Kad pamiršau jų aidą -
Pranyksta ryto ūžesy,
Kažkur ir vakare nuaidi.
Tavo akių aušra dažnai
Užmigti naktimis neleidžia;
Prietemoje vartus vis uždarau,
Kad tiktai svetimas kas neįeitų...
Prie grindinio prispaudusi
Rankas jaučiu-širdy taip maudžia,
Kaip spurda, laukia, šaukia.
Iš tolumos raiba gegutė
Svetimiems savo vaikus
Pasiūliusi, pati per girią sklendžia.
-Oi, pamiršau visų vardus,
Kuriems skola neatnešta,
Nepaduota į tuščią ranką...
Kai Tavo išgirstu žingsnius,
Skubu prie tuščio lango...
Ne ten, ne tas, jau pamiršau,
Kaip tavo žodis skamba.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą