Mano
vyras labai mėgo keliauti. Povestuvinė kelionė buvo į Krymą
traukiniu, visomis įmanomomis tais laikais priemonėmis. Kiek
turėjome atostoginių, tiek ir išleidome. Nepirkau net vestuvinės
suknelės: visi savi, visi mato mus tokius, kokie esame. Nesigailiu
dėl paprastų sportinių batelių, kurios sunešiojau per vieną
mėnesį ir išmečiau, bet iki šiol galvoje – matyti vaizdai,
rožių sodas, Alupka, Alušta, Evpatorijos smėlio pliažas, medūzos
Juodosios jūros bangose, vynų fabrike degustacijos valanda…Pirmą
kartą gyvenime išėjus akyse dvejinosi ir medžiai svyravo, be
vėjo.
Teko
nakvoti privačiai pas žmones, kambarys buvo padalintas net į
keturis miegamuosius, atskirtas tik paklodėmis – jokių patogumų.
Nusiprausdavome jūroje.
Akyse
– Odesos miestas ir krantinė, Svistapolio muziejaus muliažai, -
viskas tada atrodė didinga ir pakylėta, kaip ir jūros bangos,
nežinia, iš kur vėjo pašiauštos. Gražuolis Kijevas ir kiti
pakeliui matyti Ukrainos miesteliai...Norėčiau sugrįžti, bet
neįmečiau į fontanus pinigėlio, gaila...Grįžome per Minską,
kuris tada atrodė nykiai.
Pasiryžome
apkeliauti visas tuometines TSRS respublikas, nes nereikėjo leidimų,
nebuvo jokių vizų ir apribojimų.
Po
metų – vėl kuprinės ant pečių, maža palapinė dviems,
atostoginių, manėme, užteks traukinių ir autobusų bilietams.
Jeigu ne choleros epidemija Rytų šalyse, būtume suspėję ir
rugsėjo pirmąją sugrįžti. Sakartvele,Tbilisio viešbutyje,
užlaikė karantine net dvi savaites.
Prasidėjo
kelionė per Maskvą : muziejai, Maskvos teatras, nors Maskvoje ne
kartą būta ir anksčiau, ir vėliau. Nuostabą kėlė keliautojai,
kurie vilkėjo tais pačiais kelionės rūbais, moterys, net
kambarinėmis šlepetėmis apsiavusios. Turbūt taip nutrynė kojas,
kad ir basos ateitų.
Ne
kas naktį gaudavome viešbučiuose vietą, nes iš anksto tada
niekas neužsakinėjo, o ir tikslaus maršruto neturėjome, kuris
pirma traukinys atriedėjo, į tą ir sėdome, kad tik daugiau
pamatytume. Tū tū – į Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikiją,
Azerbaidžaną, Armėniją, Sakartvelą…
Didžiausią
įspūdį paliko kelionė traukiniu per dykumas, Keltu per Kaspijos
jūrą, nakvynė prie Kuro upės.
Žinoma,
Samarkandas, Buchara, kur pirmoji pasaulyje observatorija, skrydis
malūnsparniu į Kuliabą, o atgal – krovininiu sunkvežimio per
karščius kalnų tarpekliais. Mašiną aušindavo krintančių nuo
kalnų upelių srove, o kaip mano oda atlaikė, negalėčiau ir dabar
paaiškinti.
Ypatingas
potyris buvo apsilankius mečetėse, ten moterų nebuvo, bet man
paklojo kilimėlį ir nuoširdžiai su visais meldžiausi už to
krašto žmones. Kai dabar sutinku musulmonus, reiškiu gilią
pagarbą jų tikėjimui. Atrodo, kad laikas ties kažkokia riba
sustojęs.
Prisimenu
ir medvilnių akimis neaprėpiamas plantacijas, dirbtinius kanalus, o
mieste – arikus, net be vandens nė musės neišgyventų. O žmonės
manosi ir kitaip: prekiauja arbūzais – kalnai tiesiog gatvėje,
čia pat diria ir kepa aviną, krosnelės įkaitintose sienose lipdo
paplotėlius, geria stiprią arbatą, valgo ir parduodamas daržoves.
Kol neparduoda, negrįžta į namus savaitėmis.
Moterys
prižiūri vaikus, renka užsilikusią medvilnę, kukurūzų
burbuoles nuo kombaino. Rūbai jų – ilgos spalvotos kelnės, šilko
chalatai per karščius ir atšalus, stangriai surištos skarelės.
Kai fotografuodavau, visada užsidengdavo veidus, nors paskui
nuoširdžiai šypsodavosi, dėkodavo.
Visai
nesistebiu, kai tų šalių vyrai stebisi per tiesioginį video
pamatę mano veidą ir žilaplaukę moterį. kuri į juos žiūri
nesidrovėdama ir tiesiai į akis...
Jiems laikas sustojęs ties
Viduramžiais.
Ona
Baliukienė