Tolimame pasaulyje -
Pakvipo duona, medumi
Ir ten plaukia gyvenimas,
O pieno upės ilgesys
Iš Motinos krūtų srovena...
Pasilenkiau prie jos
Ir pasakiau:
-Ši upė-Tavo, mano.
Apsidairiau po savo šalį,
Nustebau,-
Jeigu prisėsčiau
Prie mažo molberto,
Nupieščiau namą,
Kuriame
Visiems gera gyventi.
Taip mano tėviškė
Nurausta vakare,-
Kaip nekalta mergaitė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą