Vištelė patvory
Iškapstė miežio grūdą;
Nesulesė, pasėjo priesmėly,
Kad būtų miežių pūdas.
Augino, prižiūrėjo, šnekino,
Kad kitų vištų nemylėtų,
Artyn neprisileistų
Ir kudakavo į šalis žiūrėdama,
Kada praskrisdavo
Pro šalį varnos pilkos...
O miežis augo pamaži,
Per vasarą gražiai žaliavo
Ir iškrūmijo-net stiebai keli
Iškėlė varpas savo.
Vištelė plūkėsi aplink -
Be paliovos, be miego -
Vargo , vargo,
Kol pati pažaliavo.
Ruduo ant nosies,
O nėra net kuliamosios,
Nei sytų, nei alaus bačkos,-
Į vestuves svečiai nesuvažiavo...
Gerai, kad nors vištelė
Baltą gaidį gavo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą