Ilgus
metus buvau tarsi sapne,
Nubusti
nenorėjau,
Kai
siautė vėjas pro mane
Ir
nešė negandas,
Į
širdį sėjo...
Kai
nubudau, buvo vėlus ruduo,
Šalnos
pakąsti smilkiniai,
O
nudažyti nesuspėjau,
Taip
ir paliko tarsi antspaudas,
Lyg
medžiui gumbas,
Ant
susiraukšlėjusios odos,
Metų
našta ten pažymėta,
Kurios
nenorėjau...
Kiek
daug išbandymų parodo akys,
Kurias
per vasarą nublukino
Skaisčioji
saulė,
Norėjau
prisimerkti
Ir
šiek tiek apsaugoti,
Nebegalėjau...
Dabar
žinau, kas yra laimė
Ir
nelaimė nenuspėjama.
Toks ir gyvenimo ruduo,
Gilios žiemos artėjimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą