Pasakos lino dainų

Esu aš pasakų mergaitė
Su lino marškinėliais,
Palaidais plaukais;
Man jas pasakė tėtis -
Nieko niekada nepamelavo
Dar prie žibalinės lempos,
Kada už lango sviro
Šerkšno garbiniai.
Mama dainuodama
Vis lino siūlą verpė -
Dainų žodžius į pasakas nešu.
Ir medžiai, ežerėliai skamba
Tik nuo lietuviškų dainų.
Ir broliai, seserys
Šioje pirkelėje užaugo...
Einu dar per pasaulį,
O lino dainos drobėje
Ir rankšluostėlyje vis aidi.
Gal pasaką pabaigsi Tu?..

Lietuviškas žemėlapis

Vainiką Lietuvai uždėjau
Kaip jaunajai mergelei ant galvos,
Jai dar tik dvidešimt suėjo,
O ji tarp brolių, seserų
Visų pripažinta, net tolimų šalių
Žemėlapių ir vėliavėlių raštuose ,-
Kaip saulės spindulių mirgėjime,-
Gyvuos, klestės, bus mylima,
Dar išsiskleis...
Tikiu, žinau.

Sausų žiedelių pynė

Sausų žiedelių
Pynių pynės -
Kaip kvepia pieva
Dobilais, mėta.
Darbštuolių rankos
Jas nuskynė ir supynė -
Kitus į krepšį kėlė
Kaip vaikelį su daina,
Motulės lopšine.
Ir nenudžius nė šaltą žiemą,
Išliks kukli spalva
Kaip šienpjovio goda -
Kad nesulytų, nesupūtų,
Meldžiam Dievą,
Ir būtų sielai atgaiva.

Visų vardai

Kiekvienas medis,
Kiekviena sodyba turi vardą;
Kas tai pastatė, pasodino,
Lieka prakaito lašai.
Dažniausiai šaukiam žmogų
Pagal jo darbą-netgi turi vardą -
Kavoliai , medkirčiai...
Ir dievdirbiai.
Prie kelio kvepia liepos,
Topoliai kaip žvakės,
Pamiškėje beržynai,
Alksniai, karklų gumulai,
O vidurį užėmę-pušys,
Ąžuolai, klevai išlakūs
Ir uosiai skreba
Visą žiemą žirginiais.
O raistą dar patamsina
Gražuolės eglės -
Tarp jų lazdynai, tuopos,
Juodalksnių šimtai.
Tik kur ne kur raudonai dega
Šermukšniai, putinai.
Pavasarį pražysta ievos
Ir žiedelius draugėn subarsto
Laukinės obelys
Ir drebulėlių skriejantys pūkai.
Kokie malonūs, gražūs
Medžių ir žmonių vardai!

Skverų medžiai

Miškai ir ežerėliai,
Į kuriuos įauga veidas
Kiekvieno medžio -
Ne vienos kartos.
Gal kuris lūžta,
Kitas ilgiau auga -
Juos girdo vis tas pats vanduo...
Tik skveruose juos geni,
Lieka žaizdos -
Jau tos šakelės
Nieks nepakartos.
Galbūt jis nebeturi veido?..
Geriau praeidamas
Tik pasilenk,
Trumpam sustok.

Ankštyje šeši žirniai

„Opa opa opa pa,
Auga žirnis“-ne pupa.
Šešis žirnius auginu,
O pupytės nerandu.

Greitai žirniai
Pupas ves,
Bus savesnės
Už savas.

Žirnių ankštys
Išsiskirs,
Vėl žirniukai
Žemėn birs.

Bus pupyčių
Gal tada,
Kai užaugs kita
Karta.

Lesyklėlės

Keli tik žingsniai nuo namų,
Kur kabo kabo lesyklėlės;
Čia visiems šilta ir jauku -
Užuovėja nuo vėjo.
Jei nemokėjai padaryt kitų,
Gerai ir menkos lesyklėlės;
Svarbu, kad nepamirštumei grūdų
Kas rytą pildyti -
Atskris greičiau varnėnai.
Ir jiems bus gera prie namų,
Kažkas gal inkilus iškėlė...
Dabar žiema ,bet širdyje šviesu,
Kai kabo lesyklėlės.
VISIEMS linkėčiau
Tik šiltų namų,
Užuovėjos nuo vėjo...

Nesenstantys paukščiai

Maži ir dideli
Paukšteliai skrenda skrenda
Vis tuo pačiu taku
Kas rytą -po pietų.
Per pertraukas skardžiai
Balseliai aidi-
Mažylius atveda
Suaugę, jau žili...
Iš čia ir visos kelio gairės,
Ką paėmė-atsiskaitys,
O lieka paukščiai,
Kurie vėl naujų sulaukia -
Su jais nesensta
Ir lieka čiulbuonėliais -
Vis šviesoje ir paluby...

Vilnius

Mažytis mūsų miestas,
Senamiesčio siaurų gatvelių labirintai;
Nauji rajonai-jau seni.
Taip visada jis spindi atsispindi
Saulutės ir mano akių vyzdy...
Čia niekas vardo net neklausia:
Visiems sava-visi savi;
Kalneliuose ir slėniuose
Tos paslaptys didžiausios -
Kaip jos išliko vėjų sūkury...
Jau ąžuolynai atsitiesia
Ir pušų, klevų, beržų giraitės
Savo vaikų sulaukė,
O jas sodinote maži...
Prisimeni?

Mėlynieji hiacintai

Toks šiandien mėlynas dangus,-
Kaip mėlynieji hiacintai.
Tuoj atveriu vartus,
Paleidžiu grandines,
O saulė šypsosi tiesiog į veidą -
Kokia jinai laisva...
Bet turim kelią mes kiekvienas:
Vieni per dangų-į žvaigždes,
Aš saulę ranka siekti noriu,
O ji vis rieda rieda...
Nepajutau, kad vakaras čia pat.

Žiemos uogos

Prisirinkau dar visą saują
Iš dangaus mėlynės,
Šilumos ir gėrio,
Nors ir viduržiemis, šalna -
Taip mano širdyje skambėjo
Naujai išaušusi diena.
Tada raudonos uogos
Tartum puokštėj gėlės
Pažadino prinokusias
Mano gyvenimo svajas.
Galbūt nelemta susižerti viso gėrio -
Kas gali būti maloniau
Bent vieną saulės spindulėlį
Dar pasiimti sau.
O visos uogos – Tau.

Siaurukui

„Čiuku čiuku , čiuku čiuku;
Čiuku čiuku traukinuku“...
Dar apsnigti siauruko bėgiai,
Nepypsi palydovas –
Jau tokia senų dalia,
Nors žiemą reikia pailsėti,
Tada pavasarį pražys
Žalieji slėniai
Žibutės, plukės sveikins
Visose pamiškėse.
Oi, traukinukai leidžiasi nuo kalno!
Rogutėse, net ant kuprinių
Kas ir kaip išmano-
Net gniaužia kvapą
Mažieji tramplinukai:
Ūžt ūžt visi drauge.
Čiūčiuoja ir mažasis
Man ant kelių...
Vaikaičiui atminties daina:
„Čiuku ...čiuku“-
Visur žiema.

Žiemos vakaras

Kai vakaras
Prie židinio prisėda,
Ištiesus ranką pajutau,
Kad šalta, vieniša šalia -
Tik ugnies blyksnis
Plieskia tuo pačiu raudoniu
Ant skruostų ...
Širdyje vien plėnys,
Už lango gatvė apsnigta.
Apsidairau:oi, kokios spalvos
Ant žvakės paliktos -
Ir ji dabar viena.
Pakėliau prie širdies
Jau tuščią delną,
Užpūčiau žvakę -
Židinys ir pats užges...

Barankyčių pirkti

Kai vakarais ant kelių
Supasi vaikaitis,
Juokiuosi ir dainuoju visada:
-Gids gids Kamajuos
Barankyčių pirkti“...
Kaip švysčioja aukštyn kojelės,
Rankelėmis užsikabinti
Nėra kada -tokia skubi daina.
Lovelėje minkšti žaisliukai,
Kaladėlės ilsisi ant stalo,
Kaip greitai bėga valanda,
Kai į rankas imu knygelę
Su paveikslėliais visada.
Pamiršau riestainėlius-
Juokiasi akelės...
Kada į turgų važiavau,
„Mindaugėlį nupirkau.“

Dzūkų daina

„Plaukia antela,
Plaukia sieroji“...
Per mano širdį raibuliuoja,
Lyg bangų skiauterėlės mainosi.
Ir plaukia Nemunu
Čiurlionio nupiešta „Jūros“gaida -
Tik jam vienam suprantama,
Simfonijos bokšteliuose
Virš debesėlių iškelta...
Suskyla dzūkiška daina,
Pakyla dar aukščiau
Ir per pasaulį eina eina.
„Neplauk, antela“...
Oi, tik čia tavo vaikų vada!
Tegu vien garsas skamba;
Skamba- nesimaino.

Netašyti akmenys

Seniai nusėdo dulkės
Į grindinį, dar netašytų akmenų.
Taip juoda žemė įsiėdė,
Nors juo mediniai ratai darda,
Patepami tik degutu.
Mamos ratelio vis pakojis nardo
Ir bėga siūlas,
Dar pavilgomas su seile,
Kad būtų glotnas ir stiprus,
Palydimas į mažą šeivą
Ir drobė gula į vestuvinius ratus.
Seniai jau milo ritinius
Suėdė kandys,
O liko pakulų su spaliais terba,
Nuo laiko pajuodavusi...
Į ją kasdien
Po netašytą akmenį dedu.

Sėkmės...ateičiai

Kiek ištvermės,
Kantrybės ir jėgų prireikia;
Mes matome tiktai gėles,
Kaip mėto jas ant ledo,
Į rankas įteikia...
Net sudrebu,
Kada čiuožėjas krinta -
Paimčiau tarsi savo vaiką -
Gražią gėlę į rankas,
Bet jie pakyla,
Patys vėl į ritmą taiko...
Kokia jaunystės
Siekių širdyje galia!

Ir aš ieškojau

Pramintas takas visada,
Kur eina, skuba žmonės.
Jį išmina ir pasidaro, jei nėra,-
Kiekvieno-net ir basos kojos.

Išlieka pėdsakai sniege -
Gal iki kelių smenga -nesustoji;
Įklimpsta dar giliau šilta pėda,
Jeigu be tako pats klampoji.

Taurė geriausio vyno
Ant stalo lieka net nepakelta,
Nes Gralio ieškome
Tik sau po kojom...

Prieš paskutinę vakarienę
Dairosi daug kas,
Dar vynas ir taurė tolyn vilioja...
Pasilikai-takelio jau nėra.

Palaiminimui kyla vėl ranka,
Ir eina, ieško kiti žmonės.
Žinau:pavėlavau, jos man nerast -
Atsiprašau, ir aš ieškojau.

Kai gėlės be žiedų

Kai neturiu kitų žiedų,
Už lango šerkšnas žydi.
Padažo man raudoniu
Lūpas ir skruostus
Tik šaltas vėjo gūsis:
Visus pasveikinu
Su šypsena palydžiu...
Tik pažiūrėkit -
Kaip gėlelė žydžiu!
Nereikia man daugiau erdvės,
Tik kartais vėjui
Taip pavydžiu,
Tada skrendu per žiemos pusnį
Tarsi genama žvaigždė -
Iš saulės į krūtinę
Raudonos gėlės plūsta,
Žydi.

Vėjo daina

Ištiesiau ranką -
Šerkšnas byra byra;
Vėjelis, rodos, tyli...
Gal į mišką nuplazdeno,
Pasislėpė po eglės šakele?
Atidavė tik šerkšnui savo lyrą,
Spygliukuose jau skamba
Jo balta daina.
Ant skruostų bučiniai,
Jaučiu, vis byra byra,
Pavirsta ašara skaidria.
Sustingsta pusnyje
Vėjo daina.
Ji amžina-vėl šerkšnas,
Vėl žiema.

Tiktai kartais

Gražus tas žiemiškas
Baltasis rytas -
Gaivu, platu
Krūtinėje-širdy.
Atrodo, medžiai
Išdidūs, pasipūtę
Ir gražūs tiktai kartais -
Tik apšerkšniję, apsnigti.
Galbūt taip būna,
Kai tiktai dveji-treji...

Laimingai

Dangaus skliaute
Toks vienišas taškelis
Ir baltas saulėje, šviesus.
Praplaukia debesys,
O jis-tartum paukštelis-
Vis skris ir skris.
Tai laukia žemėje
Tiek daug akelių,
Kada tėvelis ar mama sugrįš.
Laimingo skrydžio,
Prie namų tiesaus takelio
Ir slenksčio,
Kuris nemiega per naktis.

Balandžiai

Balti balandžiai neša
Dūdų orkestrų maršą,
Iš labai garbingų aikščių
Ir Dainų slėnių grįžta paleisti -
Tiktai namo namo,
Prie šeimininkų rankų...
Aš juos mačiau pakilusius
Į aukštą dangų,
Apsukusius kelis ratus.

Mačiau ir balandėlį baikštų,
Prie upeliuko perintį vaikus,
O jo burkavimas trumputis
Ir visiems taip aiškus:
„Bruku bruku ir patyli,
Pabučiuoja ir pamyli“...

Dabar matau pulkelį
Žiemą šaltą,
Sniege nutūpusius
Ir vėl gražiu ratu.
Pabėrė trupinėlių geros rankos -
Jie tokie patys,
Nors ir ne balti-margi, pilki...
Jų daug daugiau,
Kaip mūsų- mažesnių.

Ryto garsai

Koks šiandien rytas,
Vėl naujais jausmais
Tarsi šerkšnu apaugęs:
Girdžiu brūžuoja- cypia
Mašinų aptraukti langai,
O laiptinė tamsi, belangė,-
Iš jos kitokie girdisi garsai...
Bet sniegas irgi šaltas šaltas,
Dar nesvetingesnis,
O mano rankoje -
Tik du raudoni obuoliai...
Duslus ligotas kosulys
Ir Žodis „Ačiū,“
Ištartas nelauktai.
Oi, kaip šiurpu,
Kai akių nematai...

Žiemos turguje

Ridenti saulę pažeme
Tartum pirklių ratus -
Tik žiemai šitaip leista;
Pasiūlyti sidabro
Ant pušų šakų
Delniukais pasisemti.
Ir niekas neskuba -
Tiek visko daug visur,
Sunku net išsirinkti:
Čia žiburėliai ant kelmų,
Apsidengė paparčiais.
Žvakides, išrašytas sidabru,
Ant varnalėšų lietas ,
Siūlo veltui...
Oi, žvakės žvakės aušroje,
Išlydytos ant stiebo
Ežerinių nendrių -
Jos dega, šnypščia
Ant karštų mano delnų...
Bet nieko nepaimsiu -
Pirksiu saulę.

Pakilau

Vėl šiandien išėjau į vėją -
Sustojau...žiūri į mane:
Dėl ko, į kur taip bėgu,
O iš paskos nieko nėra...

Greit ant kelmelio atsisėdau,
Šypsausi...stebisi daug kas,
Kiti net vardo nepaklausia:
-Aha...Bijai, mažesnis už mane!

Tada ir pakilau aukštyn,
Kur jau nesiekia pėdos,
Pavykit, gaudykit mane.
Sugrįšiu, nesakau „Sudiev.“

Lašas

Nedalinu savęs ,
Kaip ir nedalomas
Mažytis vandens lašas,
Pakibęs ant šakos ,-
Ten jo gyvenimo vieta.
Jeigu nukritęs dar žibės,
Pavirs tada į rasą,
Prašvitus saulei išgaruos,
Užgaubs akis migla...
Tik po ilgų ilgų klajonių
Pakils į tolimas erdves.
Štai debesėlis plaukia -
Gal tai aš?..
Oi, ne...tai Tau
Apie mane.

Tarp žemės augalų

Žiedai-tiktai šventadieniais
Ant puotos švaraus stalo,
O kasdienybėje-viksva,
Kuri kaip dalgis kartais pjauna -
Skaudesnė ir aštresnė, kai sena...
Į kupetą tiek jų sukrauna -
Nenoriai ėda ir neišranki ožka.
Bet kas tada po balas augtų,
Nejaugi žemė liktų negyva?..
Oi, kaip kvepia duona -
Tik rupi, juoda!

Visur vienas

Vienatvė būna aklina,
Kada esi būry
Ir bėga sau
Kažkur visi,
Kaip bėga
Mano dienos...
Pasižmonėja tiktai tas,
Kam rūpi gal šilta troba,
Bet ne ranka;
Nemato žvilgsnio,
Laukiančio kas dieną.
Vienatvę žino
Tiktai tas,
Kuris ir lieka
Visur vienas.

Kiekvienam sava dalia

Pasilenkiau prie šalto
Sniego namo -
Ištirpo saujoje gniūžtė maža;
Tekėjo pro pirštus upelis,
Kol įsiliejo į marias.

Dabar po kojomis -
Sausos žolės stiebelis,
Jis klausosi kalbos paukštelių
Ir žino: tas, kam reikalingas,
Jį suras...

Upelis žiemą

Myliu upelį žiemą,
Iš po ledo prasiveržusį
Ir tekantį tolyn
Tyra, gurgenančia srove.
Prie jo parimusį berželį,
Seno žilvičio taip gajas šakas...
Upelis iki dugno
Neįšąla niekada,
Sunyksta tik bala.

Žiemos puota

Kaip dažnai būna -
Vos neužmyniau
Gintaro skiautelės.
Kaip ji blizgėjo
Baltame sniege!
Net iš toli mirksėjo
Jos mažos akelės,
Taip šelmiškai
Žiūrėjo į mane...
Saulutė spinduliu kuteno,
Žėravo perlų vėrinys šalia.
Oi, pakvietė abi prie stalo,
Jau pasipuošusias,
Įklimpusias į meilės melą
Baltoji nuotaka-žiema.
Nusijuokiau ir aš.

Šukos

Žiema medžius
Iš naujo sušukavo:
Pasislėpė jų garbiniai
Po sniego mezginiais,
Kur meile žaluma alsavo,
Dabar prisiminimai
Taip toli, giliai...
Seniai beglosčiau
Vešlią šaką ;
Nebijau žiemos -
Tai tik apgaulė...
Bet ne visiems
Pavasaris ateis.

Vaikai

Kalniukai žiemą
Visada gyvi ir gražūs,
Kada nuo jų- net švilpia,
Čiuožia vėjo lydimi vaikai.
Nuo saulės blyksnio užsimerkiau -
Gal tikai miražas?
Bet ne...atpučia juoką,
Marguoja kepuraitės
Lyg pavasario žiedai.
Pačiupinėju savo nosį-
Ilgai stovėjau...
Slyst nuo kalno.
Būsime draugai.

Paskui saulę

Nuo vieno kalno
Nusiritu ant kito
Paskui ryto saulę,
Nors slidinėju ir klumpu,
Bet vis matau :
Dar horizonte-saulė,-
Tarsi mamos ratelis,-
Sukasi ratu.
Laikausi už pušies -
Į jas susigeria ir saulė...
Taip šyla delnas,
Akyse šviesu.
Nusičiupau
Sudžiuvusios šakelės:
Oi oi oi oi -krentu!
Ne veltui prilipau prie žemės -
Joje ir savo pėdsaką randu...

Ežerėlių gulbė

Vėl suglaudžiau sparnus,
Kaip balta gulbė nusileidau,
Ant mūsų kalno liko
Kylančių sparnų žymė.
Išrėžta žemė vis dar šaukia...
Tai tolima vakarė -
Mylinčių žvaigždė.
Pamojau tik ranka
Ištryškusius lašus nubraukus,
Oi, ežerėlių tokia mėlyna banga.
Kada atskris pora -
Galbūt pavasario sulaukus?..
Bet neperės jie savo
Tėviškės lizde...
Susigūžiau staiga.

Kai reikia rinktis

Gyvenimas mums duotas
Vienam kartui
Ir reikia rinktis -
Būti pušimi,
Žalia šaka;
Kaip žalias vynas,
Kiek apkartęs,
Bet išstovės, subręs
Ir bus gaivus
Kaip šėlstantis krioklys.
Ar drebule pavirsti lemta -
Tai vėjas laužys,
Už plaukų tąsys.
Suskilinės sudžiuvę lentos -
Net malka neskalsi.
Gyvenam vienąsyk...

Gėdos stulpas

Kaip viskas paprasta
Kiekvieno žingsnio brydėje;
Per pievą žalią -
Rasos lašai ant raskylėlių
Auštančiam ryte,
Tiktai- ne amžina...
Akmuo, ir tas pasensta,
Į juodą žemę dumba,
Samanom apauga
Ir nebelieka saulės jo veide.
Gal niekas niekada
Nestatė jo prie gėdos stulpo,
Todėl tylus išliko,
Šalta širdimi-tik sau...
Nė žodžio net apie save.
Tokia ramybė svetima -
Tarp sūkurių užaugau.
Oi, kaip ramu
Senam miške.

Tik trumpas žodis

Tėvyne mano,
Dainų ir godų krašte,
Tik dėl Tavęs -
Dabar dainuoju Tau...
Priklaupusi prie akmenėlio
Sniege žodžius rašau.
Ištirps pavasarį
Mažyčiais upeliukais
Bėgs nubėgs
Į platų vandenėlį;
Manęs nebus,
O aš tebedainuosiu Tau.

Dvylika laiptelių

Kiekvieno mokykla -
Tai dvylika laiptelių,
Slidžių, jeigu prilaikančios
Rankos nėra...
Į „Laimės žiburį“
Jie su J. Biliūnu veda
Su pasaka graudžia,
Bet nuostabia.
Brangieji, imkit mokytojo ranką, -
Jums ji švelni ir nuoširdi,-
Tiesos žodžiu prikels
Ir nugarmės į Piestupį
Pavasario
Vandens srove.
Kai atsigręšite kada,
Laipteliai šie atrodys brangūs -
Gyvenimo pradžios
Tai BUVO
MOKYKLA.

Eime

„Kaip gražu miške“
Ir žiemos laike;
Paslapčių gausybė
Sniego patale.

Pušys lyg sustingo
Šalčio glėbyje;
Mėnesėlis migdo:
Užmerk akeles.

Sniege baltos brydės
Bėga nuo manęs;
Tarsi pasiklydus
Vis einu pėsčia.

Kiekviena pušelė
Sveikina mane -
Joms kasdien laiškelį
Siunčiu nuo savęs.

Imki mano ranką,
Eikime drauge,
Kur žalia pušelė
Sveikins ir Tave.

Nesakyk „Sudiev.“

Pranui ir Merilove nuo Mūsų visų

Išaušo naujas rytas -
Jums nesustojo LAIKAS.
Gyvenimo prasmės nauja diena
Atėjo ir toliau keliauja
Kaip mažytis vaikas,
Kurio žingsneliai tik į ateitį nuves...
Pagaunam šypseną,
Nerūpestingą juoką,
Kuris į naują kelią išsitiesia,
Takelius iš jo išraito...
Gyvenimą kaip duoną
Kasdieninę raikom,
Jei saulę imam į rankas.
Tegu ir Jus nauju keliu
Išaušęs RYTAS
Tiktai į šviesą ves...

Angelai

Skaidrus kaip viena ašara dangus -
Jame baltučiai debesėliai plaukia,
Vienas kitam paliečia sparnelius
Ir vėl išsiskiria: vėjelis neša, šaukia.
Žeme vis eina žmonės- angelai
Ir beria grūdą, slibiną įveikia.
Sustoja, kai naktis jiems po langais
Mėnulio pjautuvu rugius kapoja;
Garsas vis per širdį taiko.
Suklumpa, jei pakyla nuo akmens,
Palūžta net balti sparnai,
Bet vėl vaga į šviesią ašarą rytais
Sustoja ir žeme klampoja...

Toks siužetas

Šiandien prisiliečiau
Prie gero slenksčio,
Žiūrėjau į akis,
Tavo mintis skaičiau ,-
Lyg žiburėliai praeities
Jos buvo šviesios -
Taip jau buvo lemta...
Vėl uždegtos prie mano lango,
Kur tupia paukščiai,
Pailsę nuo kelionės
Ir sunkios lemties.
Net knygose nerasi
Tokio tikroviško siužeto
Ir nepagražintos,
Neišsitrynusios
Iš atminties
Metų srovės.

Girios karalienei

Skiriu Šeškinės gėlininkėms



Grįžau į girią,
Samanų ir kerpių raštą,
Kur žemės rutulį apstoja
Žmogaus rankų dirbiniai.
Ant žalio patalo
Sutūpė spanguolės
Ir viena kitos klausia:
-Tai kurgi mūsų moterėlės,
Po paraliais, kur krepšiai?
O gal tiktai Tavo rankelės
Į girią atvedė -
Matai?..

Gyvenimo spalva

Maniau: pasisekė
Nupiešti vieną spalvą -
Kas juoda- dienai,
Nakčiai- balta,
Nepadalinus laiko
Į trumpas sekundes,
Pauzes-minutes.
Sakiau: pasiklausysiu,
Ką beržynas nuogas kalba
Žiūrėdamas į pušeles žalias.
Nepajutau, kada pakėliau ranką
Ir sėdau į naujas stakles.
Nušvito sieloje viena-
Balta...o, ne!
O gal ir drobėje
Senolių mesta ir atausta
Dar neišbalinta gija?..
Taip ir paliks ji nytyse,
Lyg šiandien užmesta,-
Juodai balta.

Byrėjo

Aukštai aukštai
Dangus toks melsvas
Ir ąsotėlis gelsvas
Pasviro... biro iš aukštai.
Vėl biro, tiesiai biro
Į ištiestus mano delnus
Geltoni saulės spinduliai.
Nesislapstyk už debesėlio balto,
Matau:dar švyti pakraščiai.
Pavasarį, per žiemos šaltį,
Oi, kaip byrėjo MEILĖ...
Geltonas ąsotėlis
Dužo nelauktai.

Jei lauki

„Žveng žirgelis lankoj,
Juodberėlis lankoj;
Žiūri mano mergužėlė
Pasirėmus langu.“
Oi, ačiū, balta obelėle,
Ačiū, kad manęs tu lauki,
Ateinančios per sodą
Gelsvo smėlio takeliu,
Jurginų puokštę Tau priskinsiu,
Atnešiu šypsnį dovanų.
Oi, ačiū, lauko obelėle,
Ačiū, kad mane prisimeni
Dar tebelauki...
Kaip rūgštų obuolėlį
Iš žalių žolynų žodį Tau imu.
Matai- susiglaudė delnai -
Parnešiu saulę iš laukų,
Jei manęs lauki...
Nieko nesakau, žinai.
Oi, ačiū, miško obelėle,
Tu manęs dar lauki...
Per sniego pūgą pas Tave einu,
O iš pusnyno ievų šaknys šaukia:
-Ateik, ateik greičiau!
Oi, man šalta šalta...