Šiandien tokia diena -
Lyg smeigė man kažkas
Su aštriu durklu
Į pačią širdį ir pataikė;
Papasakosiu Jums,
Ką brolis Petras
Mirdamas man sakė:
-Tu parašyk, nes aš to negaliu,
Kaip mane varė į Pabradę
Ir į karą išsiuntė
Po mėnesių trijų,
Vos šautuvą laikyti teišmokusį -
Aštuoniolikmetį.
O frontas buvo jau ties Berlynu -
Visur tik sumaištis,
Kai sprogsta virš galvos,
Byra skeveldros...
Kaip ėjom į žvalgybą
Gal po tris, kartais po du
Ir bėgome atgal skubom,
Tik šautuvą užsikabinę
Ant peties, prie diržo po granatą.
O kur savi, tik šūvių naktį
Atšvaitai pasako.
Bet kartais ir čia pat
Svetimą kalbą išgirsti,
Nors rusiškai kalbėti neišmokęs,
Supratau tik pagal lenkišką.
Čia vokiška šnekta -
Oi, daug ji sako...
Paskui vėl apkasų duobė -
Išsikasame paskubomis
Arba krenti į priešo paliktą,
Kartais į bombos ištėkštą
Ir vėl keliesi ir pilvu slenki,
Kai niekas tamsoje nemato...
O fronto linija juk-ne tiesė;
Apsisuki, meti granatą -
Pataikai, nepataikai,
Tau dabar vis tiek,
Kažką daryti baimė veda...
O kartą ir atsibudau
Po neregėto trenksmo -
Jau ant manęs gulėjo keturi,
Atskirai kojos, rankos...
Nebeprisimenu daugiau,
Atsibudau karo ligoninės
Brezentinėje palatoje...
Tik vienas epizodas,
Pasakojo ir daugiau,
Bet patylėsiu-spaudžia
Taip kažkas po širdimi.
Gal kitą kartą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą