Kai pamatau kūrėją,
Visada sustoju;
Priėjusi pakalbinu
Ir gerą žodį surandu.
Prisėdu ir ant pamato
Kertinio akmenėlio,
Iš kur prasideda
Žmogaus riba gerų darbų.
Nuo čia vaga nusidriekė
Per lauką iki miško žalio,
Atėjo medis,
Virto kryžiumi
Arba parimusiu artojumi -
Nuolankiu, tyru, doru,
Kaip krištolas šviesiu,
Lietuvio drožtu smutkeliu.
Pasiimu į ranką
Molio gabalėlį,
Lipdau karvutę,
Arklį su plūgu
Ir vėl abu su savo tėvu
Išeiname į dirvą sėti
Dar nekultų rugių.
Kūrėjas-Dievas,
Aš ir Tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą