Galėčiau pailsėti,
Prisėsti ant akmens,
Raudono vakaro pavėsyje,
Toliau nuo rytmečio aušros
Ir rankomis kelius apglėbusi
Žiūrėčiau ir žiūrėčiau,
Kaip teka ir vėl nusileidžia
Saulė vakaruos...
Galėčiau nieko nematyti,
Jei debesis praplauktų
Juodas virš galvos,
Bet jis juk laikinas -
Išsisklaidytų,
Nuneštų vėjas
Gal į tolimus kraštus...
Ir mano naujos mintys
Ten juk nukeliautų
Jam ant nugaros.
Galėčiau vandenį pasemti,
Jeigu jis išlytų
Į sausą žemę, prašančią
Ir alpstančią nuo vasaros kaitros.
Ir prausčiau Tavo veidą,
Prausčiau, pabučiuočiau,
Paskęstume abu
Saulutės spinduliuos;
Be tokios meilės
Aš gyventi negaliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą