O jos vis šviežios -
Niekada ir neapkarsta,
Tiktai, kai parašau,
Sustoja kas galugerkly
Ir ašaras ant popieriaus išbarsto...
Verutė, gal kaip ir kitų,
Vyriausiųjų lemtis -
Vis pavaduoti tėtį, brolius,
Seseris ir mamą,
Kuri gimdydama kasmet
Mūsų pulką vaikų
Atidavė visą sveikatą...
O lopydama, ausdama,
Vis verpdama,
Kad būtų kitą metą,
Per dienų dienas, naktis
Net savo kojas,
Ir rankas prarado...
Paskui dar karas,
Tėtės netektis -
Verutė vėl visur kaip vadas;
Su gyvuliais -
Prie karvių ir arklių;
Už vyrą ir už moterį prie darbo...
Kiek pagyrimų ir rinkimų
Į „aukštus“ postus,
Bet niekada ten nevažiavo...
Čia visas palikimas
Ir tik mano atmintis,
Kurios dar nepadėjau
Į jos karstą...
Beprasmiška,-
Suprato visada ir ji,-
Už prarastą sveikatą
Ir už traumas.
Štai kaip manipuliavo žmonių jausmais TSRS
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą