Atidengė ruduo senus...

Išsiperėjo paukščiai,

Paliko ir savo lizdus

Ir vėjas šiurpina senus,

Kol nebeliks ko šiaušti,-

Išskrido plunksnos,

Kurios šildė kiaušinius.

Ruduo atvėrė baugščiai

Nereikalingus ir senus,-

Tarsi žaizda pradėjo mausti

Negydoma seniai;

Suskirdusias lūpas

Ir sąnarius senus...

Kas grįš į šiuos namus?

Senoji muzika

Valdovų menės,

Muzikos gerbėjai,

Ponių ir ponų prabanga,

Suknelės ir korsetai,

Nuo kurių alpstama …

O muzikantai griežia,-

Jų pareiga tokia,

Kad muzika kerėtų

Ir šoktų pagal ją...

Išblizgintas parketas

Ir matosi bateliai,

Kas net apačioje,

Kiekvienas taktas kviečia,

Nusilenkia porai pora...

Kiekvienas judesys,

Iš anksto pažymėtas

Ir paslepia, kas širdyje...

Nusilenkiau prieš muziką,

Dabar išvesk mane...

Užuojauta. Mačionys

Saulės zuikučiai

Prisikelia diena,

Saulės pažadinta,

O mes – tik jos vaikai,

Kurie pamatę

Spindulio zuikutį

Ištiesiame rankas.

Kol ne vėlu,

Pakalbiname,

Nes bus šešėlio virpesys,

Jis nusitiesia rudenį,-

Nusigręžia nuo saulės,

Ilgėja kojos

Ir brenda jau į vakarą

Gana skubiai...

Pro debesų didžiulius kalnus

Toks mėlynas dangus aukštai;

Ilgiuosi vėl pavasario,

Nors prieš akis ilga žiema,

Šešėliais apsikaišiusi,

Ant balto sniego,-

Kaip mano plaukai.

Oi, akyse saulės zuikučiai...

Juk matai?

Byrantys žodžiai

Atbėgsiu upeliu,

Atskrisiu paukšteliu,

Į balsą atsiliepsiu,

Kai tu mane pašauksi...

Apsuksiu kalną

Pavirtusi lašu

Ir nusileisiu į pakalnę,

Jei manęs lauksi...

Kai nubyrės smiltis

Bekopiant į svajonių namą,

Surinksiu pamirštus žodžius

Ir pabarstysiu jais takus,

Kad tu pareitum...

Tik pažiūrėk,

Kaip viskas balta...

Vedanti melodija

Pravirkdyk sielą

Muzikos garsais

Ir aš tau nusilenksiu,

Kaip nusilenkia nendrė

Upės pakrašty,

Kai vėtra plėšia

Nuo liauno stiebo laiškus,

Neparašytus, išsiųstus

Gal per anksti...

Nurimsta vėjas ir neaišku,

Ar perskaitei, ką padiktavo

Protas ir širdis;

Melodija – aistra

Su nerimu sumaišė

Svajonę, patirtį

Ir ateities viltis...

Nutyla ir banga,

Kai smuiko smičius beldžia

Į pačią širdį:

Meilė...netektis...

Užuojauta Vlado Vildžiūno artimiesiems

Dažnai sustojame prie kryžių,

Nulenkiame ir galvą

Prie paminklų,

Kur kalba bronza ar akmuo,

Vitražo linijos...

Oi, taip dažnai pasakome:

„ Sudie“ išėjusiems,

Kurių darbai paliko ateičiai,

Visiems...

Net rudenį skubu

Pabiro medžių lapai,

Žemė apsiklojo,

Žiemos laukia;

Geltona saulė,

Tokie patys jie,-

Tokia darna tik rudenį,

Bet juk ne visame pasaulyje,

Tik mūsų Lietuva tokia graži...

Ir mūsų vėliava -

Trečia dalis žalios spalvos

Ant žemės paklotės

Su gelsvu atspalviu antru,

Dar pažymėta meile -

Raudonu tėviškės krauju...

Čia gimėme ir augame

Su medžių šlamančių garsu,-

Tarsi liaudies dainų

Kas dieną klausome

Ir tekame srauniuoju upeliu...

Aš su jumis,-

Sustoti negaliu.

Gyvenimo pasaka

Gyvenimas – tai pasaka,

Su ta pačia pradžia ir pabaiga:

Gyveno kartą...

Pagaliau išėjo

Į paskutinį kelią,

Kur baigiasi žalia spalva...

Dangus šiandieną -

Toks rudeniškas ir gražus,

Toks ryškiai mėlynas,

Kad atminty susiradau visus,

Kurie ir man padėjo

Atrasti namo pamatus,-

Ant jų stačiau namus...

Perėjau upę ir miškus,

Prie kalno klausinėjau,

Kaip man surasti artimus...

Atsakė aidas atskubėjęs:

- Tik tiesiai eik,

Surasi savo laiptelius...

Miške

Tamsus eglynas, išlakus,

Viršūnėmis dangų parėmęs;

Išaugtų viršum debesų,

Jei nelinguotų jo šakų

Pribėgęs vėjas...

Beržų pavasarį sula

Po lašą teka

Iš nulaužtų šakelių

Ir limpa skruzdės,

Pirmą nektarą geriančios...

Atidavė ir savo dalią

Garbanotas klevas,

Paskui pražydo medumi,

O po to ir sužaliavo...

Renku žiedus geltonus,

Atrodo, saulė teka...

Oi, eglės stovi, kaip stovėjusios,

Tik karti smala teka,

Prilimpa kritęs šapas...

Lašo prašymas

Žiūriu į pliką šaką,

O lietus ją merkia,

Lašai - į širdį,-

Kaip saulė rudens

Prieš žiemą pamažėle merkiasi,-

Taip teka skausmas,

Nuolatos jis teka

Visai šalia manęs...

Brangiausias draugas -

Jaunas ąžuolas

Lapus net iki pavasario išlaiko,

Kad sulaikytų lašą -

Tai ašara pakibusi vis prašo

Stipresnio brolio, sesės:

- Palauk.

Nukritusio jau niekas

Nepakels...

Balti beržai

Prie viešo kelio auga

Daug medelių -

Vieni čia atvežti,

Kiti tik perkelti iš miško,

O beržas už visus gražesnis,

Nes baltas jo liemuo,-

Kaip kelrodė žvaigždė nušviečia

Kelius į tėviškę...

Kokie laukai,

Arimai platūs

Ir duona visada skalsi;

Eini į tolumas,

O dar toliau ir platumos

Ir medžiai auga stipresni -

Tai ąžuolas ir uosis,

Liepa ir eglė -

Poroje visi.

Kokius medžius mes pasodinsime,

Tokia bus mūsų ateitis.

Oi, žemė Lietuvos bus visada sava,

Labai graži...

Onutei

Vienmečiai, bendraklasiai,

Po viena pastoge

Gyvenome, draugavome

Ir bus draugai,

Kurie niekuomet neišduoda,-

Kaip ir vienos šeimos vaikai.

Gyvenimas toks trumpas,-

Tarsi rožės žiedas,-

Tik priėjai, pakvėpinai

Ir įteikei gimtadieniui,

Bet kvepia tik iki rytojaus,

Paskui ir vėl kasdieniai

Jurginai po langais...

Tegu laiminga

Bus Tau ši diena kaip rožė

Su daugeliu žiedų

Ir kvapnūs vakarai.

Artistas

Onos Samulytės- Eigminienės rankdarbiai

Artistas turi

Tūkstantį veidų,

O dar daugiau kostiumų,

Kada nusivelka,

Jis tampa savimi

Ir nuogas kaip Amūras...

Meilės strėlė

Prie šono priglausta -

Ir akys juokiasi

Iš šios figūros...

Prabyla ošianti giria -

Plojimai ar braviūra?

Nusvyra ant krūtinės

Užsisvajojusi galva,

Prabyla rankos,

Kai paliečia klaviatūrą

Ir liejasi poezija -

Tai žodžių lavina...

Artistas meilę turi.

Simfonija

Gyvenimas- ilga simfonija

Su savo taisyklėmis,

Darna;

Yra kaip knygoje prologas

Ir muzikos finalas,

Pabaiga.

Kiekvienos dienos natą

Vėjas groja,

Ją pakartoja ir naktis juoda,

Kada ant smailios uolos

Pakraščio sustoju,

Atsiveria dauba...

Gyvenimas iš ryto

Smuiku griežia,

Vėliau – vargonų muzika...

Menas - suspėti

Saulėtekis auksinis danguje,

O pievos žalios žalios;

Nusivalau į rasą kojas

Ir bėgu per nukritusius lapus,

Kad jie čežėdami primintų,

Kaipgi auga duona,

Vasarojus...

Siūbavo varpos,

Kaip saulė geltonos,

Dabar ražiena nuskusta,

Tik liko usnių ūsai dygūs,-

Lyg neskusta barzda...

Oi, nesuspėjo,

Nes arė dirvą iki vakaro

Ir sėjo, sėjo, sėjo...

Stanislovas A.

Dylančios natos

Naktis - ramybė tyloje,

Užuolaidos ant lango,

O akys bėga,

Kur šviesos

Ruoželis mažas...

Juodi klavišai prieš mane,

Baltieji kalba,

Kad laimė būna paslaptis,

Nes ji nematoma,

Kaip muzika ,

Srovė gyvenimo...

Rankos dar siekia

Paliesti juos visus,

Išgirsti tą, be žodžių kalbą,-

Noktiurną skambina delčia

Už mano lango...

Kai liks ruoželis mažas,

Tylėsiu kaip naktis,

O muzika aukštai -

Vis skamba, skamba, skamba...

Kariai ir sesės

Kaip jauni ąžuoliukai

Iš mažytės gilės auga?

Kur jų tėvai ir protėviai?

Gal kitame miške,

Gal kur palaukėje?

Pavasarį du lapai

Ir visai greta,-

Lyg kryžiumi paženklinti,-

Prasikala rausvi,

Paskui tik dažosi žaliai,

Kaip ir visi suaugę...

O ten, toli toli -

Jau ąžuolų girelė;

Suošia vėjas,

Lapus sklaido...

Nulaužė sesės šakeles,

Nupynė ir vainiką,

Kad grįžusius karius papuoštų

Už metus užtarnautus...

Kas tie vainikai?

Tik garbė ir priedermė,

Jeigu širdyje žaizdos...

Ar imtum šautuvą,

Ar eitum tu kariauti?

Paskutinis žiedas

Kai daug žiedų,

Renkuosi tą, vienintelį,

Kuris vėliausiai žydi,

Pirmi – vaikystė,

Dar nematę vėjo

Ir ankstyvų šalnų...

Oi, kaip palangėje pražydo

Visas kupstas,

Išsikerojo didelis jurginas -

Bekvapis, bet labai gražus...

Spalva jo keičiasi

Kiekvieną mielą dieną:

Atsisuka į saulę

Ir nulinksta vakarop,

Lietus nuprausia viršūnėlę,

Jaunystės svajos tirpsta

Ir daina be žodžių

Iš lūpų prasiveržia nejučiom...

Apsižvalgau po kiemą,

Kad jau ruduo atėjo

Ir lietaus lašas papuošė

Baltą galvą galop...

Ko pravirkai,

Gražuoli mano žiede?

Amžina šviesa

Vėlinėms

Kai lyja rytą,

Laukiu oro po pietų,

Kad vėjo gūsis

Debesį nuvytų,-

Ant kelio lieka tik srovė,

Kur lašas lašą įsikibęs

Į pakalnę ritasi...

Dabar į vakarą lietus;

Palauksiu ir nakties,-

Dangus į skepetą

Motulės panašus,

Kai šluostė ašaras,

Per dieną kritusias...

Sulanksčiau laiką

Į keturis kampus

Ir mazgą užrišau ant vieno,

Kad prisiminčiau tėvelius

Ir visus artimuosius,

Kurie mato

Tiktai šviesą...

Užrašas ant laiko akmens

Senieji papročiai;

Jie,- tarsi medžio šaknys,-

Iš žemės ir dangaus

Sau sėmė išmintį

Kas dieną, naktį,

Taip augo ir šakojosi

Į naują augalą...

Stebėdami žvaigždes

Ir lauko akmenį

Surado vientisą

Gyvybės pradžios aktą.

Ir šventės sukasi ratu

Mėnulio, saulės atšvaitu,-

Kiekvieną krikštą

Visi girdo vandeniu,-

Iš ten mūsų dermė

Ir laiko patikra

Po pilku akmeniu...

Linkiu

Nesustok

Jei akmuo kelyje,

Nepasiduok ir nesustok,

Pakilk paukščiu

Ir perskrisi,-

Pails sparnai,

Pabūk ir vėjeliu,

Nupūsi neviltį...

Jei jūra prieš tave,

Pabūk tu laiveliu,

Į švyturį žiūrėk

Ir plauk su vėjo burėmis

Į ryto saulę.

Bendra daina

Vyrų balsai,

Kvartetas -

Tai garsas

Iš visos širdies,

Bet būtinas

Sielos akomponavimas

Iš Moters

Ir šeimos.

Yra gyvenimas,

Kai kuriamas iš naujo

Šaltinis giminės,

Gyvybės žodis naujas -

Jau oktetas

Arba visas choras;

Gyva viltis,

Kad eis gija,

Sruvens versmė...

Labanakt

Ruduo būna vėjuotas,

Dažnokai lyja,

Bet man šis rudenėlis

Tik plaukus padabino,

Susuko garbanėles

Ir žiedą ramunėlės

Prie pat širdies priglaudęs

Į svečius pavadino.

Nuskyniau vieną lapą,

Paskui kitą nuskyniau,

O liko paskutinis,

Kuris pasakė:

„ Myliu“...

Baltas šaltis

Visi vaikai užauga,

Kad tiktai mylėtų,

Kas tik gyva

Ir šiame pasaulyje:

Skruzdžių nemindytų,

Įkeltų inkilą,

Žuvis į tvenkinį paleistų,

Jas maitintų...

Ir kačiukus užauginau

Savo vaikaičiams,

Kad jaustų šilumą,

Kada būna šalta...

Balti balti pūkai -

Švelnumas, ne apgaulė,

Ne lapė nudažyta,

Ruda kaip lapas,

Rudenį nukritęs,

Nepanašus į saulę...

O kelyje vis pasitaiko,

Kad dar ne vienas lapas krito,

Krenta, krenta, krenta...

Gal snaigės krenta,-

Jos baltos,

Bet ir šaltos.

Nukirsta obelis

Trumpas gyvenimas obels:

Iš pradžių dar maža,

Kol auga, net nežydi,

Paskui po vieną obuolį kasmet

Vėjelis skina...

Graži branda,

Gražus ruduo

Ir obuoliai auksiniai,

Bet geni nuolatos šakas -

Tai vėjas, netgi kirvis...

Saulė užkopia vasarą

Į pačias obelų viršūnes

Ir žiūri į mažus vaisius,

Pašildo ir brandina.

Po metų kelerių

Šakos susipina,

Rauplėta ir žievė marga,

O obuoliai reti

Ant žemės krenta -

Rūgštūs, geležiniai...

Nebeatauga nukirsta

Tik kelmas primena,

Kad trumpas tas gyvenimas

Ne tik obels...

Kas to nežino?

Dienos sentencija

Pasaulyje yra šešėlių,

Gyvenime – tamsos,

Bet vienas spindulys atskrieja

Iš dangaus gilumos;

Sušildo ir apšviečia,

Kai tu eini su juo,

O iš paskos vis bėga

Lyg angelas sparnuotas,

Bet jis aukščiau pakyla,

Kad tu neatsiliktum,

Kai vakaras ateina

Taip nejučia...šalia dienos.

Toli tie debesėliai,

Toli, tolokai likimo žvaigždė,-

Gyvenimas praeina

Visai šalia,-kaip vaikas,

Vis įsikibęs į ranką mamos...

Tėveli, reikia man tavęs,

Tavo rankos stiprios,

Saulutės ir šviesos...

Sudegęs medis

Ateina vasaros kaitra

Po pirmo saulės pabučiavimo

Ir sausas medis dega,

Nuo pirmos kibirkšties,

Nuo pirmo neatsargaus žingsnio,

Labai žemiško...

Kai siaučia vėjas,

Neša pelenus

Ir po audros skraiste

Nukrenta lietaus lašas,-

Kaip vienas šauksmas:

- Tu esi sudegęs!

Lieka tiktai stuobriai,

Akiduobės pajuodusios

Ir nebėra šakų,

Kurios paglostytų jau seną...

Iš žalių lapų medis

Ir stiprių šaknų

Stiprybę semiasi.

Kas lieka,-

Tai tik pakura ir neilgam,

Paskui nėra net pelenų,

Kurie patręštų nederlingą žemę.

Vėjas

Šiandien aš - tik rudens

Vėlyvas vėjas,

Nuo gelsvo lapo

Ką tiktai pakilęs,

Nukritau ir pabalau,

Atsimušiau kakta

Į akmens uolą tylią

Ir nutilau...

Matai?

Man kaktoje mėlynė,

Nubrozdinti žandai,

Gili žaizda krūtinėje...

Manai, kad tiktai tau?

Ir aš turiu savo gimtinę -

Tai gilus vandenynas,-

Čia ir suplaukia

Iš visų šalių laivai,

O atneša ir žinią,

Kad vieno tik manęs pasigedai...

Aš - vėjas įvairių krypčių,-

Po kurį nori,

Po tą debesį braidai,

O aš tik vienas...

Ar matai?

Užuojauta

Tu gyvenai trumpai,

Bet nuveikei už šimtą metų:

Eilėraščiai ir karpiniai,

Madų salonai

Tavo sukurtais

Drabužiais pasipuoštų;

Skaniausi valgiai

Mums visiems ant stalo tinka.

Tu viską palikai,

Tik savo skausmą nunešei,

Kuris dar skamba

Mūsų širdyse...

Nuo to ilgai neišsivaduosiu.

Koks žodis tiktų

Tavo artimiesiems,

Kuriuos mylėdama

Tokias kančias kentei?

Tik būkite atidūs,

Būkite ir paspirtis visiems,

Kas dabar plaukia

Į tyrą amžinybės uostą...