Mažytis rugio grūdas,
Krenti iš varpų rudenį
Į mūsų šventąjį aruodą.
Lieki duonelės atminty
Garu, pakvipusiu arimais;
Lieti akių skvarbių žvilgsniu
Dangaus žydrą mėlynę.
Šauki artoją į vagas
Kiekvieną rudenėlį,
Glaudi į savo rankeles
Galvelę motinėlės.
Karti dalužė į kasas
Subėrė purų sniegą,
Balti pusnynai ant peties
Nukrenta ir užmiega.
Supi prie lovos vaikelius
Kaip varpose rugelį,
Gal jis užaugęs prisimins
Lopšinę, gimtą šalį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą