Pirmyn...

Netgi rudens dangaus

Apvaliame skliaute

Jautiesi ne praeivis,

Ne žiūrovas, o dalyvis,

Su krentančiu lapu

Tuoj atsisveikini,

Džiaugiesi, kad esi

Dar sveikas, gyvas.

Ką vėjas nunešė,

Manai, pasėjo ir sudygs,

Net žiemą rieda grūdas,

Pataiko ant akmens

Ar ten užkliūva,

Vis tiek kelionėje jau buvęs.

Judėjimas – kaita,

Nematoma ranka lyg apkabina

Ir neša tarsi Nemuno banga,

Kur kojos neįkėlei,

Ko nepamatei, jau liūdna...

Pirmyn, aukštyn,

Bet ne atgal – toks mūsų būdas,

Sustosi ir širdis nebeplazdės,

Nešauks tolyn

Ir pasiduosi rudeniui...