Nakties užkalbėjimas

Nakčiai atsigulė žiedeliai
Ant lapo pagalvėlės,
Pasislėpė gal nuo nakties
Žvaigždėtos...
Oi, šalta, vėsta.
Nutilo zylės,
Dainos vyturėlio,
Negieda dar lakštingala
Mažylė.
Pasklis po mišką jos
Graudingos trelės,
Kai sužydės pražilusi ieva.
Tada mane gal pamyluos
Nakties šešėliai
Ir tamsoje?
Pamiršiu priesaiką saulutei,
Jeigu palinks šakelė
Ties atlapota krūtine...

Mamytėms nuo mažųjų

Rytais taip džiaugiasi varnėnas,
Net tirta jo širdis jauna.
Pasipuošė jis savo inkilėlį
Gražia, linksma daina...
Popiet jau plaukia debesėliai,
O rūpestėlių per akis, gana -
Reikės atrasti slieką, vabalėlį,
Savo pačiutei į namus parnešt...
Greit išsiris vaikeliai mažutėliai,
Pasveikins savo mylimą -
Jinai gera mama,-
Tikrai pakils prie balto debesėlio
Dar vasarą visa šeima.
Pasveikinsiu su šia palaima
Šiandien mažąjį vaikelį,
Kuris vos ištaria :“Mama“.

Drauge žali ir balti

Tarp medžių-tarp beržų
Du debesėliai įsirėmino
Ir kažko laukia,
Siūbuojasi vėjelio supami.
Ir nejuntu, kad bėga laikas ...
Tik debesėliai kinta -
Jau kiti ir vėl kiti...
Balti beržai pasislėpė
Lapeliais apsigaubę,
Atrodo jau suaugę,
Bet žaliai žali žali.
Tada ir pajutau,
Kai paliečiau kamieną baltą,
Kad jie balti balti...
Nejaugi mes abu -
Žili?

Skiriu savo vaikų MOTINOMS

Dėkoju Daliai Makaraitienei už pasveikinimą.

Mano vaikai -
Jų šitiek daugel,
Kad niekada
Aš jų neskaičiavau,-
Visi jie buvo man
Vienodai brangūs,
Vienodai mokiau,
Kartais ir bariau.
Net nežinau,
Ar liko mano žodis,
Nors kartais paslapčia
Dėl jūsų taip verkiau,
Kad kiek nuplaučiau
Jūsų kelią iki sodo,
Į kurį savo daigą sodinau...
Dabar jau daugelis
Savų sulaukė...
Apkabinu ir jų mamas dažnai.
Nebežinau,
Kaip jie mane vadina,
Bet Jūsų aš net ir dabar
Ilgiuosi, laukiu,
Šaukiu:“Mano vaikai“...

Būkim drauge, nors sapnuose

Dėl lietaus ilgesio
Žolė išdžiuvo
Ir kalnai sukumpo;
Kas dieną-tik rasa...
Matau, kaip debesėliai
Plaukia, plaukia
Ir vis tik į Tave...
Pražydo visas sodas -
Balta balta;
Seniai Tu tokio nematai;
Ir miškas, pievos
Mano vardu
Tave vis šaukia,
Kur basas -
Netgi be kelnyčių -
Kažkada lakstei...
Buvom laisvi
Savo krašte,
Maži tarytum vieversėliai...
O ką daugiau
Tau pasakyti -
Nežinau...

Būsimi draugai

Du Mindaugėliai -
Vieno kiemo burbulai,
Ridena vieną kamuolėlį
Ir kepa bandeles,
Juos gaubia du klevai,
Lipina ga ga ga
Tiktai iš smėlio.
Tokia maža kiemo erdvė -
Gali keliauti
Tiktai dangaus mėliu;
Klausyti,
Kaip vis praskrenda
Lėktuvai ten,
Kažkur aukštai -
Tik baltos švyti
Uodegėlės.

Palauksiu...

Jeigu kas vakarą
Uždegtume žvakes
Prie lovos ir prie lango,
Ateitų mėnuo paslapčia,
Bučiuotų skruostą,
Virš antklodės ištiestą ranką.
Tokio švelnaus prisilietimo
Laukiu visada nakčia,
Bijau užmigti,
Kol Vakarė jojo glėbyje
Iš meilės alpsta.
Paraudo rytmečio dangus,
Bet aš Tavęs palauksiu...

Nakties sulaukėm

Naktis už lango -
Tik balta vyšnia.
Slyvaitė, obelėlė -
Viskas balta balta.
Gal jos vis žiūri
Į žvaigždes
Ir mamos laukia?..
Dėkoja jai slapčia,
Kad mato tas pačias
Šviesias dienas
Pro nakties langą.
Oi, neužmik, palauk,
Dar pasaka graži
Apie aukso karietą,
Jauną karalaitę
Nepasekta ;
Jos niekas neklausys,
Jei per anksti
Miegelis prisiartins.
Prieš miegą
Kiekvienam vaikeliui
Dovanėlę atiduok ;
Šakelę - baltą baltą.

Tik ti tika

Vakaras medžius apšviečia
Ir visi gyvūnai švenčia.
Pavasario šiltas oras
Gaila, kad nelaisvė -
Tvoros.
Bėgtų Tika į giraitę,
Ten aplotų voveraitę,
Kuri turi kailį rudą -
Uodegėlė pasipūtus.
Gal sutiktų kokį draugą
Su juo šoktų, žvelgtų meiliai...
O tada ir šeimininkė
Baltų plukių prisirinktų.
Štai!Į porą.

Ant delno telpa daug...

Aš viską,
Kas brangiausia,
Padedu ant delno -
Nukritusį lapelį,
Lietaus lašą,
Švytintį ir mažą,
Saulės rate...
Ant delno pakeliu
Varlytę mažą,
Kuri nemoka
Dar akyčių užsidengti,
Nes kojelės trumpos, mažos;
Kaip dreba jos širdelė
Iš baimės dėl manęs.
Oi, kartais byra
Ašaros į delnus,
Bet reikalinga ši kančia...
Nekaltinkit,
Kad esu senamadiška,
Kad žodį „ačiū“
Vis tariu greta.
Šiandieną „ačiū“
Savo mamai,
Kad aš gimiau
Ir vaikštau šia žeme.
Ir eina vis šalia
Kojytės mažos mažos,
Ir jas išmokiau tarti „ačiū“
Mamytei, tėčiui,
O jeigu liks,
Ir man.

Mamai

Beveik po keturiasdešimt
Vėl miniu Tave.
Atrodo, kad prisiliečiau
Prie Tavo rankų -
Jos kvepia, kvepia
Ką tik sukasta žeme;
Panagėse ilgai ilgai
Tas kvapas užsilaiko....
Iš žemės šventas oras
Su geltona smiltele
Pakyla susimaišęs;
Prie mano lūpų,
Jaučiu-glaudžiasi,
Kol akys apraibsta...
O gal akis užtemdė
Tik vėjovarta sena?
Kodėl lig šiol
Prisimenu Tave
Prie juodos žemės
Prisilenkusią?..
Oi, mama,
Aš-šalia.

Miško žinios

Jau paskutinis patalas žiedų
Miškų šlaitus nuklojo,
Neliko lopinėlio, kuris plikas
Ir neklaustų, koks bus oras.
Jeigu taip kepins tarsi pirtyje,
Be laiko nužydės žiedeliai,
O viršum visko dilgėlės
Stiebus iškels-bus žalia žalia...
Gal ir graži tokia spalva,
Bet širdį gelia, gelia
Kad margumyno nebėra,-
Tik miško žinios-skaudžios,
Ir dar žalios...

Lapai lapeliai

Lapeliai gydo,
Tinka prie žaizdos,
Kuri šviežia
Ilgai kraujuoja;
Lapelis tinka
Ir tada, kai senos
Neužgyja ir pūliuoja.
Ir paprasčiausias
Juodalksnis, visus miškus,
Visas balas apstojęs,
Gaivina sumuštas vietas
Ir dažo kailinius,
Velykų kiaušinius,-
Jo kelmas net po metų
Rausvai žaižaruoja.
Oi, net spurgeliai alksnio
Grožio nestokoja.
Kai užauginsiu
Savo lapelius,
Pasiųsiu Tau -
Išgydysim, kas buvo,
O toliau...
Tebūna taip, kas bus.

Supratau...

Tiesiog įpuoliau
Į baltų žiedelių jūrą,
Prie liemenėlio priklaupiau,
O ji dygi, kaipmat įdūrė.
-Ne mano giminė esi,
Atsiprašau...
Kiekvieno žiedas -
Tiktai jo žydėjimas;
Jaunystė su pavasariu
Pražysta kiekvienam.
Į savąją nuo šiolei
Vis kas dieną bėgu
Ir atnešu žiedelį-žodį
Savo-kiekvienam...
Dėkoju, kad ir Tu
Šiandieną
Prie manęs pribėgai.
Nejaugi reikalinga?
...Supratau.

Skiriu Šeškinės vienuoliktokams

Pavasaris tuoj baigsis,
Sulapos gležni lapeliai;
Gėlelių šypsenoje
Ir jaunystė išsiskleis.
Taip laisvo vėjo trokšta
Kiekviena šakelė,
Ant kurios paukštelis
Giedos ir sveikins rytmetį,
Paskui nuskris,
Ant kitos nusileis.
Būkit laimingi,
Naujos kartos gražūs daigeliai,
Pamosiu Jums ranka,
Pasiūlysiu baltą skarelę,
Kad būtų šviesus kelias...
Nepasiklysk, į savąjį išeik.

Pavieniai žiedai

Jau prie namų
Pražydo tulpės;
Pavieniai ir tokie maži.
Atrodo, vienišas žiedelis,
Bet jį pakalbina
Ir neskina
Nei šeimininkai, nei kiti...
Ne veltui buvo
Sukasta žemelė -
Žydės, nors ir trumpai,
Kiekvieno akyse...
Vaikai matys,
Kokie jų gražūs
Kaip žiedeliai
Tėveliai ar seneliai,
Užaugę siela dideli.

Kelyje

Rasos lašai
Nuo medžių varva,
Gitaros stygos įtemptos -
Kokie garsai...
Kažkur toli kalnai,
O čia upeliai ;
Nuo jų auksinių vartų
Atiteka ir muzika,
Net akmenys dainuoja,
Nulūžusi šakelė vartosi -
Užkliūva, pasilieka
Prie kranto dar ilgai.
Žolių kerai
Vėl gėlą vandenėlį geria,
Pirmuosius paukštelius
Vis prikelia rytais...
Prisėsk ir Tu
Ant slidaus akmenėlio,
Medžių lapeliai sprogsta.
Ar matai?
Reikės vėl eit...

Nesiunčiami laiškai

Tik balandėliams
Pavydėjau baltų plunksnų;
Jau nuo vaikystės jas rinkau.
O ir jaunystę joms paskyriau -
Rašiau, rašiau, rašiau...
Pakėliau baltą sparną
Į dangaus mėlynę,
Prie debesėlio prilipau
Ir savo žvaigždę
Iš visų jėgų apsikabinusi
Skridau, skridau, skridau...
Siunčiau Tau laišką,
Pašto balandėlio vis prašiau,
Kad tik nutūptų prie palangės
Ir Žodį pašnibždėjęs
Greičiau sugrįžtų, pasakytų;
Tolimoje šaly ar Tau lengviau.
Tik priglaudžiau prie lūpų
Grįžusį paukštelį -
Nieko nesakiau...

Medžiai žydi

Gražiausia, kai pražysta medžiai;
Gėlių ir turguje tiek daug.
Tik paklausyk, ką jos ten šneka:
-Po kiek?Kokių?Kodėl?Per daug...

O veltui žydi tiktai aukšti medžiai,
Iš tėviškės miškų jų labai daug;
Gal ne visų žinau ir vardą,
Bet vis kas dieną juos matau.

Labai myliu kaštono žvakę,
Nuo klevo kvapo vakare svaigau
Ir visą amžių topolis prie tako
Kvepėjo, pumpurus lyg klijų lipinau.

Pražydo pirmosios slyvaitės
Ir gudobelė, kur patvoryje-šilčiau.
Iki birželio žydės obelys ir kriaušės,
Kol pirmą žemuogėlę nuraškau.

Parnešiu žiedą iš miško giraitės
Ir saulei dovanosiu, nes iš jos gavau.

Šeškinės gyventojai

Mylintis au au

Štai ir jie

Ko reikia tau,kitiems dalink

Visi vienodai
Nesame laimingi,
O gal ir laimę
Vis suprantame kitaip -
Vieni ant minkštos lovos
Vartosi-turtingi;
Kitiems ir ant balanos
Bet su mylimu žmogum...
Vieniems iš laimės
Akys spindi,
Kad gali duoti,
Ko gal reikia kiekvienam -
Vandens gurkšnelio,
Gero oro, o šilumos,
Jei nori, prisirink.
Jinai ir Tavo širdyje -
Kitiems dalink.

Gėlė-gyvenimas

Koks įvairus
Kiekvieno mūsų
Netgi sau neįmintas
Pasaulis...
Kasdien išaušta rytas -
Nežinia,
Kaip sužydės
Ir šios dienos gyvenimas,
Gražiausia būtų
Tik balta balta...
Tu pažiūrėjai
Ir veidai nukaito,
Raudoną gėlę pamačiau.
Atsitiesiau
Nuo pirmo džiaugsmo,
Kažkur pamėlo
Pakraštys dangaus.
Gyvenimas gražiausias -
Margas,
O rožinį
Tegu pasiima
Mano vaikai.
Apsidairau aplinkui -
Marga marga;
Tegu...juk tai
Ir Tu pasirinkai.

Ryto tyla

Kiekvieno pumpuro,
Kiekvieno žiedo laukiu.
Pramerkusi akis rytais
Vėl pamatau -
Jau kažkas nauja:
Drugelis skrenda,
Tupia ant gėlės,
Plasnoja vėl toliau...
O vėjo dar nėra,
Nesujuda nė lapas...
Oi! Atsimerkia tik gėlė.
Čia visi žiūri,
Vienas kitą kalbina;
Švelnus prisilietimas -
Tik alsavimu ir atsiskleis.
Nepajutau, -
Kaip man drugelis
Nutūpė ant rankos.
Nešu jį Tau.
Gal akys sužibės?
Sekundės-nebėra...
Pareik.

Dėl meilės

Gražus berželis,
Kai rankas
Nuleidęs stovi,
Palieka vėjui
Plaikstyti šakas.
Graži ieva,
Į balą įsistojus,
Kaip žydi, žydi
Nuotaka balta.
Gražus ir ąžuolas,
Kada giles brandina,
Pasėja jas ir kėkštai,
Voverės nešioja
Tarsi sterblėse
Ir taip toli toli
Nuo tėvo pasodina,
Bet giminė tada plati,
Gaji-gilė ir ąžuolas -
Viena miško dvasia.
Gražus ir karklas -
Kačiukus jau keičia,
Birbynė groja šakele...
Oi, prie kiekvieno
Tik su šypsena prieisiu
Ir meilė atsivers.

Žmogaus sielos giesmė

Praeina šimtmečiai
Ir žmonės seniai pasikeitę;
Kiti šventovių ilgalaikių
Peržengia slenksčius,
O sielos grįžta,
Didi meilė šaukia,
Vėl naktį uždega
Naujai giesmes
Lyg fakelus,-
Dar tuos pačius...
Vėl prikelia
Išblėsusius kerus.
Romantikų legendos
Nuo pat Antikos laikų
Keliavo karo vežime,
Vėliau jas trubadūrai šaukė,
Kad nepamirštų Dantės
„Rojaus“, „Pragaro“;
Hugo kančių.
Taip atnešė jie atmintį
Net iki šių dienų.
Ir tikime, kad žmogaus siela
Nesikeičia -
Jinai gyva
Tarp nenudylančių
Varpo garsų.

Pienės žiedas

Pavasarį graži net pienė -
Lyg saulė dega
Jos vainiko vidury,
Darže jos nemalonios,
Bet, kai šviečia pievoje,
Skini, skini, skini...
Oi, koks geras pienių vynas,
Kaip gali misti šaknimis
Ir groja lyg birbynė
Jos kiekvienas žiedo stiebas,
Jeigu tiktai prakalbinti gali...
Ir bitė ankstyvoji,
Vabalėlis nakčiai miega;
Sušyla saulėje galvelė
Ir pūkai balti
Vėl skrieja,
Prilimpa prie delnų -
Į naktį juos neši,
Kad šildytų atsiminimai
Ir saulė įsižiebtų
Tavoje širdy.

Tikri namai

Medžių miške
Nereikia laistyt pasodinus -
Jie geria orą ir rasas;
Kartais užlyja
Ir to ilgam užteks...
Bet jie dažnai
Dėkoja žmogui,
Jeigu nelaužo,
Nekerta, nepjauna,
Kai pati branda.
Medelis mažas -
Jį galiu numinti koja;
Bijau išsukti iš takelio,
Kurį išmynė briedis
Ar šernų banda...
O prie namų aukštų
Šakelės susipynė...
Ar jų tikri namai
Tik čia?

Skausminga senatvė

Tie patys plotai,
Ta pati gamta
Visus augina
Ir apdovanoja.
Vieniems graži
Išaušta kiekviena diena,
Paglosto juk visus
Ta pati saulės
Mylinti ranka,
Bet ne visiems likimas
Skausmą dovanoja...
To iš arti dar nemačiau,
Kaip kenčia ligą senas,
Likimo nuskriaustas šuva,
Kaip veidą jo iškreipia,
Liga subjauroja.
Vėžys...
Bet šeimininkas
Nepalieka, neša,
Kai neklauso kojos.
Ačiū-tai mano pamoka,
Kuri gyvenime
Dažnai pasikartoja.

Saulės kelias

Kokia diena
Šiandieną įstabi -
Saulutę ryto vėjas
Sušukavo, spinduliais
Lyg arfa skambina...
Girdi- tai visata užgrojo.
Ji bėga visada jauna
Beribiu dangumi,
Po spindulėlį barsto
Ant žaliuojančių laukų,
Gelsvų žiedelių klevo,
Seno maumedžio šakų,
Vėl į debesėlį neria,
O nusipraususi, skaisti -
Dieviškoje paskirty -
Pajudina kiekvieną pumpurą,
Pauosto-kvepia, kvepia...
Ir skliaute trumpam sustoja.
Į kur pasuks? Kas laukia?
Ką žemė pasakys?
Oi!Pavasaris pamoja:
-Būk man tokia miela
Mano gyvybės prigimty,
Net vaiskios naktys
Tavęs neatstoja.

Prie eglės prisiglausiu

Kai tylus vakaras švelniai
Paglosto veidą, ranką
Ir nusileidžia saulės
Nukeliautas dangaus lankas,
Tamsa sustoja
Ir už mano lango.
Kaip valandos iš lėto slenka -
Ant lūpų vien šešėliai,
Mirga vakarykščiai atšvaitai,
Į širdį slenka, slenka...
Renku užuolaidos raštus -
Ten mėnuo kalbina,
Prie eglių glaudžiasi naktis
Ir į žolynus krenta, krenta...
Panyra man į plaukus
Jo baltieji spinduliai...
Oi, kokia ši balzgana
Svajonė ir viltis,
Kaip ryto laukiu!

Visų namai

Kaip skamba rytas -
Šimtas skambalėlių.
Ant pumpurėlių kalbasi
Nubudę vabalai.
Ir sraigė paskui save
Šliūžę nebijodama palieka -
Juk ant pečių namai.
Nusišypsojau;
Man takelis vienas -
Tiktai mišku,
Kur žydi gėlės.
Oi, žemės glėbyje
Visi dar esame vaikai.
Dainuoja man lopšinę
Šaulės šypsenėlės.
Gal prisikėliau
Kiek vėlai?..

Prašvinta...

Medeliai sprogsta,
Šalto vėjo jau nebijo -
Žadėjo saulė savo delneliu
Paglosčiusi pasaugoti,
Kad mūsų širdys neatauštų,-
Net naktį, sapnuose
Prašvistų gerumu...
Jauti, kaip Tavo delnas
Mane nuramina, šildo,
Po juo užmigusi šypsausi,
Nors kieme lietus.
Nubusiu sielą nusipraususi...
Dėl naujo pumpurėlio
Viską atiduoti
Visada galiu.

Spalvos ryškios tik vakare

Raudona saulė
Pasivijo žalią žemę,
Geltonai nusidažė
Horizontas virš kalnų -
Tai mano Lietuvos
Gražiausios spalvos,
Įpintos į dainas
Ir geltonkasių austos
Į juostas bernužėliams
Ir jubiliatams ant pečių.
Prie šių spalvų
Kariai priklaupia,
Ištarę priesaiką
Prisiekia prie visų:
Už mūsų kraštą,
Už tėvynę taikią
Būsiu amžinai kariu.
O rytas aušta,
Vakaras parausta,
Kad gimę būtų ramūs
Dėl savo tėvų.

Gėlė nuoširdžiai

Sunku surasti Žemėje
Nors vieną vietą,
Kur neauga gėlės -
Ir dykumas papuošia,
Kai jas aplanko
Lietaus debesis.
Tai būna taip retai -
Labiau ir lauki,
Jauti, kad mylimas esi.
Sausa žolė- ne mano.
Užsidėjau kaukę,
Jauna einu, -
Nesensta juk širdis,-
O virš baltos galvos
Simfoniją man groja
Nuo debesėlio
Vėjo gaudesys.
Tik Tavo gero žodžio,
Šilto balso laukiu.
Žinau:man ant peties
Atskris.

Tvora

Kas sena, turi pasikeisti -
Kasmet atnaujinama
Ir senovinė tvora,
Nes žabarai sutręšta,
Kurmiai apačią išrausia,-
Tik atspari žaliuojanti
Žilvičių atsvara.
Kai įeinu į kiemą,
Rodos, toks mažytis,
Nors ir mielas, savas;
Kaimynai nebemato,
Kokia aš maža, liūdna.
Į vidų toks lengvai
Išmindžiotas takelis...
Kalta tvora?

Jei būtų apvali para

Vėjelis kėlė sniegą
Į debesėlio glėbį,
Upelis sirpo, tvino
Ir seniai atlėgo.
Ir Žemė pašalą iškėlė,
Pasodino gėlę,
Vėl žydėti liepė.
Taip baltą skarą
Numetė žiema
Ir pasirinko žalią
Tarp takų smėlėtų.
Ilgai mylėjau baltą,
Bet gal gražiau marga,
Kad būtų akiai miela.
Kaipgi bitutė
Kelią į bityną ras,
Jei bus nepažymėtas -
Čia liepa, topolis
Ar beržas lieknas?
Pakvipo pievos,
Pašaukė rasas,
Kad visos gėlės
Medžiai sužydėtų.
Ir kam tas vakaras?
Galėtų būti vien šviesa,
O širdyje Velykiniai varpai
Skambėtų ir skambėtų.

Juozukui-devyneri.Sveikinu!

Dėkoju tėveliams už vaikaitį

Žmogus užgimsta žemei
Lyg mažas grumstelis,
Iš pačių apačių išdygsta
Kaip graži pavasario gėlė;
Paskui pribėga prie medelio,
Prisimatuoja ir užauga
Kaip baltas beržas pakelės.
O koks tas ilgas būna kelias,
Kol galvą pakelia
Ir medis, ir maža gėlė.
Kiek reikia nukeliauti -
Per lankas iki kalnelių,
Kad jau galėtumei
Savo valdas aprėpti,
Saulės šiluma pasigėrėjęs
Visus pasveikinti,
Mylėt.

Baltijos keliu

Ačiū Šeškinės gėlininkėms.

Trys Tautos-amžinai kaimynės;
Smėlio pakrantės lopinėlį
Žemė joms paskyrė.
Toks panašus visų likimas -
Jos augo čia,
Prie Baltijos melsvos.
Tie patys vėjai pūtė
Taip dažnai šalti, Šiauriniai,
Oi, buvo karšta ir Pietuos,
Ir vakariniuose kraštuos...
Istorija sena.
Kai ką jau atmintis ištrynė -
Negrįžta bangos atgalios,
Tik vėliavos vis plakasi,
Naujai atgimusios,
Prie aikščių kiekvienos.
Gražiausią puokštę padedu
Ant Laisvės aukuro,
Iš pagarbos lenkiuosi
Ir Baltijos keliu
Einu-keliuos.

Naujajai tvarkai

Šeštadienis -
Prieššventinė diena,
Nėra jokios minties,
Kad gimtų gražios eilės.
Pasižvalgau pro langą -
Saulė kviečia į kalvas,-
Labai bijau bjaurybių erkių.
Įsisega ir geria kraują,
Kad kur jas,
Ir ruošiasi vėl veistis.
Negi joms neužtenka šuns, katės,
Kam paausį man krimsti?
Nauja žolė, nauja tvarka -
Lapeliai dar laisvi
Ir ne visi apsėsti.
Kurie nesusipras ir pavėluos,
Išjuoks kaip tikrą bėdžių...
O kurgi sraigėms plėstis?
Tai žinome visi
Ir krečiame lapus,
Kad kitas nesuėstų...

Mylimai mokinei Dianai Šv. Velykoms

Gėlių daugiau,
Negu mes manom;
Jų danguje tiek daug -
Tarp debesų.
Tik pažiūrėk,
Kaip žydi žvaigždės,
Kaip mūsų žemę saugo,
Kad net ir naktį
Būtų daug šviesiau,
Mėnulio spindesys -
Visų vaivorykštės spalvų...
Tik Tavo akys
Niekada nepasikeičia,
Jos žydi mėlynai -
Žibučių žiedeliu.