Saulutės veidą dengia
Ir prausia jos kasas rausvas,
Gal nuometą nudengia?
O, debesėli, kam leki,
Kur tavo paties veidas?
Susipini, apkabini
Ir vėl rankas nuleidi...
Akių juodų ryškūs žaibai
Saulutės širdį drasko.
Vilioti tu išmokai jau seniai,
O meilei reikia laiko...
Dangaus nuraudo pakraščiai,
Saulutė atgulė į vakarą.
Oi, debesėli, ką darai,
Paleisk jos tyrą ranką.
Ne tau saulėlydžio gaisai,
Ne tau jos juostų raštas.
Tu lysi ir ištirpsi-laikinai,
Saulutė rytą kelia, neša...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą