Sudyla kaip skatikas
Ir atmintis, ir knygos,
Jau kažkada skaitytos.
Kiti vardai, kitos epochos,
Net dingsta papročiai
Senųjų mūsų bočių.
Dabar nebematau „Veronikos“
Nei „Krikštatėvio kumeliuko“
Ir atgulė po žemėm „Elena“,
Likimo nuskriaustieji šaukiasi
Tėvo ir senos močios
Prie senos sodybos...
Tiktai akmuo ant kiemo,
Kur Tau gyvenimas nutilo.
Paminklas iš pilko granito
Dar žvelgia užsimiršusiom akim
Į vandenis Šventosios,
Į mūsų visų širdis.
Gėles pasodinau,
Gal atminimo neužstos?
Užverstos knygos
Vėl pakyla.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą