Šimtametis kelmas
Stovės ilgai,
Jo niekas neišraus,
Kol šaknys remiasi į žemę,
Kur jo visi vaikai
Vis augs ir augs...
Jis matė kumetynus,
Baudžiavą ir karą,-
Ir sužeistus,
Ir nuskriaustuosius -
Nieko nepamirš.
Bylos kaip priekaištas,
Kad jis nupjautas -
Dar mūsų atmintyje
Žalią lapą supo
Ir nebėra daugiau...
Gal mus irgi šienaus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą