Nes Šiaurės esame vaikai;
Kai papučia šiaurys,
Mažai tešviečia ir į langą
Taip laukti saulės spinduliai,
O jie-toli,toli,aukštai...
Pro debesėlį-margą, margą -
Jų šiltą lūkestį jaučiu,
Kad mūsų širdyje tekėtų kraujas
Kaip raudona ugnis -
Nuo saulės atitrūkusi
Mažytė džiaugsmo kibirkštis.
Aš pastačiau savo namelį
Tarp medžių, ant kalnelio,
Prie iškilių senovinių pilių,-
Apjuostas tekančių upelių,
Pro jį ateina ir nueina kelias
Prie Strėlupio, Elmės krantų...
Iš ten ir mano žodis
Kyla kaip paukštelis...
Gal nenorėjau būti ereliu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą