Su sparneliais

Iškrito riešutai,

Dabar jau krenta gilės,

Kaštonas pametė vaikus,

Bet daugelis vis laikosi

Ir glaudžiasi tik prie savų...

Ateis diena

Ir lėks su vėju

Toli toli,

Į svetimus kraštus,

Išdygs tenai,

Augindami vaikus papasakos,

Kur jie gimė,

Vėl paleis pavėjui savus...

O tokių medžių vaikai –

Su sparneliais,

Jiems lemta skristi,

Kuo toliau,

Nes visas miškas –

Toks platus ir žalias,

O rudenėjant rausta

Kiekvienas lapelis,

Apkloja seną šaknį

Ir darosi jaukiau, –

Pavasaris prikels visus.