Ką pati matau -
Tai žemės tvarinius
Ir skaisčią saulę;
Ką atrandu,
Kas liko po žmogaus,
Kuris sukūrė po savęs,
Paliko šiam pasauliui.
Išdalinu po lopinėlį
Žydrojo dangaus
Ir ežerų akis,
Vis žiūrinčias ir laukiančias,
Kada gražuolis debesėlis
Iš toli atskris
Ir panardins save į gelmę...
Jums atiduodu nueitus kelius,
Kad sektute mane,
Kur kojos traukia,
Matytute mane
Ir eitume kartu
Per lygų, gražų
Žemės lauką.
Atsisuku dažnai
Ir pažiūriu,-
Kas eina,
Kas su manimi
Ar kas dar laukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą