2013 m. spalio 31 d., ketvirtadienis

Atidengė ruduo senus...



Išsiperėjo paukščiai,
Paliko ir savo lizdus
Ir vėjas šiurpina senus,
Kol nebeliks ko šiaušti,-
Išskrido plunksnos,
Kurios šildė kiaušinius.
Ruduo atvėrė baugščiai
Nereikalingus ir senus,-
Tarsi žaizda pradėjo mausti
Negydoma seniai;
Suskirdusias lūpas
Ir sąnarius senus...
Kas grįš į šiuos namus?


Senoji muzika



Valdovų menės,
Muzikos gerbėjai,
Ponių ir ponų prabanga,
Suknelės ir korsetai,
Nuo kurių alpstama …
O muzikantai griežia,-
Jų pareiga tokia,
Kad muzika kerėtų
Ir šoktų pagal ją...
Išblizgintas parketas
Ir matosi bateliai,
Kas net apačioje,
Kiekvienas taktas kviečia,
Nusilenkia porai pora...
Kiekvienas judesys,
Iš anksto pažymėtas
Ir paslepia, kas širdyje...
Nusilenkiau prieš muziką,
Dabar išvesk mane...





Užuojauta. Mačionys


Saulės zuikučiai



Prisikelia diena,
Saulės pažadinta,
O mes – tik jos vaikai,
Kurie pamatę
Spindulio zuikutį
Ištiesiame rankas.
Kol ne vėlu,
Pakalbiname,
Nes bus šešėlio virpesys,
Jis nusitiesia rudenį,-
Nusigręžia nuo saulės,
Ilgėja kojos
Ir brenda jau į vakarą
Gana skubiai...
Pro debesų didžiulius kalnus
Toks mėlynas dangus aukštai;
Ilgiuosi vėl pavasario,
Nors prieš akis ilga žiema,
Šešėliais apsikaišiusi,
Ant balto sniego,-
Kaip mano plaukai.
Oi, akyse saulės zuikučiai...
Juk matai?



2013 m. spalio 30 d., trečiadienis

Byrantys žodžiai



Atbėgsiu upeliu,
Atskrisiu paukšteliu,
Į balsą atsiliepsiu,
Kai tu mane pašauksi...
Apsuksiu kalną
Pavirtusi lašu
Ir nusileisiu į pakalnę,
Jei manęs lauksi...
Kai nubyrės smiltis
Bekopiant į svajonių namą,
Surinksiu pamirštus žodžius
Ir pabarstysiu jais takus,
Kad tu pareitum...
Tik pažiūrėk,
Kaip viskas balta...





Vedanti melodija



Pravirkdyk sielą
Muzikos garsais
Ir aš tau nusilenksiu,
Kaip nusilenkia nendrė
Upės pakrašty,
Kai vėtra plėšia
Nuo liauno stiebo laiškus,
Neparašytus, išsiųstus
Gal per anksti...
Nurimsta vėjas ir neaišku,
Ar perskaitei, ką padiktavo
Protas ir širdis;
Melodija – aistra
Su nerimu sumaišė
Svajonę, patirtį
Ir ateities viltis...
Nutyla ir banga,
Kai smuiko smičius beldžia
Į pačią širdį:
Meilė...netektis...





Užuojauta Vlado Vildžiūno artimiesiems



Dažnai sustojame prie kryžių,
Nulenkiame ir galvą
Prie paminklų,
Kur kalba bronza ar akmuo,
Vitražo linijos...
Oi, taip dažnai pasakome:
Sudie“ išėjusiems,
Kurių darbai paliko ateičiai,
Visiems...



Net rudenį skubu


Pabiro medžių lapai,
Žemė apsiklojo,
Žiemos laukia;
Geltona saulė,
Tokie patys jie,-
Tokia darna tik rudenį,
Bet juk ne visame pasaulyje,
Tik mūsų Lietuva tokia graži...
Ir mūsų vėliava -
Trečia dalis žalios spalvos
Ant žemės paklotės
Su gelsvu atspalviu antru,
Dar pažymėta meile -
Raudonu tėviškės krauju...
Čia gimėme ir augame
Su medžių šlamančių garsu,-
Tarsi liaudies dainų
Kas dieną klausome
Ir tekame srauniuoju upeliu...
Aš su jumis,-
Sustoti negaliu.







2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

Gyvenimo pasaka



Gyvenimas – tai pasaka,
Su ta pačia pradžia ir pabaiga:
Gyveno kartą...
Pagaliau išėjo
Į paskutinį kelią,
Kur baigiasi žalia spalva...
Dangus šiandieną -
Toks rudeniškas ir gražus,
Toks ryškiai mėlynas,
Kad atminty susiradau visus,
Kurie ir man padėjo
Atrasti namo pamatus,-
Ant jų stačiau namus...
Perėjau upę ir miškus,
Prie kalno klausinėjau,
Kaip man surasti artimus...
Atsakė aidas atskubėjęs:
- Tik tiesiai eik,
Surasi savo laiptelius...



2013 m. spalio 26 d., šeštadienis

Miške



Tamsus eglynas, išlakus,
Viršūnėmis dangų parėmęs;
Išaugtų viršum debesų,
Jei nelinguotų jo šakų
Pribėgęs vėjas...
Beržų pavasarį sula
Po lašą teka
Iš nulaužtų šakelių
Ir limpa skruzdės,
Pirmą nektarą geriančios...
Atidavė ir savo dalią
Garbanotas klevas,
Paskui pražydo medumi,
O po to ir sužaliavo...
Renku žiedus geltonus,
Atrodo, saulė teka...
Oi, eglės stovi, kaip stovėjusios,
Tik karti smala teka,
Prilimpa kritęs šapas...




Lašo prašymas



Žiūriu į pliką šaką,
O lietus ją merkia,
Lašai - į širdį,-
Kaip saulė rudens
Prieš žiemą pamažėle merkiasi,-
Taip teka skausmas,
Nuolatos jis teka
Visai šalia manęs...
Brangiausias draugas -
Jaunas ąžuolas
Lapus net iki pavasario išlaiko,
Kad sulaikytų lašą -
Tai ašara pakibusi vis prašo
Stipresnio brolio, sesės:
- Palauk.
Nukritusio jau niekas
Nepakels...






Balti beržai



Prie viešo kelio auga
Daug medelių -
Vieni čia atvežti,
Kiti tik perkelti iš miško,
O beržas už visus gražesnis,
Nes baltas jo liemuo,-
Kaip kelrodė žvaigždė nušviečia
Kelius į tėviškę...
Kokie laukai,
Arimai platūs
Ir duona visada skalsi;
Eini į tolumas,
O dar toliau ir platumos
Ir medžiai auga stipresni -
Tai ąžuolas ir uosis,
Liepa ir eglė -
Poroje visi.
Kokius medžius mes pasodinsime,
Tokia bus mūsų ateitis.
Oi, žemė Lietuvos bus visada sava,
Labai graži...






Onutei



Vienmečiai, bendraklasiai,
Po viena pastoge
Gyvenome, draugavome
Ir bus draugai,
Kurie niekuomet neišduoda,-
Kaip ir vienos šeimos vaikai.
Gyvenimas toks trumpas,-
Tarsi rožės žiedas,-
Tik priėjai, pakvėpinai
Ir įteikei gimtadieniui,
Bet kvepia tik iki rytojaus,
Paskui ir vėl kasdieniai
Jurginai po langais...
Tegu laiminga
Bus Tau ši diena kaip rožė
Su daugeliu žiedų
Ir kvapnūs vakarai.



2013 m. spalio 25 d., penktadienis

Artistas


Onos Samulytės- Eigminienės rankdarbiai


Artistas turi
Tūkstantį veidų,
O dar daugiau kostiumų,
Kada nusivelka,
Jis tampa savimi
Ir nuogas kaip Amūras...
Meilės strėlė
Prie šono priglausta -
Ir akys juokiasi
Iš šios figūros...
Prabyla ošianti giria -
Plojimai ar braviūra?
Nusvyra ant krūtinės
Užsisvajojusi galva,
Prabyla rankos,
Kai paliečia klaviatūrą
Ir liejasi poezija -
Tai žodžių lavina...
Artistas meilę turi.





Simfonija



Gyvenimas- ilga simfonija
Su savo taisyklėmis,
Darna;
Yra kaip knygoje prologas
Ir muzikos finalas,
Pabaiga.
Kiekvienos dienos natą
Vėjas groja,
Ją pakartoja ir naktis juoda,
Kada ant smailios uolos
Pakraščio sustoju,
Atsiveria dauba...
Gyvenimas iš ryto
Smuiku griežia,
Vėliau – vargonų muzika...



Menas - suspėti



Saulėtekis auksinis danguje,
O pievos žalios žalios;
Nusivalau į rasą kojas
Ir bėgu per nukritusius lapus,
Kad jie čežėdami primintų,
Kaipgi auga duona,
Vasarojus...
Siūbavo varpos,
Kaip saulė geltonos,
Dabar ražiena nuskusta,
Tik liko usnių ūsai dygūs,-
Lyg neskusta barzda...
Oi, nesuspėjo,
Nes arė dirvą iki vakaro
Ir sėjo, sėjo, sėjo...


Stanislovas A.




2013 m. spalio 24 d., ketvirtadienis

Dylančios natos



Naktis - ramybė tyloje,
Užuolaidos ant lango,
O akys bėga,
Kur šviesos
Ruoželis mažas...
Juodi klavišai prieš mane,
Baltieji kalba,
Kad laimė būna paslaptis,
Nes ji nematoma,
Kaip muzika ,
Srovė gyvenimo...
Rankos dar siekia
Paliesti juos visus,
Išgirsti tą, be žodžių kalbą,-
Noktiurną skambina delčia
Už mano lango...
Kai liks ruoželis mažas,
Tylėsiu kaip naktis,
O muzika aukštai -
Vis skamba, skamba, skamba...






Kariai ir sesės



Kaip jauni ąžuoliukai
Iš mažytės gilės auga?
Kur jų tėvai ir protėviai?
Gal kitame miške,
Gal kur palaukėje?
Pavasarį du lapai
Ir visai greta,-
Lyg kryžiumi paženklinti,-
Prasikala rausvi,
Paskui tik dažosi žaliai,
Kaip ir visi suaugę...
O ten, toli toli -
Jau ąžuolų girelė;
Suošia vėjas,
Lapus sklaido...
Nulaužė sesės šakeles,
Nupynė ir vainiką,
Kad grįžusius karius papuoštų
Už metus užtarnautus...
Kas tie vainikai?
Tik garbė ir priedermė,
Jeigu širdyje žaizdos...
Ar imtum šautuvą,
Ar eitum tu kariauti?




Paskutinis žiedas


Kai daug žiedų,
Renkuosi tą, vienintelį,
Kuris vėliausiai žydi,
Pirmi – vaikystė,
Dar nematę vėjo
Ir ankstyvų šalnų...
Oi, kaip palangėje pražydo
Visas kupstas,
Išsikerojo didelis jurginas -
Bekvapis, bet labai gražus...
Spalva jo keičiasi
Kiekvieną mielą dieną:
Atsisuka į saulę
Ir nulinksta vakarop,
Lietus nuprausia viršūnėlę,
Jaunystės svajos tirpsta
Ir daina be žodžių
Iš lūpų prasiveržia nejučiom...
Apsižvalgau po kiemą,
Kad jau ruduo atėjo
Ir lietaus lašas papuošė
Baltą galvą galop...
Ko pravirkai,
Gražuoli mano žiede?






Amžina šviesa


Vėlinėms

Kai lyja rytą,
Laukiu oro po pietų,
Kad vėjo gūsis
Debesį nuvytų,-
Ant kelio lieka tik srovė,
Kur lašas lašą įsikibęs
Į pakalnę ritasi...
Dabar į vakarą lietus;
Palauksiu ir nakties,-
Dangus į skepetą
Motulės panašus,
Kai šluostė ašaras,
Per dieną kritusias...
Sulanksčiau laiką
Į keturis kampus
Ir mazgą užrišau ant vieno,
Kad prisiminčiau tėvelius
Ir visus artimuosius,
Kurie mato
Tiktai šviesą...






Užrašas ant laiko akmens



Senieji papročiai;
Jie,- tarsi medžio šaknys,-
Iš žemės ir dangaus
Sau sėmė išmintį
Kas dieną, naktį,
Taip augo ir šakojosi
Į naują augalą...
Stebėdami žvaigždes
Ir lauko akmenį
Surado vientisą
Gyvybės pradžios aktą.
Ir šventės sukasi ratu
Mėnulio, saulės atšvaitu,-
Kiekvieną krikštą
Visi girdo vandeniu,-
Iš ten mūsų dermė
Ir laiko patikra
Po pilku akmeniu...




Linkiu


Nesustok

Jei akmuo kelyje,
Nepasiduok ir nesustok,
Pakilk paukščiu
Ir perskrisi,-
Pails sparnai,
Pabūk ir vėjeliu,
Nupūsi neviltį...
Jei jūra prieš tave,
Pabūk tu laiveliu,
Į švyturį žiūrėk
Ir plauk su vėjo burėmis
Į ryto saulę.



Bendra daina



Vyrų balsai,
Kvartetas -
Tai garsas
Iš visos širdies,
Bet būtinas
Sielos akomponavimas
Iš Moters
Ir šeimos.
Yra gyvenimas,
Kai kuriamas iš naujo
Šaltinis giminės,
Gyvybės žodis naujas -
Jau oktetas
Arba visas choras;
Gyva viltis,
Kad eis gija,
Sruvens versmė...



2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Labanakt



Ruduo būna vėjuotas,
Dažnokai lyja,
Bet man šis rudenėlis
Tik plaukus padabino,
Susuko garbanėles
Ir žiedą ramunėlės
Prie pat širdies priglaudęs
Į svečius pavadino.
Nuskyniau vieną lapą,
Paskui kitą nuskyniau,
O liko paskutinis,
Kuris pasakė:
Myliu“...



Baltas šaltis





Visi vaikai užauga,
Kad tiktai mylėtų,
Kas tik gyva
Ir šiame pasaulyje:
Skruzdžių nemindytų,
Įkeltų inkilą,
Žuvis į tvenkinį paleistų,
Jas maitintų...
Ir kačiukus užauginau
Savo vaikaičiams,
Kad jaustų šilumą,
Kada būna šalta...
Balti balti pūkai -
Švelnumas, ne apgaulė,
Ne lapė nudažyta,
Ruda kaip lapas,
Rudenį nukritęs,
Nepanašus į saulę...
O kelyje vis pasitaiko,
Kad dar ne vienas lapas krito,
Krenta, krenta, krenta...
Gal snaigės krenta,-
Jos baltos,
Bet ir šaltos.




Nukirsta obelis


Trumpas gyvenimas obels:
Iš pradžių dar maža,
Kol auga, net nežydi,
Paskui po vieną obuolį kasmet
Vėjelis skina...
Graži branda,
Gražus ruduo
Ir obuoliai auksiniai,
Bet geni nuolatos šakas -
Tai vėjas, netgi kirvis...
Saulė užkopia vasarą
Į pačias obelų viršūnes
Ir žiūri į mažus vaisius,
Pašildo ir brandina.
Po metų kelerių
Šakos susipina,
Rauplėta ir žievė marga,
O obuoliai reti
Ant žemės krenta -
Rūgštūs, geležiniai...
Nebeatauga nukirsta
Tik kelmas primena,
Kad trumpas tas gyvenimas
Ne tik obels...
Kas to nežino?



Dienos sentencija



Pasaulyje yra šešėlių,
Gyvenime – tamsos,
Bet vienas spindulys atskrieja
Iš dangaus gilumos;
Sušildo ir apšviečia,
Kai tu eini su juo,
O iš paskos vis bėga
Lyg angelas sparnuotas,
Bet jis aukščiau pakyla,
Kad tu neatsiliktum,
Kai vakaras ateina
Taip nejučia...šalia dienos.
Toli tie debesėliai,
Toli, tolokai likimo žvaigždė,-
Gyvenimas praeina
Visai šalia,-kaip vaikas,
Vis įsikibęs į ranką mamos...
Tėveli, reikia man tavęs,
Tavo rankos stiprios,
Saulutės ir šviesos...



2013 m. spalio 22 d., antradienis

Sudegęs medis


Ateina vasaros kaitra
Po pirmo saulės pabučiavimo
Ir sausas medis dega,
Nuo pirmos kibirkšties,
Nuo pirmo neatsargaus žingsnio,
Labai žemiško...
Kai siaučia vėjas,
Neša pelenus
Ir po audros skraiste
Nukrenta lietaus lašas,-
Kaip vienas šauksmas:
- Tu esi sudegęs!
Lieka tiktai stuobriai,
Akiduobės pajuodusios
Ir nebėra šakų,
Kurios paglostytų jau seną...
Iš žalių lapų medis
Ir stiprių šaknų
Stiprybę semiasi.
Kas lieka,-
Tai tik pakura ir neilgam,
Paskui nėra net pelenų,
Kurie patręštų nederlingą žemę.




Vėjas



Šiandien aš - tik rudens
Vėlyvas vėjas,
Nuo gelsvo lapo
Ką tiktai pakilęs,
Nukritau ir pabalau,
Atsimušiau kakta
Į akmens uolą tylią
Ir nutilau...
Matai?
Man kaktoje mėlynė,
Nubrozdinti žandai,
Gili žaizda krūtinėje...
Manai, kad tiktai tau?
Ir aš turiu savo gimtinę -
Tai gilus vandenynas,-
Čia ir suplaukia
Iš visų šalių laivai,
O atneša ir žinią,
Kad vieno tik manęs pasigedai...
Aš - vėjas įvairių krypčių,-
Po kurį nori,
Po tą debesį braidai,
O aš tik vienas...
Ar matai?



Užuojauta




Tu gyvenai trumpai,
Bet nuveikei už šimtą metų:
Eilėraščiai ir karpiniai,
Madų salonai
Tavo sukurtais
Drabužiais pasipuoštų;
Skaniausi valgiai
Mums visiems ant stalo tinka.
Tu viską palikai,
Tik savo skausmą nunešei,
Kuris dar skamba
Mūsų širdyse...
Nuo to ilgai neišsivaduosiu.
Koks žodis tiktų
Tavo artimiesiems,
Kuriuos mylėdama
Tokias kančias kentei?
Tik būkite atidūs,
Būkite ir paspirtis visiems,
Kas dabar plaukia
Į tyrą amžinybės uostą...