2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Stiklo kalnas

 


Meilė – stiklo kalnas,

Į kurį vis kopiame paslysdami,

Perimame iš tėvų lazdelę

Ir manome, kad patvari…

Lygus stiklo kalnas,

O meilė taip dažnai

Subyra į šukes,

Nes ji – viltis...

Pasiimk burtų lazdelę,

Ištark burtažodį,

Surask pagal žvaigždes

Vingiuotą kelią,

Nepasiklysk, nors klydome visi…

Kada pasieksi jo viršūnę,

Pajusi šaltį,

Apledėjo kūnas,

O meilė nuplaukė upe

Toli toli...

Pasigirsta būgno dūžiai,

Barasi Perkūnas,

Paslydęs pamažu krenti

Į patį upės sūkurį,

Dugne verki...

Taip atsisveikiname ir su jaunyste,

O pasivyti nieko negali.



Prieraišumas

 




Šuo – prie žmogaus,

Katinas – prie vietos,

Žvirblis – prie gūžtos palėpėje,

Arklys – prie to,

Kas pirmas pažaboja,

Žmogus svajoja apie rojų,

O ten nebuvo,

Tik įsivaizduoja…

Pripratome prie gero,

Pamiršome bėdas ir karą,

Nebijome ligų ir maro,

O kai kas

Dar akmens amžiuje gyvena, –

Nereikia vaistų, daktarų,

Mokytų žmonių, mokyklų,

Prisiriša prie būrio avinų,

Kurie manipuliuoja amžiais,

Viena daro, kita kalba, klykia:

„Geriau numirsiu, priešinsiu’’…

Sakysite, ironija – ne vietoje,

Savaime suktųsi planetos,

O danguje jau – ne chaosas,

Kiekvienas daiktas traukia,

Sukasi iš inercijos,

Subirtų ir išsisklaidytų, –

Visatoje – daug vietos,

Galybė ir nežinomybė

Neįminta dar lieka,

Todėl kūrėju tikime...

Žmogus prie gimtos žemės,

Ne prie arklo prisirišęs,

Į gėrį rankas tiesiame.


2021 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Laimingi žiedai

 




Prikėlė dangus džiaugsmui

Ir toliau einu

Per žemę bundančią, –

Šalta ar vėjuota,

Sutaršo plaukus,

Pašildo spinduliai,

Imu, kas duota…

Oi, ne po lygiai

Gauname iš žemės,

Didžiausias turtas –

Atidūs vaikai,

Senatvėje paguoda,

Tarsi pabyra iš dangaus

Ant baltos galvos

Pavasario žiedais ir žiedlapiais,

Tokie panašūs ir į tėvus,

Bet ir ne vienodi…

Šaukiu vardais,

Šypseną jiems atiduodu.







Žydintys medžiai

 



Lygiuojuosi į medį,

Pastebiu, kaip auga, –

Daug pasodinta prie namų,

Pražysta kas pavasarį,

Lapelius išskleidžia,

Per vasarą žaliuoja,

Rudenį numeta rudus…

Išeinu į kiemą ir klausausi –

Šlama, paukščiai čiulba,

Širdyje – ramu,

O kitą dieną – vėjas,

Lyja, griaudžia,

Slepiuosi po spygliuočiais,

Bėgu į namus.

Kol žalias medis,

Visada puošnus,

Lyg per šventes ar atlaidus,

Kai barsto žiedlapiais takus, –

Einu juo pro namus.



2021 m. gegužės 4 d., antradienis

Kvapų pasaulyje

 






Koks svaigus kvapas

Sprogstančių berželių,

Vyšnių ir klevų,

Darželiuose narcizai,

Geltoni ir balti,

Žavisi savimi,

Sesių darželius mena,

Dabar hiacintu iš toli kvepi…

Iš čia ateina laimė,

Ranką paliesti juos tiesi,

O vėjas kvapus gena,

Jų prisigėręs nueini…


Vaizduotės įsikūnijimai

 



Vaizduotė kuria angelus,

Kurie tik dangumi skrajoja,

O gal jie mūsų kūne

Nematomi klajoja su mumis...

Rojaus obelis,

Molio grumstas,

Iš kurio – žmogus,

Dulkė, žemėje klajojanti,

Žaltys – prie moters kojų,

Viliojantis Adomą obuolys,

Iš vieno – angelų būrys…

Vaizduotė skausmą atkartoja,

Užgimsta angelas iš naujo

Ir pasiruošia vėl išskrist…

Angelas – mokinys.




Nueitas kelias

 


Svarbiausia – kelias,

Visa kita – tik detalės, –

Išsirenki draugus,

Kurie puošia gyvenimą,

Pakalbini medžius

Praeidamas pro šalį,

Paglostai dangaus pakraštį,

Kada saulutė leidžiasi...

Pakyli ir džiaugiesi, –

Dar yra jėgų

Paglostyti ir akmenį,

Iš užmaršties svajas prikelti.

Sūpuoji vaiką, seki ir pasaką,

Koks ilgas kelias,

Kai yra į ką vis atsiremti.…



Pasiilgę saulės

 




Nepyk ant artimo,

Neteisk už smulkmenas,

Subėk atleisti,

Nes nuodėmingi esame visi,

Jeigu ir ne darbais,

Tai mintimis…

Dėl ko kitus nužiūrime,

Tai mūsų pačių veidrodis,

Pamatome save ir kaltiname,

Kad kreivas šis pasaulis,

Kaip nenuoširdi išpažintis…

Nuo pirmų savo metų

Imame ir pyktis,

Paaugę kitus barti, –

Ne taip sakai,

Ne ten eini,

Todėl žmonija ir negali susitarti,

Kad saulė šviečia

Net ir vandeny.


2021 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Santarvė

 




Į dangų kreipiamės malda,

Iš žemės duoną valgome

Ir augam visų akyse,

Kas dieną keliamės iš naujo.

Į dangų leidžiame paukščius,

Kad kviestų laimės angelus,

Turim nežemiškus sparnus,

Nors nuo dangaus priklausome.

Žemė kuria nuostabius sapnus,

Vaikystę gaudome suaugę,

Pakėlę į dangų akis,

Įsiūbuojame medžius,

Kaip stygos drauge gaudžiame.



Ežero pakrantėje

 




Gulbine, tu šiandien – vienas,

O koks skaidrus jau ežero vanduo,

Kaip veidrodyje atsispindi

Ir blankus šešėlis,

Kad buvote čia – dviese

Ir su vaikais kartu…

Baltas gulbinėli,

Ežero banga – tavo sesuo,

Ant jos pasisupa lelijos

Ir saulei leidžiantis užmiega,

Kad ryte vėl pažadintų

Dainos ritmu…

Kažkur juk plaukioja

Baltoji gulbė,

Šildo gūžtoje kiaušinius,

Išves pulką vaikelių,

Kad ir niekas nežiūrės

Ir mūsų čia nebus.



2021 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Motinos diena su vaikais ir vaikaičiais





 

Prie gilių šulinių

 




Seniai buvau kine,

Ar man padėsi?

Kodėl gi ne,

Kur bilietai, eime?

Senokai nelankiau teatro,

Ar man padėsi?

Kodėl gi ne,

Ložėse vietų yra,

Eime?

Seniai nešokau,

Ar padėsi?

Tikrai?

O aš mačiau drugelį

Ant žiedų,

Man gera būti smuikeliu,

Eime…

Seniai bedainavau,

Ar man padėsi?

Tikrai?

Kodėl gi ne,

Tu būk lakštingala,

O aš – varnėnas,

Dainuodami girdėsime,

Kaip girgžda svirtys

Prie šulinių senų,

Sode…





2021 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Prie namų ir beržų

 




Kodėl sodiname medžius

Netoli namo ir langų,

Kad oštų, būt gražu,

Kai sprogsta lapai,

Rudenį pagelsta?

Kodėl prie pastatom suoliukus

Ir atsisėdę klausome,

Kaip suokia paukštis,

Bitė nuo žiedų

Gelsvą nektarą renka,

Balandį peni vaikas?

Kodėl senatvėje gražu,

Ką ir jauni pamatėme,

Kaip šviečia žvaigždės rasoje,

Jonvabalis šviečia tamsoje,

Pienės nakčiai užsimerkia,

Dažnai ir apsiverkiame?

Kodėl jautru stebėti

Po savo langais,

Kaip skamba beržo auskarai,

Sula dar žalias lapas kvepia,

Apkabini ir baltą liemenį,

Prisimeni gegužines,

Beržais aptvertas,

Jaunųjų tostą :„ Mylėsiu amžinai’’,

Balsus kaimynų,

Užtvėrusių kelius berželių šakomis

Tolėliau gimtųjų vartų?

Kodėl, tarsi netyčia,

Prie berželio vyšnia prisiglaudžia

Ir kalba, kalba?..





Ona Baliukienė


Apie mus

 




Poetas gyvas ir po metų,

Žodžius nupučia vėtros,

Kas jaučiama,

Bet neregėta…


Muzikantas groja

Ir be scenos,

Vienas atlieka solo,

O dviese – duetas…


Linguoja žmonės,

Ritmo pakerėti,

Po daugel metų

Greitakalbe ir iš lėto.


Kai pasibaigia muzika,

Susigūžia poetas.



Saulės slėpiniai

 




Saulė vidurdienį – kaitri,

Šešėlio nepalieka,

Peršviečiamas pats esi,

Lyg po nakties

Nespėjęs pasislėpti sliekas.

Nutvilko karštis, –

Alsuoti negali,

Vidurvasarį žydi mėtos,

Kvapai svaigina lietumi,

Kada vėsos norėtumei.

Nebūsiu nė gėle,

Nė čiulbančiu paukščiu,

Tik saulės spindulį paliesiu,

Tegu jis peršviečia

Ir atveria, kas viduje,

Ką ir paslėpt norėčiau.