Priplota pradalgė
Ir vėl atolas želia,
Kokia ta paprasta
Smilga gaji -
Per vieną vasarą
Dar atsinaujinti suspėja
Ir pasidžiaugti manimi.
O aš einu per pievą,
Ją numyniau,-
Atsitiesė ir pažiūrėjo
Tiesiai į akis:
-Tu nebijok.
Nesi nei pirmutinė
Ir ne paskutinė,
Kuri, kaip skriejantis
Drugys, leki, skubi...
Neatsakiau,
Tik žvilgsnį grąžinau;
Supras-jinai smalsi...
Kai aš kada sustosiu,
Ar ji tada žaliuos,
Ar bus su manimi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą