Gėlelių mėlynos akelės
Merkiasi, užmiega
Ir pievos, pakelės nutyla
Nejučia...
Netgi mėnulio pilnatis
Negali jų pažadinti
Iš saldaus sapno,
Gilaus miego -
Naktis jau čia.
Tik visagalis
Saulės spindulys
Atmerks akis,
Kai pabučiuos slapčia.
Jos nenuvysta,
Jeigu žemė myli
Ir pamaitina
Savo kūnu ir krauju;
Jos geria, geria saldų pieną
Iš žemės motinos krūtų.
Taip užsimerkia
Ir pavasarį purienos,
Ir pienės
Geltonuoju žiedeliu;
Vandens lelijos -
Karalienės žiedas
Suglaudžia
Tartum paukštis sparnelius.
Štai atsimerkiau
Ir į rytmetį einu,
Tau gėleles nešu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą