Koks pasaulio grožis
Ir kokie gražūs vakarai,
Kai danguje pražysta
Lyg raudonos rožės,
Rausvai vėl dažosi
Mažyčiai debesėliai -
Saulės tolimi sekliai...
Ir aš nubėgau paskui juos
Į horizontą begalinį.
Nepavijau, deja,
Bet norai buvo dideli;
Gal kitą kartą
Vėl šį polėkį patyrusi
Priglausiu ir atnešiu
Saulę, debesį savo širdy.
Matau virš ežero,
Kaip mašaliukai skraido...
Dabar tiktai klausau:
Lakštingalą girdi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą