2019 m. birželio 30 d., sekmadienis

Gražiausias ežero paukštis


Siesarčio ežeras



Žmonių ir gulbės draugystė
Albinas Šileika
Lietuvos tautodailininkas, Utenos policijos komisaras

Jums


Kieno gera širdis
Ir turi taikią ranką,
Supranta vandens paukštis,
Pasveikina atplaukęs bangomis,
Nulenkia savo galvą,
Atrodo, gestais kalba
Su mumis…
Paklūsta žmogui plunksna,
Drožtukas medžiui
Skobia baltą lentą,
O ji jau kalba raštais
Tautos išminties…
Rašau, kad jus prakalbinčiau,
Atgręžčiau spinduliu
Į melsvą dangų,
Matytume ten saulę,
Atspindinčią mėlynėje lyg ežerą,
Paukščių Take
Gulbę skrendančią
Prie savo gūžtų ir vaikų.




Ežero grožis



Siesartis. Utenos apskritis, Labanoro draustinis

2019 m. birželio 29 d., šeštadienis

Teisė – dėkoti




Tėvams dėkoju
Už suteiktą gyvenimą,
Dangui lenkiuosi
Už tą didžiulę laimę –
Saulėtekius išvysti,
Kalbėti maldą vakarui...
Žemei – ačiū ačiū ačiū
Už nuostabų pasaulį
Su žydinčiais darželiais,
Regėjusiais jaunystę…
Nulenkiu žilą galvą, –
Vien padėkos jau nepakanka,
Kad užaugo sūnūs,
Vaikaičiai vis dar lanko,
Drauge po žemę vaikštome…
Balta spalva apdovanoja
Kiekvieno tiesų kelią,
Būtum ar paprastas artojas,
Kūrėjas – visų vergas,
Nes atiduodi skolą
Pačiai pradžių pradžiai –
Gyvenimui.






2019 m. birželio 28 d., penktadienis

Joninių aidai




Per Jonines toli buvau,
Paparčiai gal ir ten žydėjo,
Kalnai ir uolos
Užstojo meilės žiedus…
Aštri briauna – tai dūris
Ne tiktai per delnus,
Pačią širdį siekia,
Krenti į perėjas,
Kurių bijaisi,
Sunku bus aukštyn kopti,
Atsitiesti…
Taip laukiau Joninių nakties,
Norėjau visada,
Kad ir mėnuo šviestų,
Jonvabalių spingsulės žaisdavo,
Šiltus delnus jutau,
Kai buvom dviese…
Viltis – liepsnelė
Sielos viduje,
Mylimos akys
Būdavo šalia,
Padėdavo uždegti šviesą...
Širdelė sako:
Per Jonines būk namuose,
Tolimas kelias lygus,
Kai einam abu tiesiai.



Valdovų aukso karūnos




Amžiai keičiasi,
Tarsi kalnų upeliai išteka,
Platėja žemių ribos
Ir vėl traukiasi…
Aukso karūnose – viltis,
Kuo daugiau galių, –
Tuo ir visa šalis
Bus laimingesnė,
Suneš turtus į vieną
Bičių avilį…
Valdovai valdo šalį,
Motinėlė bičių deda kiaušinius,
Darbščiosios bitės
Neša medų, –
Visi bus sotūs,
Kol tęsis giminė,
Dinastija…
Nebūna perpildytas avilys,
Nauja ir motinėlė
Netyčia užauga,
Išskrenda spiečiumi būrys
Į naujus plotus,
Nori laisvės,
Liūdniau, kai kiti kalavijais
Užkariauja…
Baigėsi era Karaliaus Saulės,
Gedimino ir Jogailos,
Žygimanto Augusto
Saulė nusileido.




2019 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Čia – mano Lietuva





Noriu parodyti,
Kaip kyla saulė,
Maudosi debesyje,
Kaip gręžiasi kasas
Prieš baltą beržą,
O jis svyruoja vėjuje,
Abu nutyla vakare…
Noriu nupiešti
Lietuvos paveikslą, –
Gandras turi mylimus
Kelis vaikus lizde,
Prie jų – pulkelis žvirblių
Patogiai įsitaisę,
Kaip savo namuose…
Noriu pajudinti šakas berželiui,
Kad sušlamėtų nepaprasta gaida,
Primintų dar vaikystėje girdėtą
Paprastą dainelę:
„Saulė virė,
Mėnesėlis kepė’’
Danguje.



2019 m. birželio 26 d., trečiadienis

Savas kryžius




Nešuosi savo kryžių,
Nes esu kryžiuotis voras,
Maišelyje užaugo daug vaikų,
Kiekvienas pažymėtas kryželiu,
Nes visų motina esu,
Kiek man paskyrė,
Tiek nešu…
Viena karta pastato kryžių, –
Taip buvo nuo senų laikų, –
Kiti nugriauti pasiryžę
Ar išbaidyti paukštę
Iš tikrųjų jos lizdų...
Ne sava valia uždėtas kryžius –
Taip sunkus,
Prie savojo pripratęs
Nuo mažų dienų,
Suaugi, susitaikai,
Užsidedi ir kas nugriauta,
Saugai iki pat kapų,
O užrašas byloja,
Kiek buvo nešta,
Tolių nukeliauta
Su vienu kryželiu.









2019 m. birželio 25 d., antradienis

Drezdenas




2019 m. birželio 21 d., penktadienis

Dvi ašaros




Kai negaliu paslėpti skausmo,
Uždengiu plačia šypsena,
Neklausk, neklausinėk,
Kur skauda,
Vis atsakysiu šypsena…
Kai nebegaliu tverti skausmo,
Kvatojuosi ligi ausų,
Žiūrėsi nesupratęs,
Iš kur ta ašara…
Kai tu verki,
Verkiu ir aš,
Neklausk,
Kas – aš,
Nepasakysiu,
Kas gi tu,
Suliejame abu į vieną
Iš džiaugsmo ar iš skausmo
Ašaras,
Mums dabar – tas pats.



Kelionės



Mano vyras labai mėgo keliauti. Povestuvinė kelionė buvo į Krymą traukiniu, visomis įmanomomis tais laikais priemonėmis. Kiek turėjome atostoginių, tiek ir išleidome. Nepirkau net vestuvinės suknelės: visi savi, visi mato mus tokius, kokie esame. Nesigailiu dėl paprastų sportinių batelių, kurios sunešiojau per vieną mėnesį ir išmečiau, bet iki šiol galvoje – matyti vaizdai, rožių sodas, Alupka, Alušta, Evpatorijos smėlio pliažas, medūzos Juodosios jūros bangose, vynų fabrike degustacijos valanda…Pirmą kartą gyvenime išėjus akyse dvejinosi ir medžiai svyravo, be vėjo.
Teko nakvoti privačiai pas žmones, kambarys buvo padalintas net į keturis miegamuosius, atskirtas tik paklodėmis – jokių patogumų. Nusiprausdavome jūroje.
Akyse – Odesos miestas ir krantinė, Svistapolio muziejaus muliažai, - viskas tada atrodė didinga ir pakylėta, kaip ir jūros bangos, nežinia, iš kur vėjo pašiauštos. Gražuolis Kijevas ir kiti pakeliui matyti Ukrainos miesteliai...Norėčiau sugrįžti, bet neįmečiau į fontanus pinigėlio, gaila...Grįžome per Minską, kuris tada atrodė nykiai.
Pasiryžome apkeliauti visas tuometines TSRS respublikas, nes nereikėjo leidimų, nebuvo jokių vizų ir apribojimų.
Po metų – vėl kuprinės ant pečių, maža palapinė dviems, atostoginių, manėme, užteks traukinių ir autobusų bilietams. Jeigu ne choleros epidemija Rytų šalyse, būtume suspėję ir rugsėjo pirmąją sugrįžti. Sakartvele,Tbilisio viešbutyje, užlaikė karantine net dvi savaites.
Prasidėjo kelionė per Maskvą : muziejai, Maskvos teatras, nors Maskvoje ne kartą būta ir anksčiau, ir vėliau. Nuostabą kėlė keliautojai, kurie vilkėjo tais pačiais kelionės rūbais, moterys, net kambarinėmis šlepetėmis apsiavusios. Turbūt taip nutrynė kojas, kad ir basos ateitų.
Ne kas naktį gaudavome viešbučiuose vietą, nes iš anksto tada niekas neužsakinėjo, o ir tikslaus maršruto neturėjome, kuris pirma traukinys atriedėjo, į tą ir sėdome, kad tik daugiau pamatytume. Tū tū – į Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikiją, Azerbaidžaną, Armėniją, Sakartvelą…
Didžiausią įspūdį paliko kelionė traukiniu per dykumas, Keltu per Kaspijos jūrą, nakvynė prie Kuro upės.
Žinoma, Samarkandas, Buchara, kur pirmoji pasaulyje observatorija, skrydis malūnsparniu į Kuliabą, o atgal – krovininiu sunkvežimio per karščius kalnų tarpekliais. Mašiną aušindavo krintančių nuo kalnų upelių srove, o kaip mano oda atlaikė, negalėčiau ir dabar paaiškinti.
Ypatingas potyris buvo apsilankius mečetėse, ten moterų nebuvo, bet man paklojo kilimėlį ir nuoširdžiai su visais meldžiausi už to krašto žmones. Kai dabar sutinku musulmonus, reiškiu gilią pagarbą jų tikėjimui. Atrodo, kad laikas ties kažkokia riba sustojęs.
Prisimenu ir medvilnių akimis neaprėpiamas plantacijas, dirbtinius kanalus, o mieste – arikus, net be vandens nė musės neišgyventų. O žmonės manosi ir kitaip: prekiauja arbūzais – kalnai tiesiog gatvėje, čia pat diria ir kepa aviną, krosnelės įkaitintose sienose lipdo paplotėlius, geria stiprią arbatą, valgo ir parduodamas daržoves. Kol neparduoda, negrįžta į namus savaitėmis.
Moterys prižiūri vaikus, renka užsilikusią medvilnę, kukurūzų burbuoles nuo kombaino. Rūbai jų – ilgos spalvotos kelnės, šilko chalatai per karščius ir atšalus, stangriai surištos skarelės. Kai fotografuodavau, visada užsidengdavo veidus, nors paskui nuoširdžiai šypsodavosi, dėkodavo.
Visai nesistebiu, kai tų šalių vyrai stebisi per tiesioginį video pamatę mano veidą ir žilaplaukę moterį. kuri į juos žiūri nesidrovėdama ir tiesiai į akis...
Jiems laikas sustojęs ties Viduramžiais.

Ona Baliukienė




2019 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

„ Mažasis princas’’




Mažas lėktuvėlis
Didelėj padangėje
Sparnelius išskleidęs
Raižė debesėlį,
Vėjo gūsius gaudė,
Kol jo nepašovė,
Tamsus girių aidas…
Krito jis į smėlį,
Dykumą išbandė,
Kur kiekvienas lašas
Turi savo kainą –
Tai yra gyvybė
Nuo dangaus lig žemės,
Vienintelis laidas…
Stiprūs žmonės žūva,
Kai jėgos apleidžia,
Iki paskutinio lašo
Atiduoda žemei
Savo sielos meilę.
Princas buvo mažas,
Pasakos karalius,
O kaip jis dar saugo
Rožę, lapę, gatvę, –
Uždega žibintus
Visame pasaulyje,
Kad ir baobabų
Nekerotų šaknys…
Ravėjo, ravėjom,
Vis dar ravim,
Ravim.






Mano vasaros akimirka





Mūsų žemė – danguje,
Neieškau toli saulės,
Debesėlis baltas plaukia
Pro mane, visai šalia,
Pasirenku žvaigždes –
Aušrinė – mylimiausia, –
Ji pasitinka ir palydi vakare…
Aš – danguje,
Dabar gražiausias metų laikas, –
Ilga – diena,
Naktis – labai trumpa,
O žemės pakrašty –
Šiaurės pašvaistė,
Sumirga čia naktis
Vaivorykštės spalva…
Myliu pavasarį ankstyvą,
Kai dar aplanko ir šarma,
O vasara – dievaitė,
Apsigaubusi žiedų skara.
Dabar dar negalvoju,
Kad bus ruduo
Ir vėl šalna.





Ilgosios dienos




Saulė apsigręžia,
Bėga skubriai per kiemą,
Zuikutis – iš paskos
Per molio sieną,
Spalvota šukė
Vietoj veidrodėlio
Nudegina pirštus,
Laikau ir nepaleidžiu
Dienos skėčio…
Kaip ilgu vasaros nakties, –
Tokia trumpa,
Kaip ir viltis,
Kad kažkas pasikeis,
O čia pat – ruduo,
Gruodu atbėgo šaltis,
Stingdo pėdas...
Takai ant smėlio – akmuo kietas,
Mena dar vasarą saulėtą, –
Visada visų mylėta
Saulėgrąža...
Žiūri mėnuo pakerėtas,
Kokia aš dar jauna
Ir šitą rudenį,
Nusigręžė į vakarą,
Gal susigėdo…




Gerumo delnai





Oi, kaip seniai tave mačiau,
Kai vaikštinėjome po Vilnių,
Žinau visas vietas,
Kur čiulba paukščiai,
Voveraitės šildosi…
Kur plaukia gulbės,
Vedasi ir vaikelius, –
Jos turi tokią pačią,
Tik mažesnę širdį,
Bet ištikimi namams,
Tą jausmą reiškia tylomis,
Pažįsta mus,
Jeigu juos mylime…
Gerumo ir švelnumo –
Tiek daug delnuose:
Mažus sušildome,
Nušluotame ir ašaras daina,
Lietaus lašu pagirdome,
Pasilenkiame prie upelio
Ir jo kalbą girdime.
Kiek daug šviesos
Melsvame danguje,
O jis – čia pat,
Ežero veidrodyje atsispindi.





2019 m. birželio 19 d., trečiadienis

Paminklas




Surandami sušaudyti
Ir užkasti slaptai
Lietuvos vyrų palaikai
Ir šiandien jie gyvi,
Iš požemių vis auga...
Oi, kiek tokių nežinomų kapų
Be jokio ženklo,
Medinio kryželio,
Kas trėmė, šaudė, tyli,
Jų niekas dar nenuteisė,
Gal tik nešiojasi lig šiolei
Savo baimę.
Ar jie žiūrėjo
Naktimis į dangų,
Kai užrištomis akimis
Kitus nuvarė prie duobės,
Tiesiog šūvius paleido,
Nes budelio akis
Neturi sąžinės,
Lašelio kraujo.
Dar kils ir kils nekaltų palaikai,
O gėlės ir vainikai
Guls prie šio paminklo,
Kad nepamirštume istorijos ilgai,
Malda tik juos prikels,
Palaimins.
To gali nesuprasti
Tiktai ta šalis,
Kurios nepalietė karai,
Nebuvo svetimų vergais, –
 Tokių  – vos kelios,
Vienetai.


2019 m. birželio 18 d., antradienis

Užuojauta



Julės Tylaitės - Gutauskienės šeimai

Šiaulių kaimas, Anykščiai

Geriau, kad mus pasiektų
Tiktai linksmos žinios,
Atneštų laišką kregždės
Iš labai toli,
Betgi dažniau vis būna,
Kai skleidžia žemė žinią,
Kad kažkas artimųjų
Ar senas kaimynas
Palieka mus...
Žemė – smėlis,
Užberia visus.

Pasąmonės signalai




Sugrįžtu į ten, iš kur atėjusi,
Nemačiau, kaip ir gimiau,
Bet tėvai girdėjo,
Kaip verkiau…
Pravirkstu sapne ir nežinau,
Ką gi tąkart sapnavau, –
Ta rauda iš gilumos ateina,
Nebėra tėvų – nepasakytų,
Kokios godos buvo tėviškėje,
Nesulaukė, kol visi vaikaičiai
Žeme bėginėtų,
Žmonės – tik keleiviai,
Krenta rudeniop į žemę,
Kaip ir dar nenokę
Sodo obuoliai…
Vaikščioju miškais,
Kurių niekas negenėjo,
Baubia briedis,
Dunksi ir į medį didžiuliais ragais,
Šaukiasi patelę,
Kad pratęstų giminę,
Po rujos kažkur nukrito
Jo platūs ragai – nemačiau ir neradau…
Pinasi rauda – galingi neša vėjai,
Vėl į juodą žemę smenga,
Ten, iš kur atėjusi,
Nežinau kada, tiktai jaučiu dažnai.





Beržų garsai




Kiek daug šalių,
Kurių beveik ir nepažįstu,
Kaip mūsų nepažįsta
Ir kiti kraštai,
Kiek papročių visokių, –
Kaip tuokiasi ir krikštija,
Tiktai dainų melodijos
Suskamba vakarais,
Tampame artimi,
Dažnai tikri draugai.
Stebiu pasaulį ir per artimų akis,
Kur jie keliauja,
Mano mintys į tą pusę klysta,
Klausausi – girdisi garsai,
Nereikia žodžių dainai,
Maldas suprantame, –
Jos dangui skirtos,
Supranta mus tenai...
Po žemę vaikštome gana trumpai,
Nespėjame pažinti,
Su visais susipažinti,
Pavirstame svyruokliais patys,
Baltais beržais.



Šypsenos




Visoms mamoms gražiausia –
Vaiko šypsenėlė,
Per miegus šypsosi tik sau,
O kai pamato mamą ,–
Kur kas plačiau…
Kiekvienas šypsnys – angelėlio,
Pakelk, tėveli,
Mane iki dangaus,
Šypsosiuosi ir saulei,
Jausiu vėją,
Nuo debesų, –
Kur kas gražiau…
Priglausk, močiute sengalvėle,
Pasek man ilgą pasaką,
Kaip ir savo vaikams,
Yra dainų, dainelių,
Kurių dar negirdėjau,
Užmigsime abu greičiau.
Atverk man langą
Iki pat platybių, mylimas seneli,
Oi, daug ko nemačiau,
Keliausime drauge ir po pasaulį,
Netgi ir ten,
Kur nebuvai nei tu,
Nei aš dar nebuvau,
Labai graži ši mūsų žemė,
Tiek upių, ežerų,
Kiek vandenynų ir aukštų kalnų
Ligi dangaus…
Broliai ir seserys,
Neaplenkite darželio,
Čia – pirmas žodis ir raidė pirma,
Kai suskambės varpelis,
Skubėsime į mokyklėlę
Su žingeidžiais draugais,
Kaip dainoje:
„ Plaukė žąselė per ežerėlį ’’…








Padėka Kūrėjui


 Aušra Tauginas

Nėra vienatvės tarp žmonių,
O vienišas – tik vėjas,
Akmuo turi į save panašių,
Net smiltimis pavirtusį
Supučia į krūvą vieną,
Kopose ir dykumose
Atranda sau užuovėją,
Nes taip sutvėrė
Galingas kūrėjas…
Laimė – būti net mažiausiu
Lietaus tyru lašu,
Kristi iš dangaus pilkųjų debesų,
Į žemę atsitrenkus
Susigerti iki gilumų,
Pajusti bendrą jėgą…


Su Monika Bičiūnaite

Džiaugsmas – alsuoti tarp savų,
Gyventi visų rūpesčiais,
Laikyti juos apglėbus,
Kiek daug pasaulyje
Bendrų tikslų,
O renkamės – ne vieną,
Kol iki kelio pabaigos einu,
Tuo daugiau laimės,
Džiaugsmo pajuntu, –
Ne veltui upeliuku bėga dienos.


Trijų vaikaičių auklėtoja Danguolė





2019 m. birželio 16 d., sekmadienis

Pasiėmiau į širdį




Eini, eini ir nemąstai,
Kada gi baigsis tavo kelias,
Geriau prisimeni duobėtą,
Sunkų kelią,
Nubrozdintus savo kelius,
Artimo žmogaus nedalią…
Kas buvo gera – normalu,
Taip turi būti,
Nes dangaus paskirta –
Gimei ir jau turi
Saulutės spindulį,
O žemės lopinėlį reikia nusipirkti…


Kelyje – kryžkelės,
Kai prieini, renkiesi,
Burtažodžiai – vis priešaky,
Atspėsi – toliau eisi...
Klaidu miške,
Kai sudejuoja medis,
Vėjo verčiamas ar kertamas,
Per visą mišką – biržės,
Žingsnį – vos į šalį:
„ Mano – nevalia’’
Dar ir kita žyme esi atskirtas.


Aukštai aukštai susipina tik šakos,
Dangus – toks šviesus,
Gal ir viską girdi,
Ką pamatei gyvenime,
Pasiėmei į širdį.





Balta gulbė




Kaip gera būt gulbe:
Pulkas vaikų nuo vieno
Mylimo bernelio,
Išskrenda, vėl sugrįžta,
Apglėbia sparneliu,
Pro plunksnas šviečiasi
Dangaus kraštelis,
O bangose – tik mes abu…


Kaip smagu šaukti vaikelius
Švelniais vardais – jie tavo,
Ne vien tik vaizdinys,
Bet eisena – tava,
Net painioju vardus,
Kur Ąžuolas, kur klevas,
Kur baltas beržas, –
Gal tas pats?
Pašaukiu – atsišaukia:
„ Mes visi – savi,
Drauge užaugome
Ir drauge pasenome,
Balta gulbe ir tu esi ’’…



Mano pievos




Atskridau į gražią minčių pievą,
Kur žiogeliai groja smuikeliu,
Tiek margų gėlių galvelių čia prisėta, –
Visos smilgos iki pusiaujo siekia,
Ilgesingą dainą tau kuriu…


O kvapai!
Čiobreliai jau pražydo,
Visas kvepia, –
Nuo žiedelių ligi pat šaknų, –
Toks palaimintas esu,
Taškeliais apibertas,
Panašus į žiedą,
Priglundu, nektarą išgeriu
Ir tau nešu…
Mano pievos – tavo pievos,
Mano mintys – tau kuriu.





Motinos džiaugsmas


Labaroro regioninis parkas. Siesarčio ežeras.

2019 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jonvabalių žiburėliai




Pasiilgau...
Oi, kaip ilgu, –
Aukštaitiška šnekta
Įaugusi į širdį,
Nors Vilniaus bokštai spindi,
Svajonėse varpai
Anykščių vis girdisi…
Visi miesteliai – gražūs,
Papuošti prieš Jonines,
Paparčiai vis nežydi,
Jei nenueinu keliu,
Kuris veda tiesiai
Į gimtinę...
Jonvabaliai pakelės žolėje
Lyg žiburėliai žiba,
Upelio vingiuose atsispindi…
Kas pasakys švelniau,
Negu motulė,
Myliu.





Jums




Rašau eiles lietuviškai,
Bet jums itališkai išversiu,
Nes mūsų kalbos –
Vienos giminės
Ir panašiai dar skamba…
Gerų žmonių kalba –
Brangesnė ir už auksą,
Susikalbame akimis,
Gestu iškėlę ranką
Nuo žemės – vis į dangų…
Gyvenimas – į priekį,
Į žemė įsikibę
Kojomis ir rankomis,
Ką kuriame – tik ateičiai,
Draugystei brangiai.





Jaunystės gėlės




Gražus ir nužydėjęs
Rožės žiedas,
Lapeliai, susisukę garbiniai,
Buvau tokia mažytė,
Jaunystė skleidėsi linksmai…
Dabar esu tik balta rožė,
Nubluko netgi antakiai,
O rožė liko rože,
Nors žydi taip trumpai…
Pabūk tu man dienovidžiu,
Seksiu saulės takais,
Pakilsiu ir ant debesėlio,
Rašysiu ilgus laiškus,
Kvėpinsiu juos rožių kvapais,
Kiekviena rožė kvepia
Skirtingai, bet ir saldžiai,
Lygiai tavi plaukai…
Man rožė – tai jaunystė,
Likusi žiede meilė,
Aistringi bučiniai.




Rožės




Priskink gėlių
Iš nuosavo darželio,
Nuklok rožių žiedais
Iki namų takelį,
Ateisiu pas tave,
Kai bus laukai nubalę,
Šiugždės ir tarp delnų
Sudžiuvę jau lapeliai.
Ilgai neišsisklaido kvapas,
Rožėse – aliejus,
Patepu kaktą,
Ramiai mintys skrieja,
Jaučiu ir tavo rankų
Šilumos dvelkimą,
Tarp rožių – balto žiedo
Esame užgimę…
Atnešk man , vėjau,
Ir širdies plakimą, –
Poezija – tai menas,
Sujudina krūtinę,
Liejasi žodžiai
Iš dabarties į amžinybę…
Ieškau vis idealo,
Išsvajoto dar vaikystėje,
Kai rožes skyniau,
Įdurto spyglio vietoje
Kraujo lašelis spindi.