Sukrautas
žiedas
Turi
sužydėti, –
Tokia
vaikystė,
Nuostabiai
graži:
Pavasario
alsavimas,
Ranka
paliečiamas,
Išsaugoma
spalva širdy...
Ji –
jaunas kraujas,
Gyslomis
pulsuojantis
Kvėpavimu
giliu,
Kai
vėjas pabučiuoja,
Žiedelis
skleidžiasi
Balandžio
jaukumu,
Tik –
be šalnų...
Keli
ryto rasos gurkšniai
Ir
lenkia galvą,
Nesulaukę
vasaros žalios,
Ruduo
ir ją pamiršta
Kas
nužydėjo jau be jo.
Visų
žiedų dabar jau gaila,
Tegu
varvekliuose atsispindės
Jų
atvaizdai prieš saulę
Ir po
šaltos žiemos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą