kaip ir visi
Ramiai pasenti,
O ne prieš vėją pasišiaušęs
Kybotum vienas
Ir per speigą
Šakos gimtosios neapleistum...
Taip būna kartais-
Nedažnai.

Prabėgo-išlikau

Slidžiais gyvenimo takeliais
Pro mano langus
Bėga debesų banga.
Išsnigo snigo visą žiemą,
Dabar į veidą purškia
Šalta šlapdriba...
Gal daugelis
Skaudesnių žodžių laukia,
Bet mano patirtis sena-
Kai išsilieja iš dangaus
Daugybė gniūžčių šalčio,
Išdžiūsta ašara karšta...
Ir vėl einu iškėlus galvą,
Ori, kad išlikau sausa,
Ir nepaslydau prie takelio,
Kuriuo prabėgo bėgo
Vėjas su audra.
2009

Padėka už viską

Pasipuošė gėle
Mažytis mano stalas,
Čia sėduosi ir naktį
Su eilių daina...
Dabar tik padėka
Į lūpas atkeliavo
Ir liejasi tylia giesme.
Kas pasitiktų be Tavęs
Prie mūsų namo slenksčio,
Kai lauki iš miškų
Pargrįžtančios namo;
Kas duotų sielai
Iki galo atsiverti,
Be pritariančio žvilgsnio
Be Tavo rankų šilumos.
Neskrisčiau į erdves,
Jei būčiau gulbė vienišoji-
Besparniai paukščiai
Nesuka aukštai lizdų...
Tiki manim?
Aš Tavimi tikiu.
2009

2009 m. kovo 7 d., šeštadienis

Dar tyli vieversys

Lyg melsvame rūke
Paskęsta saulės aukso ratas-
Prasiaučia vėjas,
Mirga vėl miškai...
Tylos pasiklausysiu,
Ką viduržiemį įveikusi
Žemelė šneka...
O gal tik zylės čirškia,
Kovarniai parskridę
Lizdui vietą renka,
Pernykštį gandro būstą
Nutupia varnai?...
Mažyliai paukščiai
Traukiasi būriais į Šiaurę.
Nejaugi jau parskrido
Mūsų vieversiai?
Pavasarėjančiam danguj
Dar nesišypso saulė,
Todėl ir mano sieloje
Taip tuščia , neramu...
O gal ne vien dėl jų?
2009

Minčių spiečius

Nusiprausė širdis
Pavasario danguj
Kaip žvirblis
Atitirpusioj balutėj.
Vėl supleveno svajos,
Gimė šiąnakt paslaptis...
Nuskrido ten,aukštai,
Į žavinčią pasaulio būtį
Iš akinančios pilnaties,
Taip užsitęsusios žiemos,
Panoro saulėje pabūti
Prie degančio ugniakuro-
Neblėstančios vilties.
O jei su tavimi dabar
Galėčiau dieną mintyse
Pusiau pasidalinti-
Tu pasiimtum šviesą,
Man dar liktų žodžio
Magiška prasmė...
Įsuktume naujam gyvenimui
Žvaigždynų spiečių-
Skintume miške žibutę,
Jeigu nebūtų ilgų metų
Už pečių naštos.
2009

Žiemos pabaigos pasaka

Statau pasakų namelį
Iš šiaudinių pamatų:
Langelius tik iš šakelių,
Sienos-iš tvirtų šaknų.
Stogui nuskyniau lapelį,
Kaminas-tuščių kelmų.
Nežinau, kada įeisiu
Pro duris iš samanų.
Žengdama per gėlių slenkstį
Ant ragelių kabinu
Iš vilkabirbių švelnutį paltą
Ir į trobą nepabeldus
Visai nakčiai sugrįžtu,
Kur stirnelės žiemą šaltą
Kaukši pasagėlėm ledą
Iš auksinių pinigų...
Atnešu ir dainą paukščių
Iš eglynų prie Mušėjaus
Ir Rubikių ežerų.
Židinį naujai užkursim
Iš nendryno jau sausų stiebų.
Pasaką visiems paseksiu,
Paklausykite giesmių...
Rytą pasitiksim greitai
Po dangaus žydru skliautu.
2009

Su švente

Gal blogas ženklas
Dovaną padovanoti,
Bet šitą sykį
Ištiesus ranką
Pas tave einu;
Nešu gėles,
Kurias man dovanojo
Artimas žmogus
Ne pirmą sykį
Vis su bučiniu švelniu.
Žinau , nenusigręši
Ir mielai priimsi,
Juk dar padėkosi-
Nes moteris švelni esi,
O mano bučinį
Ir iš toli pajusi...
Šampano taurėje
Nuskęsta vakaras-
Kaip šypsnys gėlėse,
Lyg žvakės virpanti ugnis.
2009

Prisiglauskim


Prisiglauskim prie medžio pečių-
Gerą šypseną, tikrą pajauskim.

Suieškokim tarp beržo šakų-
Nė vienos be skriaudos nenulaužkim...

Nesugriaukim vilties pamatų-
Saulės mirksinčio žvilgsnio palaukim.

Nesigraužkim dėl savo klaidų,
Jeigu jų nekartojam daug kartų.
2009

Laisvės vėliava

Prie Aušros vartų
Meldžiame sveikatos,
Dėkojam Dievo motinai,
Kad saugo mus.
Prie Signatarų namų
Atsigręžę SAVO
Vėliavą pamatom;
Toliau, prie bokšto,
Žuvusius-ne artimuosius,
Bet SAVUS.
Šventi ženklai,
Kur laisvė-ženklas,
Kur vėliava-
Ten kraujo lašas,
Šventintas širdy...
O kovo 11 pavasarį
Prie mūsų Laisvės
Kiekvienam lietuviui
Vėliavą iškelkim,
Tada visi mus gerbs-
Pasaulis pamatys.
2009

2009 m. kovo 6 d., penktadienis

Nuo stogų laša

Kai nuo stogų
Nutirpsta sniegas,
Tyliai kapsi,
Išsprūsta nuo širdies
Tarsi kurti malda-
Duok man ramybės gurkšnį
Ir tylos mažytį lašą ;
Girdėčiau, kaip atsitrenkė
Į žemę sutema.
Pasikeliu nuo stalo,
Kažkas atsiprašo,
Išeina pro duris-
Lauke žvarbi pūga.
Nesugrąžinsi jau išėjusių,
O nuo stogų
Vis laša, laša, laša...
Ir pagaliau-
Ramybės valanda.
O!Neiškeisiu jos dabar
Į šaltą snaigės lašą-
Kaip trūksta žodžio,
Kad esi šalia.
2009

Išeiviai iš gimtinės

Ko pasiklausiu, kai paklysiu
Tarp tankių brūzgynų,
Kaip rasiu taką į namus?
Juk eglės savo vietą žino
Ir paukščiai atpažįsta
Pernykščius miškus-
Varnėnai randa inkilus senus.
Gimtinės kalvos ir sodyba
Suniokotos ir apleistos,
Išsižadėtas namas
Jau nebekelia prisiminimų
Nei gražių jausmų-
Kasdien einu į nykią pelkę
Vadindama giria, savo mišku...
O kaip tada žmogus turėtų jaustis,
Kai toli toli tėvynė?..
Išeivis Lietuvos-
Ir kiek dabar tokių.
2009

Į saulę skatink eiti

Saulute, maža tavo
Šypsnio ir šiltų akių-
Prie lango pas mane
Kasdien ateik, kai šaukiam,
Barstyk į delnus
Spindulius, o širdyje
Uždek ugnelę mažą;
Paskui save mane
Pakviesk ir skatink eiti.
Kalbėti tarsi atspindį
Šviesos žodžius,
Prie kiekvienos širdies
Su šypsena prieiti...
Ir ne tada, kai linksma,
Sakau pačius gražiausius,
Meilės linkinčius žodžius,
O kada saulės mums
Labiausiai reikia.
2009

2009 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Ką atrandi ar prarandi

Net mažas kelmas
Turi savo vietą;
Ir nukirstas dar būna
Prie savo draugų.
Kodėl tik žmonės
Kaip klajūnai paukščiai
Blaškos po pasaulį,
Kas juos eiti kviečia,
Nepasirinkus kelio-nesaugu...
Po netekčių ir praradimų
Kaip gera net sapnuot namus;
Lyg Biblijos klajoklis
Arba piligrimas
Sustoja ties savo slenksčiu.
O kiek nubloškia,
Vėjo plaikstomas likimas-
Grūmoja vis pusiaukelėje:
Pirmyn-baugu, o grįžti-
Nesmagu.
2009

Žodis iš pavasario dangaus

O,koks dangus!
Pavasaris pro debesėlį žiūri,
Po mišką sklando
Saulės spinduliai-
Paliečia medžių šakose
Išsirpusį mažytį pumpurėlį
Ir kviečia į erdves
Kaip į namus...
O atsiverti visada
Iš naujo reikia,
Kad būtų šviežias
Oras ir skaidrus dangus.
Be lapų žalumos
Ir naujas rytas neateina;
Juk naktį pasiruošęs
Skleidžiasi ir žodis,
Eina ir pas jus-
Taip mylimus,savus.
2009

Kaziuko mugė

Skiriu Janinai ir Alfonsui -meistriukams

Dangaus mėlynės atspindžiai
Vis gula į gerumo raštą...
Kai skęsta debesėly spinduliai,
Nudažo meilės spalvomis
Mažytį mano kraštą...
Kazimierinės-naujo meto pranašai
Jau atšvęstos, meistrų šimtai
Prie aikščių stoviniavo-
Nebūtinai, kad pirktum prašė.
Jų rankų mitrumu ir išmone
Lietuviški žaislai, papuošalai
Kaziuko mugę kasmet puošia.
O gėlės, medžio raižiniai
Autentiška meno galia
Subūrė Lietuvą prie vieno stalo-
Iš svetimų kraštų atvykę
Mažai pažįstami, svečiai
Išsiveža namo po vieną saulę
Iš lietuviškų miškų-
Ir džiaugsmą lyg medžio šakelę.

Didžioji laimė

Visi mes stiebiamės,
Kad pamatytume aukštai
Visam pasauliui skirtą
Vieną melsvą dangų...
Skaičiuoju krintančias
Žvaigždes dažnai,
Manau, kad krinta
Man į delną iš aukštai
Vienintelė-tik mano laimė.
Po sielos polėkio apsižvalgau-
Toli padebesiais klajoja
Dar nepaliekanti manęs
Skaisčioji saulė.
O gal tiktai atrodo man vienai,
Kad tai yra didžioji
Mano laimė?..

2009 m. kovo 4 d., trečiadienis

Gyvenimo ironija

Visi žemės gyventojai
Vienodai, sako, lygūs...
O kaip atskirti gerą
Nuo piktų ir nedorų?
Po didelių išbandymų
Atsiveria keisčiausios ydos-
Žiūri ir nepažįsti artimų.
Juk visagalis, sako,
Pasaulį kūrė, žmogų...
Kas nuodėmę sukūrė
Ir tarp jų pasėjo tiek nepakantumo,
Keršto ir kitokio blogio-
Dabar jau neišvardinsi visų,
Sunku suvokti ir PROTU.
O kiek per amžius
Sau gudrių įstatymų sukūrė
Ir pasiteisinimų, kad kovota
Dėl kilnių tikslų...
Kaip lygūs esame prieš Dievą,
O užsideda kažkas karūną
Ir kėpso tarsi kerpė
Virš Įstatymų visų.
Kiti jam meldžiasi,
Vadindami dievu.
2009

Laimės ilgesys

Žinojimas aplanko,
Kai žiūri į žemę,
Į debesis ir dangų,
Po kuriuo esi saugi.
Džiaugiuosi, kad čia
Medžiai gražiai auga-
Kaip karalienė eglė
Lyg karoliais apsitaisius
Pakėlusi ir ji akis į dangų
Tarsi laukia...jau pavasaris.
Nežinomi gyvenimo verpetai-
Jau kitą dieną vėl pustys,
Kai apibėga saulė savo ratą,
Šalta užklumpa vėl naktis.
Žinojimas aplanko,
Kai prabėga metai...
Juk toks svaigus
Tas laimės ilgesys.
2009

Gyvenimo pilnatvė

Šeima graži-
Gyvenimo pilnatvė,
Kada būry vaikučių trys.
Mama kiekvieną saugo
Tarsi savo akį,
Nors būtų jų ir didelis būrys.
Čia ne užuomina,
Garbieji ponai,
Šią tiesą žino net avis-
Didžiausias turtas-
Ne dangoraižiai
Ar septyni stebuklai,
Nes juos sukūrė
Tik ŽMOGUS.
2009

Poilsis

Toks gaivališkas noras
Bėgti suartais dirvonais,
Kur lauko vidury -plati vaga...
Apsižvalgai abipus-
Melsvas miško fonas,
O viršum jo-tik mėlynuojanti
Dangaus be debesų skara.
Pernykštis lapas ant šakos
Tik poilsio paprašo,
Gerai nežino, kurgi nusileis,
Kada pavasaris prikels žolynus,
Dirvoj-žiemkentėlių raštą,
O į arimą naujas grūdas
Šakneles įleis.
2009

2009 m. kovo 3 d., antradienis

Su Moters diena



Vis rūpinamės artimais,
Namus gėlėm papuošiam,
Kad būtų, jei užeina kas, gražu...
Prie stalo sėdamės,
Jau staltiese užtiesto,
Kada visiems
Jau priraikyta duonos,
Lyg maldai kasdieninei
Geras žodis
Dėl kitų paruoštas...
Ir rūpestis, kad būtų
Tik visiems skanu.
Nors šiandien pačios
Pirmos pasipuoškim-
Būkim gėlėmis.
2009

Ir vakaras gyvenimo gražus

Dar vienas vakaras-
Einu tarsi į kalną,
O klonyje dar sniegas,
Bet aukštai aukštai
Dangaus mėlynė,
Rodos, kalba:
-Žvaigždėtas
Aš irgi gražus, prieik...
Net nekviesta naktis ateina,
Žvaigždėms nutiestas
Kelias nuostabus...
Ir bėga dienos
Kaip upeliai sraunūs,
Kurių kely kasnakt
Žvaigždėtas keičiasi dangus.
Ar man pavyks
Tau padainuoti
Savo širdies dainą,
Gyvenimo upelio vandeny
Uždegti vakaro gaisus?..
2009

Praradimai



Pavasario dainoj
Vilkabirbės suplyšo
Ir skrenda pavėjui
Minkšti pūkai...
Kas glamonės galvelę
Jos pernykštę,
Kai nauji meldo
Lapai išsiskleis?
Nežinomais keliais
Svajonės, pasakos
Ir kasdienybė susimaišo
Lyg pamiršta draugystė
Ir nuklysta---
Su skriejančiais
Vilkabirbių pūkais.
2009

2009 m. kovo 2 d., pirmadienis

Saulė dega


Apsivertė diena-
Į vakarą artėja,
O saulė raibuliuoja,
Dega miško vidury.
Ir skęsta dangaus laivas,
Kai banga įsisiūbuoja,
Nugrimzta debesėlių pakrašty.
Gražu, kai be liepsnos
Raudonai tviska;
Eglaičių šakos
Spindi ugnimi...
Dar paeinu toliau,
O vakaras nuklysta
Į ąžuolo viršūnę,
Gal kažkur aukščiau...
Praeina valandėlė-
Saulė jau už kelio,
Kuriuo kasdien namo einu;
Jaučiu, kad skruostai
Nuo liepsnos dar dega,
O širdyje tik pelenų
Karštų žiupsnelis...
Artumo, meilės ilgesys-
Į vakarą grimztu.
2009

Skausmas

Taip visada
Bijojau skausmo
Dėl artimųjų ar kitų...
Dažnai ir pamatau-
Šaką nulaužtą
Ar medis stovi
Su skaudžiu gumbu.
Jeigu galiu,
Pribėgus glostau
Ir pakeliu,
Jei būna nesunku...
Ir man dažniausiai
Ašaras nušluosto
Senas uosis,
Pamiršęs žiemai
Nusimest lapus.
Kai vėjas bara,
Virpame abu.
2009

Miško svečias

Po žiemos mišką
Saulė vaikšto...
Pasirenka aikštelę,
Kur jos laukia spindulių;
Išmargina ir properšas,
Auksu nubarsto,
Kad aš atėjusi
Surasčiau sau paguodą,
Įeičiau į gimtus namus.
Prakalbina kiekvienas medis-
Pažįsta,būname dažnai kartu...
O nuo šakelių byra
Baltas debesėlis-šerkšnas,
Nubalina gražiai
Ir mano plaukus-
Į baltą beržą lieki panašus.
2009

2009 m. kovo 1 d., sekmadienis

Be grimo


Kai prisiglaudžia švelniai
Eglės prie balto beržyno,
Nurausta saulė,šypsos ąžuolai...
Tarsi prieš tūkstantmečius
Gražuolė karalaitė Nausikaja
Susižavėjo Odisėjo drąsa,protu,
Bet ne brangiais drabužių apsiuvais.
Sustoju prieš gamtos paveikslą-
Jis be jokio grimo,
Žaliuoja amžinai
Vis ta pačia spalva miškai.
O ką pasirenka paukšteliai,
Iš tolimų kraštų parskridę,
Kodėl margąsias plunksnas renkasi
Kankorėžius lukštenantys geniai?
Gal mūsų akys tik nemato
Šio nuolatinio gamtos atgimimo?
Ir mes be grimo esam silpnesni...
Pasižvalgysiu dar, kur auga
Šį pavasarį naujai užgimę-
Eglės ir beržai.
2009

Šiltnamio rožės

Pavasarį pražysta
Pirmosios žibutės,
Išsprogsta ir lazdynų
Gelsvi pumpurai.
O karklų katinėliai
Pūkelį švelnų šildo
Į saulę atsukę;
Vis laukia, kad greičiau
Pakiltų ji aukštai.
O šiltnamį per žiemą
Raudonuoja rožės-
Jas perka, dovanoja;
Vazose-ir vėl šiltai...
O karklai kartais,
Ne laiku išsprogę,
Sustingsta apgaubti
Šerkšnu baltai-
Jų per menki,
Nepastebimi žiedai.
2009

Dėl manęs-tiek daug

Ateina vakaras
Nuo besišypsančio kalnelio.
Aš jo sutikti
Į keliuką išeinu-
Jis neša kvapnią
Eglės man padovanotą
Žalią atvaizdą šakelės...
Kaip į akis nušvinta
Pluoštas saulės spindulių!
Paduodu ranką,
Nieko nesakau-
Į kambarėlį vakarą pakvietus
Papasakoju, ką mačiau,
Kada riedėjo saulė
Per kalnelį...
Džiaugiuosi, kad naktis
Man uždega
Taip iš toli atklystančių,
Mažyčių žiburių-
Tiek daug.
2009