2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

Orchidėja


Kol lyja dar pavasarį
Ir šaltas lašas smelkia,
Pražydo tartum nuotaka
Baltoji orchidėja,
Nes kambaryje nešalta.
Gležnas žiedelis,
Krūme – tiek nedaug šaknų,
Bet ji visus nepriteklius iškenčia...
Ilgai žydės,
Jeigu kas prižiūrės, palaistys.

2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Keliasi ir auga




Taip šviečia saulė,
Net pro užmerktas blakstienas
Jos blyksnis prikelia ryte
Ir lydi visą dieną,
Tarsi saulėgrąžų gelsvi žiedai
Vis sukasi ratu ir mena
Laiko pasaką ...
Koks būtų puikus namas,
Jei visi langai
Paskui saulę atsivertų,
O pro duris po vieną spindulį,
Saulės zuikutį, įsileistų...
Mažai liktų tamsos,
Nors kai kurios gėlės budi,
Žydi naktį.
Naktimis, sako, auga ir vaikai,
Nors to nepastebime,
Tiktai trumpėja marškinių rankovės,
Maži ir nudėvėti
Liūdi batai.


Nuo pavasario iki rudens


Kas buvo taip arti,
Netgi visai šalia,
Dabar – per žingsnį,
O žingsnis darosi trumpesnis,
Nors saulė kyla daug anksčiau
Ir skubina gyventi.
Prasikala žolė ir naujas medžio daigas,
Pridengia ir pernykštį lapą,
Kuris vis jaučia pareigą
Naujus maitinti...
Žemė visokia – smėlėta ir juoda,
Prie jos ir medis
Sėklą vėjui davė,
Kad ją atneštų ir augintų,
Pavasarį pasėjęs,
Rudenį – per sprindį.


2016 m. kovo 26 d., šeštadienis

Prisimink





(Angelų muziejus)

Meldžiu šiandieną
Savo artimiesiems, belaukiantiems Velykų,
Kad viskas sektųsi,
Ne kančioje gyvenimo prasmė,
Kol žemėje gyvename...
Prašau visiems,
Kad kasdieninės duonos
Užtektų ir tėvams,
Mažiems vaikams
Ir vandens sielai
Dar kiekvieną dieną...
Atleisk ir nuodėmes,
Kurias padarėme netyčia, -
Kas nori būti blogas
Sau ir artimiems,
Gailestingumo pilnos akys
Net ir naktį prašosi
Malonės iš dangaus;
Pakelk suklupusį
Ir prie altoriaus kuo arčiau
Šį vakarą nors pasodink.
Dabar ir visados,
Maldauju, žemiškuose varguose
Mus prisimink ir saugok.



2016 m. kovo 25 d., penktadienis

Laukia



Laukia žolė saulutės
Po ilgos žiemos,
Pernykščiai inkilai
Varnėnų laukia,
Žuvėdros laukia netgi kiemuose,
Kas lieka nuo balandžių...
Penktadienį prieš Velykas -
Susikaupimo metas,
Laukiu parskrendant gandrų,
Kad būtų ilgai poroje
Vis mintyse maldauju.
Gyvena vienu laukimu
Gėlė ir paukščiai,
Visiems būna ramu
Nuo prisikėlusių gražių minčių,
Šiltesnis darosi pasaulis.
Kaip sekasi ir tau?
Oi, nieko nauja...



2016 m. kovo 22 d., antradienis

Neišsakytos nuojautos




Taip dažnai sakome „jaučiu,“
Kad net šis žodis
Praranda realybę,
Dažnai prisimename ir nutylame.
Jaučiu orus ir kalbam apie orą,
Kai sunku pasakyti, kas širdy,
Netgi ir sau ištarti nesinori...
Tas žodis dažnai kelia gailestį,
O ašarų jau nebėra,
Jos išverktos prieš laiką,
Kai nuojauta kuždėjo
Ir buvai bejėgis ką pakeisti.
„ Būna ir blogiau“, - pasako jausmas,
Turbūt jau visiškai blogai,
Kada nebegali net verkti,
Atrodo, skauda daug giliau,
Negu krūtinėje, kur plakanti širdis,
Nėra toje užuojautoje
Ir tinkamiausių žodžių...
Jauti, kad ir dabar kalbu
Visai ne apie orą.


2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Dienos naujienų atgarsiai




Ant suolų sėdi žmonės,
Kai nešalta, ir šnekučiuojasi
Apie sveikatą ir vaikus,
Kiek tolėliau sutupia varnos
Ir jos gal kalbasi,
Tiktai savu dialektu.
Ne ką supranta juodvarniai ir kuosos,
Bet vis prie maisto skrenda
Su jomis kartu.
Kada tyli padangė,
Be vėtrų ir speigų,
Buriuojasi ir taiso plunksnas,
O žmonės dar prisimena karus,
Netgi ir tie, kas gimė ir po jų.
Visai čia pat nutupia šarka
Ir praneša baisius gandus,
Kad žmones neganda aplanko
Pačiu netinkamiausiu net laiku;
Ten sproginėja bombos,
Švilpia kulkos,
Sprogdina ir namus,
Suardo gėrio tiltus tarp žmonių.



Žonglieriaus plunksna




Vaikštau savam rate,
Rankoje – tik plunksna,
Ją nudažau kita spalva,
O vaikams – džiaugsmas...
Pasaulis ištikimas mūzoms,
Nes visi suaugę
Sužino fokusus linksmus, –
Arena apšviesta,
Daug spindesio dirbtinio
Ir nereikia saulės,
Žonglieriumi negimstama,
O laimės marškinėliais apsivilkęs
Ir šiandieną kažkas vaikšto.
Po mano rūbais – dar kita spalva,
Niekam nerūpi net kokia,
Ji keičiasi kas kartą,
Kai žiūrovams nusilenkiama.
Ne, nedažau, tik pakeičiu,
Pro spindesį nematote.
Ką rankoje turėdamas
Nešuosi iki rampos, –
Stengiuosi neparodyti vaikams
Tamsių spalvų,
Kas slepiasi po kauke...


Byrantis laikas




Kai kyla vėjas,
Mėlyna banga
Iš ežero į krantą plaukia,
Viena, o paskui ją – kita,
Gelsvą smėlį ima
Ir į gilumą nuplaukia...
Žilvitis stovi, žiūri,
Purto draikomas kasas,
Jisai bejėgis vytis,
Kad į pakrantę,
Kas prarasta, susigrąžintų...
Šis reginys – tik vizija,
Iš vasaros atplaukusi,
Kai kas sugrįžta,
Bet ne su ta banga,
Ant kurios baltieji paukščiai
Suposi ir nardė...
Gniaužai kumščius,
Byra lašai lyg nuo varveklių,
Pasijunti bejėgis pasivyti
Bangą, smėlį, laiką...
Bijai visko netekti?



2016 m. kovo 20 d., sekmadienis

Daug kas neaišku

Katinėlis

– Kodėl jis taip tyliai
Po kambarį vaikšto?
– Kad pelės vagilės
Sūrio negraužtų.
Akių nenuleidžia
Ir naktį vis budi,
Nes taip įsakyta
Nuo pat prigimimo,
Tik dieną nusnūsta,
Kai pelės pavargsta.
– Kai miega, ar girdi? –
Mažylis vėl klausia.
Jam viskas prasminga,
Viskas neaišku...
– Girdi, nes jo ūsai juda,
Kaip radijo bangos.
– Ką ėda pelytės,
Kada gilus sniegas?
– Sausą žolytę,
Kaip karvutė žiemą.
– Gaila, kad katės
Nemoka šienauti,
Pelytės per šalčius
Gal būna ir alkanos...

Visų namai – tik sienos


Kai vienas namuose...
Ne, negali būti visai vienas,
Kažkas šalia tavęs – tai buvusios sekundės
Beldžiasi kas dieną...
Akimirksnis, ir tu toli,
Kitam krašte,
Net vandenynas – menkas tolis,
Kitoks ten metų laikas,
Iš ten viskas kitaip atrodo.
Lankau prisiminimus,
Žinau, ir tu lankaisi,
Net pasiklysta kartais mintys,
Susikerta keliai,
Vėl bėga atskirai...
Ne, negali būti vienišas,
Kol tu esi nors mintyse,
Kad ir sekundę vieną...
Laiką matuojame tik savo atminty,
Džiugias akimirkas dažnai
Suveriame lyg ant smilgos,
Nešame ir per dygias ražienas...
Kiek prarasta akimirkų,
Su kuriomis sunku ir susitaikyti,
Kai namuose atsitrenki
Į tuščias sienas...
Oi, durų slenkstis tolėliau,
Tik mintyse jį peržengiau
Sekundę vieną.



Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienį
Tokia šviesi diena, –
Snieguotą kadagį
Apšvietė saulė,
Tarp debesėlių – giluma,
Kurios aprėpti akys
Niekada negali.
Dangus – pradžių pradžia,
Žvaigždynai spiečiasi,
O žemėje – pavasaris,
Paskui ir atlaidų Velykos;
Tegu atleis visiems klaidas,
Kai verbos prikelta
Žemės velėna plyšta,
Kai nuo stogų prieš saulę
Gyvybės vanduo tikšta.




2016 m. kovo 19 d., šeštadienis

Lašai nuo plunksnos



Rašau tik sau,
Tarsi su savimi kalbu
Ir taip užsimirštu,
Lyg viena būčiau ir pasaulyje,
Po to trinu,
Iš atminties braukiu,
Žodžius, datas, vaizdus,
Kad kitas sau neprisitaikytų...
Ne, ne priekaištas,
Kad nerašai, tavęs ir negirdžiu,
Kitam krašte – kitoks ir laikas,
Tik iš toli tave stebiu
Ir žodžiai patys byra,
Lengviau dieną leisti...
O šilumos mažai,
Saulutė žvilgčioja pro debesis,
Jinai – labai aukštai,
Pamato, ko nepamatau,
Žiūrėdama nuo žemės,
Čia – dar šalta,
Nesuka paukščiai lizdų,
Nemeta ir plunksnų...
Ką surandu – tai mano
Vizijos iš seno,
Lašas nuo senosios plunksnos.


Balto katino svetainė



Savaitgalis ar dienos paprastos,
Vis tiek tos pačios pareigos:
Pavalgius pažiūrėti į duris,
Kad tik girdėčiau einančių žingsnius,
Paskui – prie lango.
Ir svetimas man įdomus,
Juk ne kiekvienas gali būti savas,
Nors kailis visų panašus,
Mielesnis baltas.
Kur šilta, ten jauku,
Be rūpesčių gyvenant,
Bet iki kalų smegenų
Nostalgija vis įsismelkia.
Retai kas ir ateina į svečius,
Dažniau – pas jaunus,
Yra ką pasakyti,
Pasidalinti, kas pasaulyje...
Taip ir gyvenam.

2016 m. kovo 18 d., penktadienis

Naujas laikas



Pavasarį pasninga,
Vėl pragiedrėja – moko mus,
Kaip reikia visko laukti kantriai ,–
Nebėgsi paskui snaigių spiečių,
Jas vėjas ten nupūs,
Kur sūkurys guvus,
Po eglių šakomis,
Ištirps rytoj, tarsi nebūta šalčio...
Viena ranka snaigę laikau,
Žiema į širdį skverbiasi,
Kita plasnoja drugeliu –
Pavasario gyvuoju pranašu.
O gal gyvybė turi du sparnus,
Jeigu sugrįžta snaigės...
Žiūriu į tyrą dangų,
Nupurtau nuo pečių
Ir paskutinę snaigę,
Velykinį kiaušinį paruošiau,
Dažysiu, snaigėmis išmarginsiu,
Nebus ir sieloj šalčio...


2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Daugiau nemoku


Nemoku akmenyje kalti paukščių,
Bet girdžiu jų giesmes,
Nemoku pakartoti muzikos,
Jos nesiklausiusi,
Tik aprašau pavasario upes,
Pakilusį ten vandenį
Ir liulančias bangas,
Matuoju netgi aukštį
Iš savo patirties...
Priėjau prie vandens,
Jaučiu, jis toks laimingas,
Kad niekur užtvankų nėra
Ir galima pakilus
Melodiją sukurti,
Kokios kitur net neišgirsi,
Ji – vakaro malda.
Iš jos ir paukščio
Kuriu trumpas eiles...
Tegu tas žodis būna ritmas,
Naujos eilutės pabaiga.



Gyvenimo štrichai

Kam klausi atminties,
Kur buvo nukeliauta?
Keičiasi gyvenimas,
Kaip gatvių keičiasi vardai,
Net miestai kitaip pavadinti,
Kuriuose vaikystėje buvai.
Nebežinai, net kaip rašyti,
Kur prieš daugel metų mokytasi,
Kokius draugus lankei, 
Seniai nebėra suolų,
Net bendraklasių liko gan mažai.
Gal ir yra, tik jie toli labai;
Dabar jie pasikeitę,
Raukšlės veide
Ir delnų vingiuose – lemties lašai...
Iš čia ateina vaizdiniai?
Daugelis ir pasilieka,
Su ašara sustingsta,
Atrodo, niekas nepakitę,
Nes nebelanko tų dienų sapnai.


Atminties takais

Gyva dar atmintis,
Tarsi iš ilgo vieškelio
Takeliai brenda,
Pranyksta pievoje,
Vėl atsiranda...
Tokia jų paskirtis – tai laikas,
Kai net kiekvienas mažmožis
Naujai matuojamas,
Kažką atranda.
Geriau užmiršti akmenis,
Kurie pakliūdavo po kojomis,
Žaizda, užgyjanti negreitai,
Primena pavojų.
Paskausta randas
Ir antrą kartą vėl ant to paties pataikai,
Netyčia ir nusibalnoji, –
Bėda, kad užmiršai,
Kas buvo tau seniai,
Tavo vaikams kartojasi, kartojasi...
Pranyksta takas, vieškelis palieka,
O atminties takais
Ir akmenėliai rieda,
Kartojasi...


2016 m. kovo 15 d., antradienis

Pavasario pranašai


Pasižiūriu į dangų giedrą,
Laukiu kažkokio stebuklo,
O dienos, metai teka,
Tarsi sraunūs upeliukai...
Taip skubiai miške
Margas genys stuksi,
Nes žino – reikia dirbti.
Ant stalo laikrodis sekundę suka...
Ar tu nepamiršai manęs?
Baltai jau pasipuošusi snieguolė
Žiūri tik į žemę,
Senokai buvome ir susitikę,
Draugų keliai išsiskiria ilgam ne sykį...
Oi, ne...kodėl tu klausi?
Nebuvome ir išsiskyrę.
Tokia linksma, lyg po trumpos nakties,
Balta gėlė pražydo,
O kitas metų laikas
Po langais jau suka
Tą pačią laikrodžio rodyklę.
Tuk tuk...tegu ir nerami širdis
Gerumo prisipildo;
Pasižiūrėsiu ir neskinsiu.


O lapai krenta




Bejėgiškai jautiesi prieš save,
Kada padėti negali,
O širdis jaučia, kaip sunku
Keliauti taip kas dieną
Abiems per akmenuotą gruntą...
Kol mažas, nežinai, kokia yra skaudi
Ir netektis, ir neviltis,
Mažam ir rūpesčiai maži,
Nes turi į ką atsiremti,
Kai klumpa, gali tėvais pasikliauti,
Kad šluostys ašaras,
Šilta ranka sumažins skausmą.
Kaip greitai lieki vienas kelyje,
Tiktai lietus nuplauna taką,
Vėjas nušluoja kritusius lapus,
Raudonus, tarsi žarija,
Į pakeles sužarsto..
Reikės dar ilgai laukti,
Kada užaugs žolė
Ir paslėps skausmą.


Tegu palydi




Kai atveriu minčių užuolaidą,
Darosi širdy šviesiau, –
Praeina žmonės
Ir balandžiai peri,
Žvirbliai striksi,
Net danguje tą sykį
Debesų mažiau,
Saulutė keliasi ir švyti...
Žiūriu į tolumą
Ir neturiu tau žodžių,
Kuriuos reikėtų pasakyti.
Ant vieno debesėlio
„ Ačiū“ parašau,
„Prašau“ – ant kito,
Paleidžiu pavėjui ir saulės spindulį,
Tegu pas tave skrenda su kitais,
Kurie ant lūpų pasiliko,
Tegu šviesa palydi...
Prismaigstė saulė šitiek spindulių –
Gal man ir tau
Užteks ir iki ryto...

,



2016 m. kovo 13 d., sekmadienis

Sendaikčiai




Tausojame net sendaikčius,
Palėpėj laikome sukrovę,
Gal nėra laiko ar jėgų –
Išmesti, sukūrenti, –
Kažkas nešiojo rūbą,
Srėbė iš to šaukšto,
Peiliu atriekė duoną,
Dabar atšipusi ir surūdijusi geležtė...
Giminių giminės gal dovanojo
Ar šiaip sau draugas,
Dabar jau neatseksi,
Todėl ir gailime išmesti,
O gal dar tikimės, kad kitas padarys
Už mus ir šitą darbą...
Žmogaus paveikslo nebelieka atminty,
O lieka sendaikčiai,
Beviltiškai nereikalingas vargas.






Šventa




Žmonės nuo seno
Bėga ten, kur linksma,
Kiek švenčių, oi, kiek švenčių,
Kad užsimirštų kasdienybė,
Nors ir maža duonos,
O pats gimimas – šventė...
Sekmadienis, saulutė ritasi per dangų,
O balti debesėliai tyliai slenka...
Diena jau po dienos
Pavasaris ateina,
Sugrįžta paukščiai į senus kraštus
Ir naujus lizdus kraunasi...
Ateina taip gyvybė į namus,
Kažkas juk turi būti šventa.

2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

Kol durys neužsitrenkusios




Nubudusi labai anksti,
Kai dar tamsa už lango,
Bijau akių atverti,
O sieloje – tik vaizdiniai,
Kurie nedžiugina – viena,
Tarsi nulūžusi šaka,
Svirtis, prie jau apleisto šulinio,
Negirgždinama metų metais...
Pajutęs, kad jau nubudau,
Sukniaukia katinas,
Jis baltas, kaip mano galva, –
Draugus gal pagal save tik renkamės.
Sugirgžda tarp dantų
Nuo vakar užsilikęs trupinys,
Kramtau dar kartą
Ir suprantu tada ir jo mintis,
Kad bijo alkio...
Keliuosi ir einu prie durų,
Patikrinu, ar jos neužsitrenkusios,
Už lango brėkšta jau nauja diena,
Dar kartą ją su ašara nuprausiu,
Tada ir apsirengsiu...
Buitis, o kas čia, viduje,
Turbūt suprasi, jeigu vienas,
Ir be didelio paaiškinimo....





Dviese lengviau



Dviese lengviau ir susikibus eiti,
Nei visai vienam;
Dviese smagiau pasiekti kelią,
Kuriuo praeina visa žmonija
Nuo žemės lig dangaus, –
Kas neišvengiama...
Senatvė – neišgydoma liga,
Tik reikia pasistengti,
Kad ji nebūtų alkana,
Nors ir bedantė.
Dviese lengviau iškęsti šaltį
Ir susiglaudus naktimis užmigti
Jaučiant kito pulsą...
Seniai aš apie tai mąsčiau,
Bet išsipildyti nelemta.
Dviese judi ir be lazdos,
Tik vakarinę maldą sukalbi,
Į ranką gali atsirėmęs
Eiti, eiti eiti,
Kol akys veda, pas tave
Pamiršus nakties tamsą...
Dviese gali ir gerą žodį radęs
Kitam tarti,
Pavasarį dangaus upe atplaukti
Ir nuplaukti..




Paukščiai




Prasideda lauke pavasaris,
Kai keturios dešimtys sparnuočių
Nutupia ant dirvonų,
O tikrą šilumą pajusime,
Kada višta išves iš lizdo
Mažyčius viščiukus geltonus.
Subruzda paukščiai, sukasi,
Lizdams surenka smilgų
Ir samana apkaišo šonus,
O iš pūkų ir plunksnų
Pakloja patalą vaikams –
Šiltą ir malonų.
Seniai atskrido gulbės,
Stukseno ir išbandė
Ledo storį,
O mažieji palauks žolės,
Ilgai ji kalasi iš dumblo,
Kaip ir gulbiukai,
Kyla tiktai saulei pasirodžius.
Kiekvieno prigimty
Nuo amžių užkoduota,
Kad vaikus vedant
Reikia ir maisto paieškoti...




2016 m. kovo 11 d., penktadienis

Vakaro pamąstymai


Istoriją vis taiso
Kitos kartos žmonės,
Suranda ir kaltuosius,
Juos po mirties nuteisia,
O pasirodo, kad nėra lentos,
Ant kurios pavardės visų sutilptų,
Jas trina kiti žmonės...
Galbūt gerai, kad tolima istorija
Dar ant akmens rašyta,
Mažai kam žinoma,
Ne visi rašmenys ir skaičiai,
Lig šiol suprantami, 
Kitaip ir juos baksnotų pirštais,
Kaltų ir tada buvo,
Bet dulke pavirto
Ir baigėsi jų žemiška kelionė...
Dabar tiek knygų parašyta,
Kad nesutilps į jokią galvą
Kiekvienos istorija.
Kaip reikės į lentynas krauti?
Kalti, išteisinti, su parašais...
O kur nežinomi istorikams?



2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis

Su Kovo 11 švente


2016 m. kovo 9 d., trečiadienis

Motinos širdis




Širdis – tai obuolio
Pasidalintos pusės,
Perskėlei ir suklusai,
Praeis kiek laiko,
O tu ir nepajusi,
Kada bus atskirai,
Nepakabinsi vėl ant obelies,
Po kuria žaltys prigludęs
Sulaukia ir savo eilės...
Po širdimi jauja gyvybė tuksi,
Praskaidrina viena viltis,
Kad gimtų sveikas,
Pasižiūrėtų mamai į akis.
Ši viena pusė obuolio,
Į žemę kritusi,
Naujos kartos bus daigas
Ir kito ryto ateitis...
Visas gyvenimas – vis tuksinti širdis,
Palikusi antroji pusė,
Belaukianti žinutės,
Kada vaikai sugrįžę aplankys.






Žvirblio dieta





Gyvenimas apkarsta
Bevalgant sausą duoną,
Vandens stiklinė laukia,
Kad ją prie lūpų glausčiau
Po kąsnelio kiekvieno.
Atskridusi prie kranto
Ilgu snapu žuvėdra
Pačiupo paskutinę
Ir juodos duonos riekę,
Nes jos vaikeliai laukia,
Tušti skilveliai rėkia.
Vieni kitus supranta
Ir juodos duonos kąsnis
Pasiekia alkaniausią,
O man, pilkam skrajūnui,
Tik trupinėlis lieka...
Pauostau ir suvilgau,
Vanduo dar duona kvepia
Ir sugeriu...
Kiek reikia žvirbliui?


2016 m. kovo 8 d., antradienis

Jaunimas jau užaugo



Seniai braidžiau po šias balas;
Jos lyjant pilnos,
Liejasi net per kraštus
Ir visi auga...
Žiemą užšąla, jaunam – tai kas,
Pasikeičia plunksnas
Ir skrenda, džiaugiasi gyvenimu...
Pradžia – gimtinės slenkstis,
Kad perkopęs galėtum iš arti
Debesėliais džiaugtis.

Užuovėja


Lauke, ant kalno,
Vėjas plaukus draiko,
Glaudiesi po medžiu
Ir pajunti, kad čia – užuovėja,
Skuba nėra ta išeitis...
Pastovi, pamąstai,
Su daug kuo susitaikai...
Žinai, kad vėjas rimsta vakarais,
Tada ir dėl šventos ramybės
Jau skubi atleisti;
Užuovėjoje ir šilčiau,
Kai stovi prisiglaudęs...
O vėjas – sau,
Gal nesupranta...




Ryto naujienos





Laikas – tai kaita,
Kada naktis uždengia dieną,
Sapnuojasi keisti vaizdai
Ir net nepajunti,
Kad rytą saulė skelbia;
Ji šviestų visą dieną,
Jeigu iš debesų
Lietus nepliauptų,
Reikia ar nereikia...
Laikas ateina, kai džiaugiesi,
Kad pats savaime iškrenta dantis,
Bet sąnariai dar laiko.
Oi, nesijuok iš mažo,
Kai jis užkliuvęs griūva,
Senas pargriuvęs sunkiai atsikeltų...
Taip iš savosios patirties
Ir vertiname laiką.



2016 m. kovo 6 d., sekmadienis

Sveikatos sergantiems




Tu taip toli, vis tiek mąstau,
Kaip tau padėti, nors žodžiu,
Prie širdies ranką pridedu
Ir tau skiriu dūžius,
Galvoju, kad mažiau tau skauda.
Apie visus galvoju, –
Dienos ilgos ilgos,
Tada žinau, kiek gali ilgesys
Paliesti sielos stygą...
Ne praeitis – tai ši diena,
Kurią tik saulė šildo,
O kiek naktų, kada tamsu,
Reikia užsklęsti širdyje užspaudus...
Gerus žodžius renku,
Tikslesnių nerandu, sveikatos tau,
Malda kitus papildo.




2016 m. kovo 5 d., šeštadienis

Ačiū, kad prisiminate






Kiek tų žodžių reikia
Giminei, kaimynui,
Susitinki, sakai: „ Labas“
Ir nutylame...
Ką daugiau kalbėti,
Jei nėra sieloje žodžio
„ Mylimas.“
Parduotuvės slenkstį dažnai miname,
Bet ir ten prekes parodai tyliai,
Užsimoki, imi grąžą:
„Ačiū“,
Apsisukęs namo droži,
Durys užrakintos, esi vienas,
Kam kartosi mintyse,
Kad buvai mylimas...
Kai ateina kokia šventė,
Kai kada ir artimi prisimena,
Skambina į telefoną,
Pakalba minutę ir nutyla...
Nesuspėji pasakyti, kas tau skauda,
Jau geriau, prisiminė
Ir savo skausmus nutylime...
Pirktas žodis – viskas pirkta,
Reikės sumokėti.
Oi, kam pasakysi nakčiai žodį,
„ Sudie ar labanakt“ – tyruose...
Vakaras – ne svečias,
Su juo nekalbėsi...