Po dangaus veidrodžiu

Gražesnio laiko gal nebūna,

Kai pliūptelėja į akis ruduo,

Kai paskutiniai grybai

Ir darželio gėlės,

Dar stengiasi save parodyti,

Tarsi papozuoti

Prieš dangaus veidrodį

Ir šiltu vėjo gurkšniu dar alsuoti.

Apsidairai ir šypsaisi, –

Koks margumynas – ką sėjai,

Grįžo su kaupu,

Per vasarą lietutis laistė,

Tau neprašant ir nežinant,

Kol pagaliau žali stiebai iškėlė žiedelius.

Tada ir supranti,

Kaip viskas dera,

Kai jungiasi ir vienas kitą myli

Gražuolė žemė ir dangus.