O štai lapai nurusvėję;
Šlakais-kaip vaikų nosys,
Taškais nuberti.
Nejaugi bus ruduo?
Nepamačiau, kad vasara
Jau įpusėjo ir prabėgo
Prie margo mano lapo,
Žodžių raizginių...
Viena mintis širdyje sukirbėjo -
Gal sapnas buvo, kliedesys?
Jaunystės sparnus užsidėjus
Skridau pro naktį
Į dienų šviesias viltis...
Kai juodbėriai jauni
Sužvengę apsistojo,
Apsigręžė ir mano dienos
Lyg mėnesėlio jaunatis.
Ruduo, ruduo...
Ir kam gi jis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą