2016 m. kovo 30 d., trečiadienis
2016 m. kovo 28 d., pirmadienis
Keliasi ir auga
Taip
šviečia saulė,
Net
pro užmerktas blakstienas
Jos
blyksnis prikelia ryte
Ir
lydi visą dieną,
Tarsi
saulėgrąžų gelsvi žiedai
Vis
sukasi ratu ir mena
Laiko
pasaką ...
Koks
būtų puikus namas,
Jei
visi langai
Paskui
saulę atsivertų,
O pro
duris po vieną spindulį,
Saulės
zuikutį, įsileistų...
Mažai
liktų tamsos,
Nors
kai kurios gėlės budi,
Žydi
naktį.
Naktimis,
sako, auga ir vaikai,
Nors
to nepastebime,
Tiktai
trumpėja marškinių rankovės,
Maži
ir nudėvėti
Liūdi
batai.
Nuo pavasario iki rudens
Kas
buvo taip arti,
Netgi
visai šalia,
Dabar
– per žingsnį,
O
žingsnis darosi trumpesnis,
Nors
saulė kyla daug anksčiau
Ir
skubina gyventi.
Prasikala
žolė ir naujas medžio daigas,
Pridengia
ir pernykštį lapą,
Kuris
vis jaučia pareigą
Naujus
maitinti...
Žemė
visokia – smėlėta ir juoda,
Prie
jos ir medis
Sėklą
vėjui davė,
Kad
ją atneštų ir augintų,
Pavasarį
pasėjęs,
2016 m. kovo 26 d., šeštadienis
Prisimink
Savo
artimiesiems, belaukiantiems Velykų,
Kad
viskas sektųsi,
Ne
kančioje gyvenimo prasmė,
Kol
žemėje gyvename...
Prašau
visiems,
Kad
kasdieninės duonos
Užtektų
ir tėvams,
Mažiems
vaikams
Ir
vandens sielai
Dar
kiekvieną dieną...
Atleisk
ir nuodėmes,
Kurias
padarėme netyčia, -
Kas
nori būti blogas
Sau
ir artimiems,
Gailestingumo
pilnos akys
Net
ir naktį prašosi
Malonės
iš dangaus;
Pakelk
suklupusį
Ir
prie altoriaus kuo arčiau
Šį
vakarą nors pasodink.
Dabar
ir visados,
Maldauju,
žemiškuose varguose
Mus
prisimink ir saugok.
2016 m. kovo 25 d., penktadienis
Laukia
Laukia
žolė saulutės
Po
ilgos žiemos,
Pernykščiai
inkilai
Varnėnų
laukia,
Žuvėdros
laukia netgi kiemuose,
Kas
lieka nuo balandžių...
Penktadienį
prieš Velykas -
Susikaupimo
metas,
Laukiu
parskrendant gandrų,
Kad
būtų ilgai poroje
Vis
mintyse maldauju.
Gyvena
vienu laukimu
Gėlė
ir paukščiai,
Visiems
būna ramu
Nuo
prisikėlusių gražių minčių,
Šiltesnis
darosi pasaulis.
Kaip
sekasi ir tau?
Oi,
nieko nauja...
2016 m. kovo 22 d., antradienis
Neišsakytos nuojautos
Taip
dažnai sakome „jaučiu,“
Kad
net šis žodis
Praranda
realybę,
Dažnai
prisimename ir nutylame.
Jaučiu
orus ir kalbam apie orą,
Kai
sunku pasakyti, kas širdy,
Netgi
ir sau ištarti nesinori...
Tas
žodis dažnai kelia gailestį,
O
ašarų jau nebėra,
Jos
išverktos prieš laiką,
Kai
nuojauta kuždėjo
Ir
buvai bejėgis ką pakeisti.
„
Būna ir blogiau“, - pasako jausmas,
Turbūt
jau visiškai blogai,
Kada
nebegali net verkti,
Atrodo,
skauda daug giliau,
Negu
krūtinėje, kur plakanti širdis,
Nėra
toje užuojautoje
Ir
tinkamiausių žodžių...
Jauti,
kad ir dabar kalbu
Visai
ne apie orą.
2016 m. kovo 21 d., pirmadienis
Dienos naujienų atgarsiai
Ant
suolų sėdi žmonės,
Kai
nešalta, ir šnekučiuojasi
Apie
sveikatą ir vaikus,
Kiek
tolėliau sutupia varnos
Ir
jos gal kalbasi,
Tiktai
savu dialektu.
Ne ką
supranta juodvarniai ir kuosos,
Bet
vis prie maisto skrenda
Su
jomis kartu.
Kada
tyli padangė,
Be
vėtrų ir speigų,
Buriuojasi
ir taiso plunksnas,
O
žmonės dar prisimena karus,
Netgi
ir tie, kas gimė ir po jų.
Visai
čia pat nutupia šarka
Ir
praneša baisius gandus,
Kad
žmones neganda aplanko
Pačiu
netinkamiausiu net laiku;
Ten
sproginėja bombos,
Švilpia
kulkos,
Sprogdina
ir namus,
Suardo
gėrio tiltus tarp žmonių.
Žonglieriaus plunksna
Vaikštau
savam rate,
Rankoje
– tik plunksna,
Ją
nudažau kita spalva,
O
vaikams – džiaugsmas...
Pasaulis
ištikimas mūzoms,
Nes
visi suaugę
Sužino
fokusus linksmus, –
Arena
apšviesta,
Daug
spindesio dirbtinio
Ir
nereikia saulės,
Žonglieriumi
negimstama,
O
laimės marškinėliais apsivilkęs
Ir
šiandieną kažkas vaikšto.
Po
mano rūbais – dar kita spalva,
Niekam
nerūpi net kokia,
Ji
keičiasi kas kartą,
Kai
žiūrovams nusilenkiama.
Ne,
nedažau, tik pakeičiu,
Pro
spindesį nematote.
Ką
rankoje turėdamas
Nešuosi
iki rampos, –
Stengiuosi
neparodyti vaikams
Tamsių
spalvų,
Kas
slepiasi po kauke...
Byrantis laikas
Kai
kyla vėjas,
Mėlyna
banga
Iš
ežero į krantą plaukia,
Viena,
o paskui ją – kita,
Gelsvą
smėlį ima
Ir į
gilumą nuplaukia...
Žilvitis
stovi, žiūri,
Purto
draikomas kasas,
Jisai
bejėgis vytis,
Kad į
pakrantę,
Kas
prarasta, susigrąžintų...
Šis
reginys – tik vizija,
Iš
vasaros atplaukusi,
Kai
kas sugrįžta,
Bet
ne su ta banga,
Ant
kurios baltieji paukščiai
Suposi
ir nardė...
Gniaužai
kumščius,
Byra
lašai lyg nuo varveklių,
Pasijunti
bejėgis pasivyti
Bangą,
smėlį, laiką...
Bijai
visko netekti?
2016 m. kovo 20 d., sekmadienis
Daug kas neaišku
Katinėlis
–
Kodėl jis taip tyliai
Po
kambarį vaikšto?
–
Kad pelės vagilės
Sūrio
negraužtų.
Akių
nenuleidžia
Ir
naktį vis budi,
Nes
taip įsakyta
Nuo
pat prigimimo,
Tik
dieną nusnūsta,
Kai
pelės pavargsta.
–
Kai miega, ar girdi? –
Mažylis
vėl klausia.
Jam
viskas prasminga,
Viskas
neaišku...
–
Girdi, nes jo ūsai juda,
Kaip
radijo bangos.
–
Ką ėda pelytės,
Kada
gilus sniegas?
–
Sausą žolytę,
Kaip
karvutė žiemą.
–
Gaila, kad katės
Nemoka
šienauti,
Pelytės
per šalčius
Gal
būna ir alkanos...
Visų namai – tik sienos
Kai
vienas namuose...
Ne,
negali būti visai vienas,
Kažkas
šalia tavęs – tai buvusios sekundės
Beldžiasi
kas dieną...
Akimirksnis, ir tu toli,
Kitam
krašte,
Net
vandenynas – menkas tolis,
Kitoks
ten metų laikas,
Iš
ten viskas kitaip atrodo.
Lankau
prisiminimus,
Žinau,
ir tu lankaisi,
Net
pasiklysta kartais mintys,
Susikerta
keliai,
Vėl
bėga atskirai...
Ne,
negali būti vienišas,
Kol
tu esi nors mintyse,
Kad
ir sekundę vieną...
Laiką
matuojame tik savo atminty,
Džiugias
akimirkas dažnai
Suveriame
lyg ant smilgos,
Nešame
ir per dygias ražienas...
Kiek
prarasta akimirkų,
Su
kuriomis sunku ir susitaikyti,
Kai
namuose atsitrenki
Į
tuščias sienas...
Oi,
durų slenkstis tolėliau,
Tik
mintyse jį peržengiau
Sekundę vieną.
Sekundę vieną.
Verbų sekmadienis
Verbų
sekmadienį
Tokia
šviesi diena, –
Snieguotą
kadagį
Apšvietė
saulė,
Tarp
debesėlių – giluma,
Kurios
aprėpti akys
Niekada
negali.
Dangus
– pradžių pradžia,
Žvaigždynai
spiečiasi,
O
žemėje – pavasaris,
Paskui
ir atlaidų Velykos;
Tegu
atleis visiems klaidas,
Kai
verbos prikelta
Žemės
velėna plyšta,
Kai
nuo stogų prieš saulę
Gyvybės
vanduo tikšta.
2016 m. kovo 19 d., šeštadienis
Lašai nuo plunksnos
Rašau
tik sau,
Tarsi
su savimi kalbu
Ir
taip užsimirštu,
Lyg
viena būčiau ir pasaulyje,
Po to
trinu,
Iš
atminties braukiu,
Žodžius,
datas, vaizdus,
Kad
kitas sau neprisitaikytų...
Ne,
ne priekaištas,
Kad
nerašai, tavęs ir negirdžiu,
Kitam
krašte – kitoks ir laikas,
Tik
iš toli tave stebiu
Ir
žodžiai patys byra,
Lengviau
dieną leisti...
O
šilumos mažai,
Saulutė
žvilgčioja pro debesis,
Jinai
– labai aukštai,
Pamato,
ko nepamatau,
Žiūrėdama
nuo žemės,
Čia
– dar šalta,
Nesuka
paukščiai lizdų,
Nemeta
ir plunksnų...
Ką
surandu – tai mano
Vizijos
iš seno,
Lašas
nuo senosios plunksnos.
Balto katino svetainė
Savaitgalis
ar dienos paprastos,
Vis
tiek tos pačios pareigos:
Pavalgius pažiūrėti į duris,
Kad
tik girdėčiau einančių žingsnius,
Paskui
– prie lango.
Ir
svetimas man įdomus,
Juk
ne kiekvienas gali būti savas,
Nors
kailis visų panašus,
Mielesnis
baltas.
Kur
šilta, ten jauku,
Be
rūpesčių gyvenant,
Bet
iki kalų smegenų
Nostalgija
vis įsismelkia.
Retai
kas ir ateina į svečius,
Dažniau
– pas jaunus,
Yra
ką pasakyti,
Pasidalinti,
kas pasaulyje...
Taip
ir gyvenam.
2016 m. kovo 18 d., penktadienis
Naujas laikas
Vėl
pragiedrėja – moko mus,
Kaip
reikia visko laukti kantriai ,–
Nebėgsi
paskui snaigių spiečių,
Jas
vėjas ten nupūs,
Kur
sūkurys guvus,
Po
eglių šakomis,
Ištirps
rytoj, tarsi nebūta šalčio...
Viena
ranka snaigę laikau,
Žiema
į širdį skverbiasi,
Kita
plasnoja drugeliu –
Pavasario
gyvuoju pranašu.
O gal
gyvybė turi du sparnus,
Jeigu
sugrįžta snaigės...
Žiūriu
į tyrą dangų,
Nupurtau
nuo pečių
Ir
paskutinę snaigę,
Velykinį
kiaušinį paruošiau,
Dažysiu,
snaigėmis išmarginsiu,
Nebus
ir sieloj šalčio...
2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis
Daugiau nemoku
Nemoku
akmenyje kalti paukščių,
Bet
girdžiu jų giesmes,
Nemoku
pakartoti muzikos,
Jos
nesiklausiusi,
Tik
aprašau pavasario upes,
Pakilusį
ten vandenį
Ir
liulančias bangas,
Matuoju
netgi aukštį
Iš
savo patirties...
Priėjau
prie vandens,
Jaučiu,
jis toks laimingas,
Kad
niekur užtvankų nėra
Ir
galima pakilus
Melodiją
sukurti,
Kokios
kitur net neišgirsi,
Ji –
vakaro malda.
Iš
jos ir paukščio
Kuriu
trumpas eiles...
Tegu
tas žodis būna ritmas,
Naujos
eilutės pabaiga.
Gyvenimo štrichai
Kam klausi atminties,
Kur buvo nukeliauta?
Keičiasi
gyvenimas,
Kaip
gatvių keičiasi vardai,
Net
miestai kitaip pavadinti,
Kuriuose
vaikystėje buvai.
Nebežinai, net kaip rašyti,
Kur
prieš daugel metų mokytasi,
Kokius draugus lankei, –
Seniai
nebėra suolų,
Net
bendraklasių liko gan mažai.
Gal
ir yra, tik jie toli labai;
Dabar
jie pasikeitę,
Raukšlės
veide
Ir
delnų vingiuose – lemties lašai...
Iš
čia ateina vaizdiniai?
Daugelis
ir pasilieka,
Su
ašara sustingsta,
Atrodo,
niekas nepakitę,
Nes nebelanko tų dienų sapnai.
Atminties takais
Gyva
dar atmintis,
Tarsi
iš ilgo vieškelio
Takeliai
brenda,
Pranyksta
pievoje,
Vėl
atsiranda...
Tokia
jų paskirtis – tai laikas,
Kai
net kiekvienas mažmožis
Naujai
matuojamas,
Kažką
atranda.
Geriau
užmiršti akmenis,
Kurie
pakliūdavo po kojomis,
Žaizda,
užgyjanti negreitai,
Primena
pavojų.
Paskausta
randas
Ir
antrą kartą vėl ant to paties pataikai,
Netyčia
ir nusibalnoji, –
Bėda,
kad užmiršai,
Kas
buvo tau seniai,
Tavo
vaikams kartojasi, kartojasi...
Pranyksta
takas, vieškelis palieka,
O atminties
takais
Ir akmenėliai rieda,
Kartojasi...
2016 m. kovo 15 d., antradienis
Pavasario pranašai
Pasižiūriu
į dangų giedrą,
Laukiu
kažkokio stebuklo,
O
dienos, metai teka,
Tarsi
sraunūs upeliukai...
Taip
skubiai miške
Margas
genys stuksi,
Nes
žino – reikia dirbti.
Ant
stalo laikrodis sekundę suka...
Ar tu
nepamiršai manęs?
Baltai
jau pasipuošusi snieguolė
Žiūri
tik į žemę,
Senokai
buvome ir susitikę,
Draugų
keliai išsiskiria ilgam ne sykį...
Oi,
ne...kodėl tu klausi?
Nebuvome
ir išsiskyrę.
Tokia
linksma, lyg po trumpos nakties,
Balta
gėlė pražydo,
O
kitas metų laikas
Po
langais jau suka
Tą
pačią laikrodžio rodyklę.
Tuk
tuk...tegu ir nerami širdis
Gerumo
prisipildo;
Pasižiūrėsiu
ir neskinsiu.
O lapai krenta
Bejėgiškai
jautiesi prieš save,
Kada
padėti negali,
O
širdis jaučia, kaip sunku
Keliauti
taip kas dieną
Abiems
per akmenuotą gruntą...
Kol
mažas, nežinai, kokia yra skaudi
Ir
netektis, ir neviltis,
Mažam
ir rūpesčiai maži,
Nes
turi į ką atsiremti,
Kai
klumpa, gali tėvais pasikliauti,
Kad
šluostys ašaras,
Šilta
ranka sumažins skausmą.
Kaip
greitai lieki vienas kelyje,
Tiktai
lietus nuplauna taką,
Vėjas
nušluoja kritusius lapus,
Raudonus,
tarsi žarija,
Į
pakeles sužarsto..
Reikės
dar ilgai laukti,
Kada
užaugs žolė
Ir
paslėps skausmą.
Tegu palydi
Kai
atveriu minčių užuolaidą,
Darosi
širdy šviesiau, –
Praeina
žmonės
Ir
balandžiai peri,
Žvirbliai
striksi,
Net
danguje tą sykį
Debesų
mažiau,
Saulutė
keliasi ir švyti...
Žiūriu
į tolumą
Ir
neturiu tau žodžių,
Kuriuos
reikėtų pasakyti.
Ant
vieno debesėlio
„
Ačiū“ parašau,
„Prašau“
– ant kito,
Paleidžiu
pavėjui ir saulės spindulį,
Tegu
pas tave skrenda su kitais,
Kurie
ant lūpų pasiliko,
Tegu
šviesa palydi...
Prismaigstė
saulė šitiek spindulių –
Gal
man ir tau
Užteks
ir iki ryto...
,
2016 m. kovo 13 d., sekmadienis
Sendaikčiai
Tausojame
net sendaikčius,
Palėpėj
laikome sukrovę,
Gal
nėra laiko ar jėgų –
Išmesti,
sukūrenti, –
Kažkas
nešiojo rūbą,
Srėbė
iš to šaukšto,
Peiliu
atriekė duoną,
Dabar
atšipusi ir surūdijusi geležtė...
Giminių
giminės gal dovanojo
Ar
šiaip sau draugas,
Dabar
jau neatseksi,
Todėl
ir gailime išmesti,
O gal
dar tikimės, kad kitas padarys
Už
mus ir šitą darbą...
Žmogaus
paveikslo nebelieka atminty,
O
lieka sendaikčiai,
Beviltiškai
nereikalingas vargas.
Šventa
Žmonės
nuo seno
Bėga
ten, kur linksma,
Kiek
švenčių, oi, kiek švenčių,
Kad
užsimirštų kasdienybė,
Nors
ir maža duonos,
O
pats gimimas – šventė...
Sekmadienis,
saulutė ritasi per dangų,
O
balti debesėliai tyliai slenka...
Diena
jau po dienos
Pavasaris
ateina,
Sugrįžta
paukščiai į senus kraštus
Ir
naujus lizdus kraunasi...
Ateina
taip gyvybė į namus,
Kažkas
juk turi būti šventa.
2016 m. kovo 12 d., šeštadienis
Kol durys neužsitrenkusios
Nubudusi
labai anksti,
Kai
dar tamsa už lango,
Bijau
akių atverti,
O
sieloje – tik vaizdiniai,
Kurie
nedžiugina – viena,
Tarsi
nulūžusi šaka,
Svirtis,
prie jau apleisto šulinio,
Negirgždinama
metų metais...
Pajutęs,
kad jau nubudau,
Sukniaukia
katinas,
Jis
baltas, kaip mano galva, –
Draugus
gal pagal save tik renkamės.
Sugirgžda
tarp dantų
Nuo
vakar užsilikęs trupinys,
Kramtau
dar kartą
Ir
suprantu tada ir jo mintis,
Kad
bijo alkio...
Keliuosi
ir einu prie durų,
Patikrinu,
ar jos neužsitrenkusios,
Už
lango brėkšta jau nauja diena,
Dar
kartą ją su ašara nuprausiu,
Tada
ir apsirengsiu...
Buitis,
o kas čia, viduje,
Turbūt
suprasi, jeigu vienas,
Ir be
didelio paaiškinimo....
Dviese lengviau
Dviese
lengviau ir susikibus eiti,
Nei
visai vienam;
Dviese
smagiau pasiekti kelią,
Kuriuo
praeina visa žmonija
Nuo
žemės lig dangaus, –
Kas
neišvengiama...
Senatvė
– neišgydoma liga,
Tik
reikia pasistengti,
Kad
ji nebūtų alkana,
Nors
ir bedantė.
Dviese
lengviau iškęsti šaltį
Ir
susiglaudus naktimis užmigti
Jaučiant
kito pulsą...
Seniai
aš apie tai mąsčiau,
Bet
išsipildyti nelemta.
Dviese
judi ir be lazdos,
Tik vakarinę maldą sukalbi,
Į
ranką gali atsirėmęs
Eiti,
eiti eiti,
Kol
akys veda, pas tave
Pamiršus
nakties tamsą...
Dviese
gali ir gerą žodį radęs
Kitam tarti,
Kitam tarti,
Pavasarį
dangaus upe atplaukti
Ir
nuplaukti..
Paukščiai
Prasideda
lauke pavasaris,
Kai
keturios dešimtys sparnuočių
Nutupia
ant dirvonų,
O
tikrą šilumą pajusime,
Kada
višta išves iš lizdo
Mažyčius
viščiukus geltonus.
Subruzda
paukščiai, sukasi,
Lizdams
surenka smilgų
Ir
samana apkaišo šonus,
O iš
pūkų ir plunksnų
Pakloja
patalą vaikams –
Šiltą
ir malonų.
Seniai
atskrido gulbės,
Stukseno
ir išbandė
Ledo
storį,
O
mažieji palauks žolės,
Ilgai
ji kalasi iš dumblo,
Kaip
ir gulbiukai,
Kyla
tiktai saulei pasirodžius.
Kiekvieno
prigimty
Nuo
amžių užkoduota,
Kad
vaikus vedant
2016 m. kovo 11 d., penktadienis
Vakaro pamąstymai
Istoriją
vis taiso
Kitos
kartos žmonės,
Suranda
ir kaltuosius,
Juos
po mirties nuteisia,
O
pasirodo, kad nėra lentos,
Ant
kurios pavardės visų sutilptų,
Jas
trina kiti žmonės...
Galbūt
gerai, kad tolima istorija
Dar
ant akmens rašyta,
Mažai
kam žinoma,
Ne
visi rašmenys ir skaičiai,
Lig šiol suprantami,
Kitaip
ir juos baksnotų pirštais,
Kaltų
ir tada buvo,
Bet
dulke pavirto
Ir
baigėsi jų žemiška kelionė...
Dabar
tiek knygų parašyta,
Kad
nesutilps į jokią galvą
Kiekvienos
istorija.
Kaip
reikės į lentynas krauti?
Kalti,
išteisinti, su parašais...
O kur
nežinomi istorikams?
2016 m. kovo 10 d., ketvirtadienis
2016 m. kovo 9 d., trečiadienis
Motinos širdis
Širdis
– tai obuolio
Pasidalintos
pusės,
Perskėlei
ir suklusai,
Praeis
kiek laiko,
O tu ir nepajusi,
Kada
bus atskirai,
Nepakabinsi
vėl ant obelies,
Po
kuria žaltys prigludęs
Sulaukia
ir savo eilės...
Po
širdimi jauja gyvybė tuksi,
Praskaidrina
viena viltis,
Kad
gimtų sveikas,
Pasižiūrėtų
mamai į akis.
Ši
viena pusė obuolio,
Į
žemę kritusi,
Naujos
kartos bus daigas
Ir
kito ryto ateitis...
Visas
gyvenimas – vis tuksinti širdis,
Palikusi
antroji pusė,
Belaukianti
žinutės,
Kada
vaikai sugrįžę aplankys.
Žvirblio dieta
Gyvenimas
apkarsta
Bevalgant
sausą duoną,
Vandens
stiklinė laukia,
Kad
ją prie lūpų glausčiau
Po
kąsnelio kiekvieno.
Atskridusi
prie kranto
Ilgu
snapu žuvėdra
Pačiupo
paskutinę
Ir
juodos duonos riekę,
Nes
jos vaikeliai laukia,
Tušti
skilveliai rėkia.
Vieni
kitus supranta
Ir
juodos duonos kąsnis
Pasiekia
alkaniausią,
O
man, pilkam skrajūnui,
Tik
trupinėlis lieka...
Pauostau
ir suvilgau,
Vanduo
dar duona kvepia
Ir
sugeriu...
Kiek reikia žvirbliui?
2016 m. kovo 8 d., antradienis
Užuovėja
Lauke,
ant kalno,
Vėjas
plaukus draiko,
Glaudiesi
po medžiu
Ir
pajunti, kad čia – užuovėja,
Skuba
nėra ta išeitis...
Pastovi,
pamąstai,
Su
daug kuo susitaikai...
Žinai,
kad vėjas rimsta vakarais,
Tada
ir dėl šventos ramybės
Jau
skubi atleisti;
Užuovėjoje
ir šilčiau,
Kai
stovi prisiglaudęs...
O
vėjas – sau,
Gal
nesupranta...
Ryto naujienos
Kada
naktis uždengia dieną,
Sapnuojasi
keisti vaizdai
Ir
net nepajunti,
Kad
rytą saulė skelbia;
Ji
šviestų visą dieną,
Jeigu
iš debesų
Lietus
nepliauptų,
Reikia
ar nereikia...
Laikas
ateina, kai džiaugiesi,
Kad
pats savaime iškrenta dantis,
Bet
sąnariai dar laiko.
Oi,
nesijuok iš mažo,
Kai
jis užkliuvęs griūva,
Senas
pargriuvęs sunkiai atsikeltų...
Taip iš savosios patirties
Ir
vertiname laiką.
2016 m. kovo 6 d., sekmadienis
Sveikatos sergantiems
Tu
taip toli, vis tiek mąstau,
Kaip
tau padėti, nors žodžiu,
Prie
širdies ranką pridedu
Ir
tau skiriu dūžius,
Galvoju,
kad mažiau tau skauda.
Apie
visus galvoju, –
Dienos
ilgos ilgos,
Tada
žinau, kiek gali ilgesys
Paliesti
sielos stygą...
Ne
praeitis – tai ši diena,
Kurią
tik saulė šildo,
O
kiek naktų, kada tamsu,
Reikia
užsklęsti širdyje užspaudus...
Gerus
žodžius renku,
Tikslesnių nerandu, sveikatos tau,
Malda
kitus papildo.
2016 m. kovo 5 d., šeštadienis
Ačiū, kad prisiminate
Kiek tų žodžių reikia
Giminei, kaimynui,
Susitinki, sakai: „ Labas“
Ir nutylame...
Ką daugiau kalbėti,
Jei nėra sieloje žodžio
„ Mylimas.“
Parduotuvės slenkstį dažnai miname,
Bet ir ten prekes parodai tyliai,
Užsimoki, imi grąžą:
„Ačiū“,
Apsisukęs namo droži,
Durys užrakintos, esi vienas,
Kam kartosi mintyse,
Kad buvai mylimas...
Kai ateina kokia šventė,
Kai kada ir artimi prisimena,
Skambina į telefoną,
Pakalba minutę ir nutyla...
Nesuspėji pasakyti, kas tau skauda,
Jau geriau, prisiminė
Ir savo skausmus nutylime...
Pirktas žodis – viskas pirkta,
Reikės sumokėti.
Oi, kam pasakysi nakčiai žodį,
„ Sudie ar labanakt“ – tyruose...
Vakaras – ne svečias,
Su juo nekalbėsi...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)