Nueitas
kelias – pėdsakai ir brydės
Ne
tik per pievas, miško takeliu,
Bet
ir šaligatviai grublėti,
Išvarpyti
aukštakulnių smailių,
Iš
paskos basomis seku.
Pakelėje
prigludau ir pasislėpiau už smilgų,
Esu
nežymi dilgėlė, nebark manęs,
Kad
kai kada piktai geliu.
Apsaugo
mažas mažą,
Kuris
kai kada nori būti didesniu.
Tokia
jau prigimtis – palinkusi tik virpu,
Nes
dygau su plonučiu stiebu,
Vėjo
lopšy supama užaugau,
Turiu
tik langą, kuris saulę stebi,
Namus,
be durų ir stogų.
Ar
toks gyvenimas nuo seno
Vadinamas
laisvu?
Kaip
gaila bokštų, kurie dangų remia,
Nors
jie ir dilgėle apauga,
Prie
jų ir smilgos želia,
Kai
nebemato savo pamatų,
O
laikas juos vis tiek suardo,
Pavirsta
smiltimi...
Gyvensime
darnoj kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą