Bėdžius

Neteko žvirblis kovoje

Kojos vienos – raišuoja liūdnas,

„Greičiau jau katinas būtų sugavęs“, –

Vienas pagalvoja...

Kai skrenda, tupi ant šakos,

Nepastebi net, koks jis bėdžius,

Nes čirškia, kaip visi,

Kurių dar sveikos pėdos.

Jis nežingsniuos tolyn

Žvyruotu takeliu

Ir lesalas – tik trupiniai,

Kuriuos žvilgsniu palydi,

Kai kiti murgdosi šiltoje baloje,

Nebepavydi,

Kai tupi ant šakos,

Atrodo sveikas, gyvas.

Tokia lemtis – gyvens ilgai,

Nes širdis plaka

Nuo kojų nepriklausomai, tolygiai.

Sveikieji džiaugiasi, poruojasi,

Vaikus į dienos šviesą lydi,

Jo niekas nepasirenka,

Todėl ir čirškia vakarais,

Kada mėnulis kyla...

Nepasakoja net geriems draugams tiesos,

O kalba puse lūpų,

Kol visai nutyla...