2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Jaunystės atradimai



Sako, jaunystė nesugrįžta -
Tai ne tiesa,-
Ji šimtą kartų grįžta...
Tai su daina skambia,
Su laišku užsilikusiu,
Su sena suknele,
Seniai jau numesta,
Senos palėpės slėpiny,
Į kurią dabar tik neįlįsiu...
Sugrįžta ir sena knyga,
Daug kartų jau skaityta,
O vis dar stovi akyse
Main Rido „Pėdsekys“
Ir mato mano pėdas...
Sugrįžta sena nuotrauka
Iš suplėšyto albumo,
Senokai ir vartyto,
Nėra kada jo atsiversti,-
Darau albumą ateities,
Visai jau kitą...
Tu pasakyk dabar staiga,
Kas yra meilė ir aistra,
O kas yra jaunystė?



Mindaugėlis



Vaikų pasaulis nuostabus,
Fantazija kaip vėjas,-
Kiekvieną valandą kiti:
Čia robotas didysis,
Iš kažkur ir Bosas,
Kurio net negirdėjusi.
Ežiukas po spalvų krūva,
Kurios vis ryškios,
Kaip vaizdai ekrano,
Kur katinas vis gaudo
Mažas pelytes
Ir pats į nosį gauna...
O triratukas mažas
Virsta tėvų mašina -
Važiuojame dažnai į kaimą,
Nusiperkame ten ledų
Ir „čiupa čiups“,
Paglostome katytę,
Baltąją avelę.
Čia murkia, loja šuniuku
Ir pievoje pagano karvę.
Dabar susėsime abu
Ir piešime du viščiukus
Gelsvais pūkeliais...
Oi, nukrito lapas,
Blynas gavosi!




Nendrės daina



Kai prieinu prie upės,
Mažo ežerėlio,
Žiūriu į nendrių jūrą -
Žalią vasarą praėjusią.
Gelsvų plaukų šnarėjimas
Nuo pilkojo rudens
Per visą žiemą,
Ant ledo ištisi šešėliai -
Tai atmintis gyvenimo:
Nendrinis stogas
Tėvo prieš akis,-
Lyg mintys susivėlusios.
Kiekvienos nendrės švilpesys,
Kai siaučia vėjas,
Dainuoja motinos dainas,
O staklių minamas pakojis -
Būgnas iš aslos atėjęs...
Į nendrę pavirstu,
Linguoju jai į taktą,-
Spingso naktį žiburėlis...
Tokia gaida iš giminės,
Iš sodžiaus dar atėjusi...


Varlė karalienė



Nupurčiau debesį
Sau nuo galvos,
Užsirišau laumės skarelę
Ir vaikštau visą vasarą
Nesurištais plaukais,
Vis mylinti pasaulį -
Vieną vienintelį bernelį.
Esu našlė savo laiku,
Gyvanašlė iš naujo,
Bet gyvenu miško kvapu,
Turiu savo svajonę naują,-
Pasidalinsiu likimu -
Tau atiduosiu visą saują
Skaisčios saulutės spindulių
Net iš dangaus gyvenimo.
Galėsi, suksimės ratu;
Mano ašis – versmė,
Iš kur ir trykšta
Gyvybės vanduo...
Ten dar yra varlė,
Kuri ir karalienė -
Mano draugė.



Laiko lašai



Einu iš žydinčio pavasario,
Iš pirmo lietaus lašo
Per vasaros liūtis
Vaivorykštės taku...
Klausau, kaip laša,
Žodis prašosi
Į tuos tyrus lašus.
Esu daigelis mažas,
Gintaras pušies
Į Baltijos bangas
Nuplautas ir išgrynintas,
Ant tavo kaklo sugrįžtu.
Esu su tavimi
Rudens lašu pagirdytas,
Iš vieno lašo
Ir pats atsigeriu,
Tave pagirdau;
Sustingsiu žiemą
Snaigės pūkeliu,
Žvaigžde ant tavo lango,-
Žiūrėsime į naktį
Vienu du.


Praregėjimas



Vienatvės niekada nėra,-
Yra už lango medis,
Yra toliau upelis,
Yra saulėlydis, delčia,
Paskui naktis ir pilnatis
Ir visada saulėtekis žavus,
Nes kylame rasos lašų
Po nakties atsigerti...
Vienas esi su savimi -
Gali upelį net apversti,
Kad jis tekėtų ta linkme,
Į kurią pats žiūri -
Tiesiai į dangų...
Yra šalia ir debesys,
Kai nori miego,
Jais ir užsikloji,
Ir trumpai valandėlei užmiršti,
Kas bėga pro tave,
Kad kažkur šuo dar loja...
Poezija - savi namai,
Sava bažnyčia savyje,
Savas nuodėmklausys,
Kuris viską atstoja,-
Nebūsi vienišas lauke karys,
Nes jau su niekuo nekovoji.

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Vėl bus rytoj diena



Nebe užteks jėgų,
Kad visiems padalinčiau
Po gerumo grūdą
Ir pasėčiau į dirvas,
Kurios pasaulyje matytos,-
Ten lieka atminimo pėdos,
Kur įmina šeima ir aš.
Nebe užteks melodijų,
Kad dainai paniūniuočiau
Ir skristų nuostabi gaida
Į visą tą pasaulį,
Kuris šiandien išklausytas
Ir klausomas rytoj dar bus...
Nebeturiu tiek rankų,
Kad jus apkabinčiau,
Apgaubčiau šiluma kraštus,
Kur vaikšto baltas vilkas,
Skrenda erelis virš kalnų.
Turiu tik žodį Lietuvos -
Paleisiu jį į aukštį,
Tegu papasakos, pagros,
Kas skamba mano širdyje
Iš mūsų visos giminės,-
Iš Vilniaus, Anykščių,-
Visos gražios tautos.


Sena nata

Atnešiu tau kvėpavimą
Mano rudens miškų,-
Mes senstame visi
Ir to dažnai nematome,
Atplyšo pamažu žievė,
Pro ją vis toliai matosi...
Koksai dangus, kokia erdvė!
Ir vėl šalna be ratų
Atidardėjo ir nubąla
Šerkšno nubučiuoti smilkiniai -
Toks apvalus tas metų ratas...
Nepamatysiu ir net nepajusiu,
Kai atsigulsiu tartum rąstas.
Kol dar turiu šakas,-
Ant kiekvienos po paukštį,-
Kurios žiūri, mato,
Dar gieda nuo pavasario
Iki vėlyvojo rudens,
Pakelsiu, nors ir baltą natą...

Širdelės

Šiandien žiūrėjau
Į šlapius medžius -
Visur širdelės ir širdelės.
Nejaugi samanos
Vis tokios draugiškos,
Kad visada
Su jais gyvena?
Net žiemos šalčiai -
Visai nebaisu,
Juk šiltas medis
Mielai ima šilumą
Iš pat šaknų,
Iš juodos žemės.
O ji tokia trąši,-
Ant jos tiek lapų,
Kad vis išdygsta
Kas pavasarį maži
Medeliai, samanų nematę...
Ant jų kamienų auga,
Susiliečia širdimi,
Gyvena, tarpsta,
Kol abu pasensta.

Visada su jais


Draugystės diena



Prisiminkime šiandien visus

Visiems draugams -
Dar vienas žiedas;
Jis paskutinis būna,-
Tarsi užsilikęs žodis
Dėl šilto rudens...
O rudenys tie -
Labai jau ne vienodi,-
Kaip mes visi,
O vis kitaip kitokie,
Bet vis vienodai
Pamąstome dažnai...
Visi lietaus lašai,
Kai ruduo verkia,
Juk taip pat vienodi,
Bet ar kas juos surinko,
Pamatavo – tik jausmai,
Kad krenta lašas
Ir vėl paskui kitas,
O ant blakstienų užsilieka
Gražiausi, skaidrūs
Atminties šaukliai.

2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Akmuo ir gyvenimas

Niekada nelinkėjau
Blogo oro ar kelio -
Netgi akmeniui šaltam,
Kur pakrūmėj ar žemėje,
Kad nebūtų įmintas
Tik į purvą, į balą.
Reikia balsą turėti,
Kad ir dainos skambėtų,-
Pats pasirenka kelią,
Kur jam tinka gulėti;
Pilkas, juodas, kai lyja,
Pasidaro toks baltas,
Kai ledokšniais apšąla,
Tada jo nesimato...
Ant akmens atsisėdu,
Galiu kelius apglėbus
Visą dieną žiūrėti
Ir į žemę, į debesis,
Paukščių giesmę girdėti.
Dabar samanos žalios
Užsiėmusios vietą,
Šlapias akmuo,
Nors žalias,-
Nemalonu sėdėti...
O su kuo pašnekėti?

Mano žirgeliai



Nuo aukšto kalno -
Lygios pievelės,
Ten tėvas ganė
Arklių kaimenę.

Žirgeliai žvengė,
Vandens norėjo;
Be kamanėlių
Prie upės ėjo.

Nei kas jų mokė,
Nei vadelėjo,
Auselėm karpė,
Vandenį gėrė.

Mama – audėja
Dainų mokėjo;
Sesės ir broliai
Viską mokėjo.

Iš tos dar upės
Ir mano kelias,
Žirgeliai žvengia
Ant to kalnelio...



Adventui



Kai sutema ar šlapdriba,
Gamta pasiima teptuką
Ir maišo ryškesnes spalvas,
Kad mūsų akims gera būtų.
Kiekvienas randas vasaros
Užgydomas, užlopomas,
Kad nepakąstų net šalna,
Paskui uždengia šerkšno pūkas.
Rudens miglota
Ir trumpa diena
Užaštrina ir povo plunksną -
Žėruoja iš toli toli
Net greitas vakaras,-
Kaip Advento giesmė,-
Tyli, dažnai apsunkusi...
„Leliumai,
O ant to dvaro, leliumai,
Mergelė sėdėjo, leliumai“...

Pasėjo

Pasėjo vėjas grūdą,
Išdygo mažas medis,
Atpažinau – pušis,-
Ilgi ilgi spygliai,
Bet tokie švelnūs,
Kaip kūdikio rankelės
Prie motinos peties.
Į žemę nusileido
Rudens juoda naktis
Ir glosto mažą delną,
Dainuoja lopšines.
O sniego dar paklodę
Išskalbs ir uždangstys
Visas skyles nuo šalčio,
Ką vėjas pamatys.
Jis – mūsų geras tėvas,-
Nemiega per naktis.


Pašokime

Kokia graži melodija;
Prieik arčiau,
Tau apkabinsiu kaklą,
Paimk man už liemens
Ir kojos pačios
Taikysis į taktą,
Jei širdis ves...
Kokia trauka -
Jaučiu tave vis artimą
Už daugel mylių,
O dangus – tas pats...
Palaiminta ta žemė,
Kur mylintys dar šoka
Ir karštos širdys plaka
Tame vis pačiame
Melodijos ritme...
Juk tu – šalia?

Motinos akys




Maži vaikai -
Maži vargai,-
Sakydavo mamytė,
O aš vis laukiau,
Kad savi užaugtų...
Kai pamačiau vėliau
Ir jų gyvenimą,
Norėjau vystyti,
Prie širdies glausti,
Šiltu pienu vis girdyti...
Oi, laikas nebeklausė,
Žiūrėjau į akis tylėdama
Ir laukiau, laukiau,
Kad ras likimas jiems
Baltų vystyklų skiautę,
Sušildys ir priglaus
Ir mano rūpestį,
Ir dienų nerimą,
Iki nakties suvystys,
Mano, motinos, akis
Pralinksmins...
Laukiau ir sulaukiau.

Pasaulio pamatai



Tik per save,
Tik per savo kančią,
Patvirtintą tik savimi,
Aš vėl einu į žmones,
Kalbu tik savimi.
Nusiimu vainiką -
Kraujas tiktai po juo,
O širdyje išliko
Gėlas vanduo.
Geriu ir tave girdau,-
Šventi vargo keliai;
Upelis niekada neprisipildo,
Nes teka pasroviui,
Į mano, tavo širdį
Pasislepia giliai...
Bėgiosime takais,
Kuriais upeliai teka
Dangaus kalnais ir slėniais,
Nuplausim savo gėlą,
Paliks smiltelė gėrio -
Pasaulio pamatai.


2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Žemės glėbyje



Kokia gražuolė tu,-
Miškai – blakstienos,
Upių ,-lyg ašarų takai
Per veidą gelto smėlio;
Į vakaro rausvą šešėlį
Nurieda saulės bučiniai.
Pasislepia akių mėlynė -
Dangaus vaizdai
Ir nusileidžia ant krūtinės
Melsvi mėnulio šviesuliai.
Per juosmenį skarelė
Iš palmių ir lianų,
Sirenų dainos ilgesingos,
Lydinčios laivus,
Sugrįžta net iš vandenynų
Tolimų jūreiviai,
Kur laukia žmonos
Ir maži vaikai...
Kokia gražuolė žemė,-
Tu – dukra visų,-
Su saule užgimei,
Nes prie tavęs vienos
Net ir vidurnaktį šviesu.


Į vasarą



Pušų kvapu alsavo miškas,
Pušų viršūnės siekė debesį
Ir gėrė lašą viens po kito,
Rausvi veidai žiūrėjo
Iš po mėnulio skrybėlės...
Užsisvajojo vasara
Ir nepamatė, kur pradingo
Gelsvi sakų lašai.
Kvepėjo ir mėlynės šilo,
Atokaitoje gailiai gyrėsi,
O viržiai nutūpė aikštelę
Su bičių dūzgiančiais pulkais.
Kvepėjo topoliai ir eglės,
Avietės biro tūkstančiais;
Kas pasisėjo, ko visai neliko...
Ir atsiduso iš aukštai
Dvasios mūsų senolių,-
Lašėjo saulės spinduliai...
Rudens kiti kvapai.

Viską turiu

Dėkoju, žeme, tau,-
Išmokau aš tave matyti,
Išmokei suokti
Vyturių giesmes,
Išvydusi sraunų upelį
Su juo imu raivytis
Pro kalnus į upes...
Paparčio žiedą nuraškyti
Nuo lapo apačios,
Iš beržo vidurio sulos
Kas dieną atsigerti
Tavo užgimstančios aušros.
Dėkoju, saule, tau dėkoju,
Kad pakėliau galvą
Ir debesį aukštai matau,-
Jis slenka ir grūmoja,
Vėl šypsosi ir moja,
Kad skristume toliau...
Dėkoju tau, Vakare,
Mano meilės deive,
Kad vieną beržą pamilau...

Gimtinei



Atsiklaupiau aš prie tavęs,
Mano vienintele gimtine,-
Ten teka Strėlupys ištvinęs...

Mano gimtine, oi, mano gimtine.

Gurgena jo srovė pro delnus
Iš vienos širdies jautrios
Į šventą vandenį, į Nerį...

Mano gimtine, oi, mano gimtine.

Gegutė iškukavo metelius
Tėvams, seneliams ir piliakalniui,
Kur Varis ir Šeimyniškėliai...

Mano gimtine, oi, gimtine.

Ir kas juos šiandien pavaduos,
Iškas dar vieną šulinį prie šlaito,
Išpils iš versmių vandenį?..

Mano gimtine, oi, gimtine.

Iškėliau ir užlaužusi rankas
Atbėgau prie tyro šaltinio -
Tai čia prasideda rytai...

Mano gimtine, oi, gimtine.



Bus Kalėdos




„Jei patinka ši dainelė,
Daryk taip“...
Dainuoja eidamas
Vaikaitis iš darželio
Ir aš dainuoju,
Ir su juo trepsiu,
Jis ploja man į delną
Ir aš jam - tuo pačiu.
Vis klausia,
Kaip atrodo Senis,
O ar jis tikras,
Ar bus dovanų...
Tiek klausimų vaikelio,
Kad užsičiaupti negaliu.
-Bus visko visko
Ir kiškio pyragų,
Ir daug švilpynių,
Dar kitų žaislų,
Bus net miškinis
Ir girių paukščiai,
Visi geri žvėrys
Kalbės vienu balsu.
Bus ir naminiai gyvulėliai,
Vištelė su gaidžiu,
Kai seksiu ilgą pasakėlę,
Tupės šalia ir katinėlis,
Amsės šunelis prie namų...
-Važiuojame dabar į kaimą!
-Ne, vėlu.


Išskridusi giesmė



Tau dovanoju
Savo sielos paukštį...
Ar tu giedosi
Mano giesmėje,
Ar tu norėsi kilti
Dar į tokį aukštį,
Kur aš kilau?
Ilgai ilgai -
Toli toli į girią,
Kur aš buvau?..
Ar tu paimsi
Mano plunksną,
Ar parašysi atgalios,-
Mano laiškai trumpėja,
Tampa baugštūs,
Jeigu nėra tavęs
Net tavo dainoje
Girios žalios...
Atsiliepė pavasarį varnėnas:
-Buvau toli toli...
Aukštai aukštai...
Sugrįžau atgalios.



Nepamirštu padėkoti



Sakau kiškučiui :
“Labas“,
Kuris vis morką graužia,
Kai ją atkapsto
Iš po balto sniego,
Nes jo kailiukas baltas,
Kai po egle atsigula,
Bėga nematomas per pievą...
Sakau vaikučiams:
„Labas“,
Kai lipdo besmegenį
Ir morka nosimi palieka,
Kai į akis prilipdo anglį
Ir gėrio laužas dega,
Ilgam pasilieka...
Sakau tėveliams:
„Labas“,
Kad uždegėt žvakelę,-
Nuo jos visiems taip gera -
Kiškeliams ir vaikeliams.
Ateis pavasarėlis,
Tada ištirps sniegelis...
Dabar ir žiemai:
„Labas“,
Kad varveklius užžiebia.




Gražios dienos

Pusiaudienis - tas pats,
Kas metų laikas,
Kaip mūsų amžiaus skirsnis,
Kaip dangaus ženklų seka;
Sudėsčiau kalendoriuje dienas,
Ką vis kas dieną veiksiu,
Bet pasiklydo datos,
Kitos bėgo ir nubėgo
Vis taip netyčia pro mane...
Ir supratau, kad visko,
Kas aplinkui, nesurinksiu,
Pasiėmiau tik artimas
Ir visada mielas,
O kitos – pačios bėgo
Paskuba ir prie manęs.
Ant balto lapo surašiau
Dar savo artimuosius:
Medžius, laukus ir kalnelius,
O upeliukas teka per mane...
Dabar kruopščiai datas renkuosi,
Kad būčiau visad kelyje
Ir prie tavęs.




2012 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Beržai

Kai medis nusirengia,
Būna beveik juodas -
Tiktai berželis toks gražus,
Kol jaunas, visas baltas,
O jau senatvė-kojos juodos...
Visų, kurie nubrido į balas
Ir kurie liko ant kalnelių,
Turi ilgas kasas ar pasišiaušę,-
Visokių yra ir tarp jų.
Berželi mano, dažnai žiūriu
Ir tavęs klausiu:
“Kaip mes atrodome abu?“

Kova su savimi



Visur vyksta kova -
Kovų lauke ir danguje,
Kur sprogsta kulkos
Ir žybčioja prožektoriai,-
Lakūną gaudo, šauna...
Kova – žmogaus dalia,
Kada į širdį kitam taiko.
Oi, sprogsta žodis gerklėje,
O sielą suspurda
Ir vėl į ritmą taiko...
Kas būtų ir šiame
Kovos lauke,
Jeigu tik žmonės
Vienas kito nesupranta.
Žiūrėk, kepurė krenta...

Nauja šaka



Mažytis aš, dar menkas,
Dar švelnus pumpuras,
Šakos pradžia
Ant senojo kamieno,-
Nulūžo kažkada
Dar nesulaukusi rytojaus.
Aš vėl gimiau,
Rudens šalna
Užgrūdino mane,
Kol dar miegojau
Po Motinos žieve
Prie asfaltuoto plento,
Kur nešė kojos...
Važiuoja vis mašinos
Ir traukiniai važiuoja,
Išveš mano žiedus
Ir bičių medaus kvapą,
Liepų skonio...

Gyvenimo darna



Nukrenta lapai
Ir atsiveria erdvė,
Miškas kitaip alsuoja,-
Jo saldaus kvapo
Pilni skruzdėlynai,
Koks kerpių gaisras
Ant šlapių kamienų...
Dabar ir samana
Kitaip žalia,
Nes nebėra pavėsio,
Niekas negali priekaištauti,
Kad sukelia pelėsius.
Kukurdvelkis prinoko,
Pūpso atsitiesęs:
-Nelieskite manęs
Į akis pasmirdėsiu.

Rudens šviesoforas



Šiam vakarui -
Tik žalią šviesą,-
Ranka prie rankos,
Širdis prie širdies...
Pajusi...pirštai susiliečia,
Iš akių skyla kibirkštis.
Raudona dar toli,-
Ji už baltų beržų
Lygių kamienų,
Jie irgi dviese,
Jų šakos taip arti,
Kad lapams krentant
Rudenį kiekvieną
Švelniai liečiasi...
Oi, ant žemės gelsva
Pasakų šalis...


Lašiukų tango



Rudens lašai –
Rami harmonija
Per veidą rieda,
Žemėn krenta
Ir sukasi balutėse
Saulutės spindulys,
Juos vėjas apkabina,
Pakelia ir šoka,-
Žingsnis pirmyn,
Atgal ir vėl pirmyn...
Lietaus lašiukų tango -
Apglėbk mane
Ir nakčiai pašokdink...
Gyvenimas juk vienas,
Nedalomas kaip lašas,
Pervertas spindulio,
Du žingsniai vis į priekį,
Vienas atgal, pritark,
Pakelk ir meilėje
Prisipažink.


Lentelė



Albino Šileikos raštams

Į išpurentą žemės ranką
Pabertas pirmas grūdas,
Iškeltas sužaliavo saulėje
Duonelės rūpestis.
Pabiro iš dangaus mana,
O ant lentelės medžio
Išraižytas šilko raštas
Pakvipo duonos trupiniu.
Paukštelis tupiasi ir lesa,-
Kitaip jis nesurastų tako,
Kur prasideda ir pasibaigia
Darbų pradžia ir pabaiga
Nuo rudeninio grūdo
Iki pavasario ir vasaros -
Tai metų apvali eiga
Ant duonai raikyti
Lentelės rašto glūdi.
Po trupinį visi visi
Ragausime ir švęsime,
Kalėdų degsime žvakutę.


Rudens lašai



Maži lietaus lašiukai,-
Kaip rudens perlai,
Kaip pavasario sula,-
Dar atneša ir šilumos
Jaukų lašelį,
Ramu, nes vėjo dar nėra
Ir kybo taip ilgai
Visur stiklo karoliai.
O sutemos tos vakare
Prasideda vienodai -
Skaičiuoji lašelius,
Ant delno sudėlioji
Ir spindi akyse lašai,
Juos šluosto kartais
Pasikviesti svečiai,
Lauki tylios nakties
Ir dainoje paguodos.
Rudens lašai yra vienodi.


2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Pirmadienis



Kita diena – pirmadienis,
Svečiai jau išvažiavo,
Atėjo paprasta diena
Iki savaitės pabaigos.
Jau staltiesę lininę
Nudengiau nuo stalo,
Nupurčiau trupinius
Mažiems paukšteliams,
Visiems užteko duonos,
O vis keliu dar darda,
Vežimas ratų neteptų,
Iš stebulės tyška derva,-
Tarsi lipni, triukšminga
Sekmadienio diena...
Turbūt būna svečių,
Kurių visai nelauki,-
Važiuotų, pravažiuotų,
Bet kur tau, deja...
Vėl bus savaitgalis,
Vėl kokios šventės.
Kada su mintimis
Pabūti valandai
Visai vienam?

Tegu žodis teka

Daug metų nemačiau,
Kaip saulė, mėnuo teka,-
Užstojo svetimi langai
Ir negalėjau net girdėti,
Kaip paukščiai šnekasi -
Buvo toli toli miškai.
Tik iš vaikystės
Upeliukas teka
Ir iš aukšto dangaus,
Ir giliai po žeme;
Klausau savo širdies,
Ką ji man sako,
Mažai klausau kitų,
Kas kalba be širdies.
Yra nematoma jungtis
Ir tarp dangaus, ir žemės;
Ji dovanoja man savo jėgas.
Ir tada teka, žodis šneka,-
Kaip upeliukas teka,
Jau prasiveržęs per šaknis
Tolimame miške...




Meile tikiu



Yra nuo seno priimta,
Kad galima meilė
Ir atvaizdui, paveikslui -
Taip mylime ir dievą,
Ir artimus, savus;
Jais rūpinamės, gydome
Ir drebame kaip epušė,
Kad tik kažkas nelaužytų,
Neliestų drebančių lapelių,-
Jie mūsų savastis.
Todėl dažnai maldauju
Šventą dvasią,
Kurios ir nematau,
Kad duotų artimam
Žmogui sveikatos,
O dėl savęs
Juk nieko neprašiau.
Kas ta tikroji meilė?
Šitiek pragyvenau,
O netgi sau neatsakiau.
Kai į akis paklausė,
Nusisukau ir pravirkau.


2012 m. lapkričio 24 d., šeštadienis

Ačiū, Lietuva




Kur tu mane nuneši,
Bėras žirge,-
Be kamanų,
Be kraičio skrynios,
Be jokių turtų,
Nes aš jų neturiu...
Tik su lietuviška tarme
Aukštaitiška užgimusią,
Su rankšluosčiu
Tau vis kelius braukiu,
Tai vėl nušluostau ašarą
Ir į tą pačią dedu skrynią
Savo žodžius -
Mažuosius vaikelius...
Kur paguldysiu galvą
Be savo gimtinės,
Kas atpūs dūmą
Iš gimtų namų?
Kas priraškys gėlių
Ant smėlio kauburėlio
Iš tėviškės laukų,
Kas gi užkels
Vienintelius vartus?
Tik mano Lietuva,
Mano Tėvynė,
Pagirdys vandeniu šventu.




Vėjas



Pašauksiu aš tave,
Bet argi tu man atsiliepsi,-
Tu - laisvas paukštis,
Netgi be sparnų,
Aš tiesiu ranką,
Lauks tavęs pavėsis,
Dainuotume kartu...
Dainuos senovinis
Lopšys ir svirtis,
Varveklis ledo prie tvoros.
Taip spindi vakaras,
Oi, kaip vaiskiai spindi,-
Kaip žvaigždžių akys,
Mylinčios mamos...
Buvai neklaužada ir būsi,
Pajudinsi jausmus,
Netyčia ir pradingsi,
Paliks tik pabučiavimas -
Ramus, jaukus...
Jau nebešauksiu,
Bet nuoširdžiai tikėsiu,
Kad kažkada nutilsime abu.


Paminklai



Vivaldi muzika
Ir jūra, kopos,
Kažkur keliauja
Vienišas arklys,-
Neaptverta ganykla,
Laisvė nematyta,
Tiktai nėra žolės...
Toliau kalnai,
Už jų vėl dykumos,
Tik kur ne kur dar kaktusas,
Sausi kuokštai ir kerpės
Ant akmenų uolos
Ir groja vis melodiją
Didysis smuikas
Ten, smėlio kauburiuos...


Mokomės pažinti



Albinui Šileikai už jo darbą

Mokėjo žmonės kalbą,
Kai nebuvo rašto;
Mokėjo ir dainų,-
Jas gal ratelis verpė,
O ratas sukosi
Kaip saulė rateliu...
Pamiršo žmonės,
Kaip atrodo verpstė,
Nors moka daugelis
Visokių kalbų raštą,
O savo reikia mokytis -
Gražiai lygių lygių,
Nuo šieno pradalgių...
Kai paimi pieštuką,
Iš rankas nuo širdies
Nutyška lašas...
Ir žiūri, mokosi iš jo kiti -
Suaugę ir maži.


Kaimynai ir kalba




Kalbuosi su jumis
Ir ašara ištryško,
Kiek daug kalbų
Kaimyninių yra,
Norėčiau jas mokėti,
Mylėti ir visus kaimynus,
Jeigu nebūtų buvę
Karo tarp tautų...
Tas baisus žodis
Mus visus suskaldė,-
Tarsi širdis įplyšo
Ir teka kraujas iš žaizdos,
Ją taip sunku užsiūti,
Negali niekaip aprišti,
Ji beveik apvali,
Kaip mūsų visų žemė,
Kai iš jos vidurių lava
Kartais karšta ištyška,
Bet turi justi gimines
Visų senovinių genčių...


Plakatas



Kasdien prasideda diena -
Ji man pasako:“Labas“.
Atėjo darbo valanda,
Sėdu už mažo stalo,
Stuksena pirštai klavišus,
Kompiuteris dūzgena...
Siunčiu jums nuotraukas,
Darau mažus atvirukus -
Tai toks dabar gyvenimas.
Pro langą kiemas uždaras,-
Kaip uždaras žmogaus
Jau rudenį pasaulis,-
Tos pačios gatvės,
Labai seniai išvaikščiotos -
Tai didelis miesto žemėlapis,
O mažas toks plakatas...
Jeigu pastato kas naujus namus,
Jie, rodos, nebe mano,-
Juk nesibelsi ir į svetimas duris,
Nepasakysi:“Labas“...

2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis

Praregėjimas



Kada nežiūrėsiu,
Nusileis ir saulė,
Kada neklausysiu,
Dainų nebebus,
Kai nejausiu pirštų,
Nerašysiu posmų,
Negalėsiu guostis
Ir atvert jausmų.
Kada nebėgiosiu,
Nebus ir takelių,
Pasislėps kurapkos
Brydėje kitų,
Negalėsiu žodžio
Nuoširdaus ištarti,
Išperėjęs paukštis
Juk paliks lizdus.
Kada neturėsiu
Savo tikro draugo,
Nerašysiu laiško
Ant tošies spygliu.
Tada bus tylu...




Gyvenimo nuoskauda



Kokia erdvė,
Kur paukštis skrenda,
Kokia laukų platybė,
Akim neužmatoma.
Ir kaip nepasiklysta
Paukštis ir drugelis,
Kai skrenda su aušra?
Kokia sparnų galybė,
Kada vėjas nardo,
Net iki paties kūno
Šaltis dažnai lenda
Ir sutrupa kaip snaigė
Paliesta širdies styga?
Toliau lygi vaga -
Atsitiesė melsvi rugiai
Ir žalias vasarojus,
Užaugo ir pakrūmėje viksva...
Kaip išlaikyti tiesų kelią,
Kai krinta paukščio
Balta plunksna,
O dirva purvina?

Brolis



Girdėdavau dainas
Apie pypkę, tabaką,
Bet namuose to nemačiau;
Tiktai tada, kai brolis
Po ilgo laiko ir po karo
Sugrįžo į namus,
Jau su visam,-
To reikia kiekvienam
Kare linkėti.
Kai sėdosi už stalo,
Išsitraukė cigaretę
Ir užsirūkė prie mamos,
Mačiau tėvo akis
Ir motinos, taip gailestingas,
Kad karas to išmokė -
Savo sveikatos negailėti,-
Kaip rūko karo dūmai,
Tik vakarais ima kalbėti;
Tada neužrašiau,
Dabar ir atminty išbluko...
O gal jau to nebeminėti?